Spalio pabaigoje Arūnas Gibieža, motoakrobatų pasaulyje žinomas Aro-freestyle vardu, šventė 29-ąjį gimtadienį. Jau keletą metų žiemoti motovunderkidą iš Vilniaus kviečia draugai pas save į Ispaniją ar Italiją. Kaip bežiūrėsi, tai ne tik gerokai maloniau už mūsiškes darganas, bet ir patogiau keliaujant iš vieno motošou į kitą.
Prieš penkerius metus tapus pirmuoju oficialiu „Red Bull“ atletu Lietuvoje, Arūno gyvenimas įgavo klajoklišką prieskonį: sunkiai suskaičiuojamoje gausybėje motorizuotų šou, pradedant „Moto GP“ ar F-1 etapais ir baigiant santykinai nedideliais (jei tik Indijoje gali būti kas nors „nedidelio“) šio energinio gėrimo gamintojo globojamais renginiais visame pasaulyje, kur Aras-freestyle tapo geidžiamu svečiu. Suskaičiavus dar ir oficialias motoakrobatų varžybas pasirodo, kad kelionėse Arūnas praleidžia daugiau laiko nei namuose.
Kas lemia tokį vyro populiarumą, nesunku atspėti pamačius bent vieną jo pasirodymą. Nuo dešimties metų sėdęs ant motorolerio ir pradėjęs mokytis įvairių triukų, būdamas šešiolikos Arūnas Gibieža peršoko ant „Yamaha“ motociklo ir pradėjo dalyvauti varžybose. Pasakyti, kad jam tiesiog neblogai sekėsi, būtų maždaug taip pat informatyvu, kaip kad išvadinti Himalajų kalnus turinčius „daug akmenų“, o Plitvicos ežerų vėrinius Kroatijos nacionaliniame parke – „šlapiais“. Kasdien po keturias penkias valandas treniruotėse prakaitą liejęs užsispyrėlis netrukus motociklu važiuodavo taip virtuoziškai, kad išvydę šį reginį žmonės sutingdavo tarsi užhipnotizuoti. Kartą netgi policijos pareigūnai, anoniminių bambeklių iškviesti į aikštelę prie „Siemens“ arenos išvaikyti motochuliganų ir pamatę, kaip dirba Arūnas, sustojo kaip įbesti. Tik per pertraukėlę prisiartinę prie talentingiausio Lietuvos motoakrobato autobusiuko jie vietoj „tamsta pažeidėjas“ ištransliavo kažką panašaus į „nerealiai pavarai“ ir trumpai padiskutavę, kur treniruotis, kad niekam nekiltų nepatogumų, atsisveikindami palinkėjo sėkmės.
Iš tiesų, įsivėlus į tokią nutrūktgalvišką veiklą, sėkmės reikia mažų mažiausiai dėl vienos priežasties. Norint šėlioti ant motociklo taip, kad publika pradėtų klykti iš pasitenkinimo, reikia atsisakyti kai kurių „smulkmenų“. Pavyzdžiui, įprastų baikeriškų šarvų (specialios gelinės apsaugos, sukietėjančios nuo smūgio), nes jie pernelyg varžo judesius, o kevlarinio audinio džinsai ir striukės su integruotomis apsaugomis atsirado visiškai neseniai. Todėl per treniruotes ar varžybas padarius klaidą ir praktiškai susipažinus su Niutono dėsniais, labai skauda. Laimė, kad per beveik du dešimtmečius trunkančią Arūno sportinę karjerą rimtesnės traumatologų pagalbos prisireikė viso labo porą trejetą kartų.
Sykį šlifuodamas triuką, kurį atliekant stovima ant galvos, įremtos į keleivio sėdynę, Aras nesėkmingai atbulas nušoko nuo pernelyg greitai važiuojančio motociklo, griuvo ir susilaužė kairio riešo kaulus. Kitą kartą besikarstydamas ant vieno rato lekiančio aparato konstrukcijomis, jis netyčia užkliudė raktelį ir išjungė degimą. Varikliui užgesus netinkamiausiu metu, motociklas tėškėsi į asfaltą. Finalas – pertemptos sausgyslės, trūkusios kraujagyslės ir atsivėrusios žaizdos, kurias teko lopyti medikams. Tąkart incidentas nutiko vieno iš Rytų Europos motoakrobatų čempionato etapų išvakarėse. Hamletiškas abejones, dalyvauti ar nedalyvauti, padėjo išsklaidyti ne kas kitas, o Arūno mama: geliančias vietas apdorojusi skausmą malšinančiais vaistais, ji pati paragino priimti iššūkį.
Vėlesni įvykiai parodė, kad avantiūra pasiteisino su kaupu, – Aras ne tik laimėjo varžybas, bet ir padėjo pagrindą kertinei savo gyvenimo permainai. Dėmesį virtuozišku motociklo valdymu į save atkreipęs vaikinas gavo oficialų pasiūlymą tapti „Red Bull“ ambasadoriumi Lietuvoje. Kitaip sakant – prisijungti prie savotiško didžiausių nutrūktgalvių pasaulyje klubo. Žmonių, sugebančių sniego motociklu nušokti į tolį 125 metrus, laimėti F-1 čempionatą, šiurpinti šuoliais parašiutu nuo dangoraižių ar nusileidimais uolėtų kalnų šlaitais su snieglente bei dalyvaujančių kitokioje veikloje, smarkiai pranokstančiose statistinės fantazijos ribas.
Arūnas ir pats netrukus tapo vienu žinomiausių motoakrobatų visame Senajame žemyne ir pateko į istoriją kaip unikalaus Europos rekordo – riedėjimo tik ant priekinio motociklo rato – autorius. Ši užduotis atrodo taip: įsibėgėjus 30 metrų ilgio koridoriumi reikia agresyviai stabdyti priekiniu ratu, kad motociklo galas iškiltų aukštyn, ir stengtis tokioje padėtyje nuvažiuoti kuo toliau. Arūnas abiem ratais asfaltą palietė nuriedėjęs 83 metrus.
Kuo pasirodymai oficialiose motoakrobatų varžybose skiriasi nuo šou? Tie skirtumai, pripažįsta Arūnas, nėra esminiai: „Čempionatuose vienam važiavimui paprastai skiriama iki trijų minučių, per jas turi suspėti sukomponuoti visus pratimus ir triukus. Tariantis dėl parodomosios programos, paprastai renginių režisieriai prašo užimti publiką ne trumpiau kaip penkias minutes, tačiau kartais visišką laisvę suteikia pusvalandžiui. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo daug, tačiau ilgesnėse žiedinių lenktynių trasose, kur žiūrovų tribūnos išdėstytos gana toli viena nuo kitos, tenka rūpintis, ne ką parodyti publikai, bet kad iki pasirodymo pabaigos užtektų padangos. Kitkas – tarkim, varžyboms skirtos aikštelės dydis – nėra griežtai reglamentuota.“
Beje, su oficialiais motoakrobatų pasaulio titulais esama šiokios tokios painiavos. Prasibrovęs į stunt riding – akrobatinio važiavimo elitą, 2013-aisiais Arūnas pasaulio čempionate užėmė antrąją vietą, nusileidęs atletui iš Lenkijos. Tačiau netrukus atsirevanšavo iškovodamas pagrindinį Europos pirmenybių trofėjų. Tapti oficialiu motoakrobatų pasaulio karaliumi vilnietis nespėjo tik todėl, kad nuo 2014-ųjų tokio kalibro varžybos nėra rengiamos. Šiuo metu kaip tik kuriama nauja tarptautinė motoakrobatus vienijanti struktūra, kuri turėtų išgryninti varžybų taisykles, atletų vertinimo kriterijus, apibrėžti skirtingus vairavimo stilius ir sutvarkyti kitus formalumus.
Įdomu tai, kad pastaraisiais metais Arūnas pradėjo rengti pasirodymus ne su specialiai perdirbtu ir akrobatiniams triukams paruoštu motociklu (tokį vilnietis pasigamino drauge su „RaceTech“ kompanijos inžinieriais), bet su visiškai standartiniais enduro klasės „Suzuki“, BMW, „Honda“, KTM, „Kawasaki“ ir netgi „Harley-Davidson“ ratuočiais. Kitaip tariant – ryžosi parodyti tokias technikos galimybes, kokias baikeriai net neįsivaizdavo egzistuojant.
„Daugelis puikiai važiuojančių motoakrobatų su standartiniais motociklais negali atlikti klasikinių triukų, nes valdymas, greitis, stabdymas ir keletas kitų esminių dalykų gana smarkiai skiriasi. Aš pasirašiau tokiai avantiūrai, rizikavau ir galiausiai jaučiuosi laimėjęs, nes toks universalumas atvėrė duris į daugybę renginių, kuriuos organizuoja kasdien naudoti skirtų motociklų gamintojai“, – pasakoja Arūnas Gibieža.
Vienas svarbiausių dalykų, kuris nutiko Lietuvos motoakrobatų lyderiu tapus Arūnui, – daugelis nutrūktgalviško važiavimo mėgėjų liovėsi savo talentą demonstruoti gatvėse ir persikėlė į uždaras erdves, o siekti pripažinimo pradėjo oficialiose varžybose.
STUND RIDING
Pripažinimo kaip savarankiška sporto šaka stunt riding sulaukė maždaug 1990-aisiais, tačiau kurti triukus su dabartinių sportbikes tipo motociklų pirmtakais pradėta gerokai vėliau. Viskas sparčiai pajudėjo į priekį apie 2000-uosius, po to, kai motoakrobatika užsikrėtę vaikinai sugalvojo sukonstruoti variklio korpusą apsaugančius lankus ir rankinį galinio rato stabdį, montuojamą žemiau sankabos rankenos. Tada atsivėrė naujos galimybės improvizuoti, o klaidų pasekmės nebebuvo tokios skaudžios – nugriuvus gyvybiškai svarbios motociklo dalys likdavo sveikos.
PRIBLOŠKIANTYS TRIUKAI
Arūnas ne tik tobulai atlieka motoakrobatikos klasika laikomus triukus, bet ir keletą jų yra sukūręs pats.
·Vienas labiausiai pribloškiančių pakrikštytas „Unicycle no handers“ vardu. Jį atlikdamas sportininkas pakelia motociklą ant galinio rato, užsiropščia ant vairo ir, rankomis jo neliesdamas, sukasi ratu.
·Kitas Arūno kūrinys visame pasaulyje žinomas kaip „360 kangaroo stoppie“: į aikštelę įlėkus ant priekinio motociklo rato, apsisukama 180 laipsnių kampu, tada peršokama ant galinio motociklo rato, vėl apsisukama 180 laipsnių kampu ir, išlaikant pradinę judėjimo kryptį, persigrupuojama atlikti kitą triuką. Inkvizicijos laikais už tokius dalykus vyras greičiausiai būtų supleškėjęs ant laužo.