„Mane žavi tokie iššūkiai, kaip sukurti restoraną nuo pat pradžios“, – teigė jau kelis mėnesius Klaipėdoje gyvenanti argentinietė Silvia del Carmen Castaño. Prestižinę kulinarijos mokyklą Paryžiuje „Le Cordon Bleu“ ir Paul Bocuse institutą Lione baigusi kulinarė tapo Klaipėdos rajone atidaromo restorano „Terasos“ virtuvės vadove.
Pasiūlymas: palikti kuriam laikui atšiauriąją Suomiją ir atvažiuoti dirbti į Lietuvą, kurioje dar nė sykio nebūta. „Kodėl gi ne? Pernelyg daug negalvojau, mane žavėjo mintis, kad restoranas bus kuriamas nuo nulio. Tai bus lyg mano sūnus“, – šypsojosi argentinietė. Kartu ji puoselėja planus rengti kulinarijos pamokėles.
Prieš kelerius metus Silvia del Carmen Castaño apsigyveno pas savo sutuoktinį Suomijoje, jau spėjo pažinti šią kultūrą, pasimėgauti vietos virtuve.
Žymaus Italijos filosofo ir rašytojo Niccolo Machiavelli palikuonė laisvai kalba šešiomis kalbomis: prancūzų, ispanų, italų, portugalų, anglų, suomių bei vokiečių.
Medikų šeimoje gimusi Silvia baigė anglų kalbos studijas, po jų dar studijavo mediciną, tačiau mokslus metė ir susikrovusi lagaminą išvyko į Prancūzija mokytis kulinarijos paslapčių.
Lietuvoje gyvenate nuo kovo, spėjote pajusti ir mūsų šaltą pavasarį, ir kaitrią vasaros saulę. Ar apsipratote?
Taip, man čia labai patinka. Nors Lietuvoje nesutikau itin daug kalbančių angliškai, aš čia jaučiuosi gerai. Žmonės stengiasi padėti. O Suomijoje visi kalba angliškai, bet visi užsidarę, nenori bendrauti.
Jau spėjau paragauti jūsų nacionalinių patiekalų: cepelinų, žemaičių blynų, įvairiausių sriubų. Šios labai patiko. Man buvo naujiena kepta duona prie alaus. Didžiulį įspūdį paliko rūkytos mėsos asortimentas. Turguje (man labai patinka turgeliai, stengiuosi dažniausiai ten apsipirkti) buvau nustebinta, kai pamačiau kiaulienos įvairovę. Jūsų kumpiai – puikios kokybės. Pastebėjau, kad jūs daugiau kiaulienos suvalgote nei argentiniečiai. Argentinoje dažniausiai valgoma jautiena. Gi paskaičiuota, kad vienam Argentinos gyventojui per metus tenka 77 kg jautienos (Lietuvoje vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvalgo 5 kg jautienos, – aut. past.).
Lietuvoje apsilankiusi mano duktė labai nustebo išvydusi kiaušinius. Jie tokie dideli! Ir dar rūšiuojami kaip rūbai – M, L, XL. Tiesa, vištiena darosi prasta kaip ir visame pasaulyje. Ji beskonė – balta. Susiradom ūkininką, kuris tiekia vištas tiesiai iš ūkio – seniai beregėjau tokią gerą mėsą. Ją ir ruošti labai malonu.
Lietuvoje apsilankiusi mano duktė labai nustebo išvydusi kiaušinius. Jie tokie dideli! Ir dar rūšiuojami kaip rūbai – M, L, XL.
Pastebėjau, kad lietuvių žinios apie makaronus – labai paviršutiniškos. Čia viskas yra – makaronai. O juk egzistuoja šitiek pastos rūšių! Vien padažo rūšių priskaičiuojama keli šimtai. O čia visur patiekiamas kečupas.
Pasaulyje itin išpopuliarėjo laidos apie kulinariją, knygos apie maistą puikuojasi tarp perkamiausių. Kaip manote, kodėl?
Šis reiškinys suaktyvėjo prieš penkerius metus. Manau, kad virtuvės šefų įvaizdis, ačiū Dievui, pasikeitė kardinaliai. Dar prieš dešimtmetį vienintelėje Prancūzijoje buvo vertinami virtuvės šefai. Ne veltui ir virtuvės kalba yra prancūzų. Daugybė patiekalų pavadinti prancūziškai, jiems net nėra vertimų. Todėl studentai, norintys išmokti šio amato, turi mokytis prancūziškų terminų.
Kitose šalyse virėjai buvo prilyginti paprastam amatininkui, o šiai profesijai įgyti nereikėjo daug žinių. Tačiau viskas ėmė keistis.
Visada mėgau gaminti – mano mama italė, vis sukiojosi virtuvėje. Senelė taip pat puikiai gamino. Kai gimė duktė, mečiau medicinos studijas ir nusprendžiau savo pomėgį paversti profesija. Išvykau į Prancūziją, į geriausią kulinarijos mokyklą pasaulyje.
Grįžusi Argentinoje atidariau savo mokyklą. Iš pradžių čia mokėsi žmonės savo malonumui. Ilgainiui daugėjo jaunų žmonių, kurie svajojo būti virtuvės šefais. Tada mokykla ėmė dirbti kasdien po 8 valandas. Turėjau kontraktus su restoranais Europoje. Buvome tie, kurie atvėrėme naujas galimybes. Tačiau vis kartojome, kad baigęs mokyklą dar netampi virtuvės šefu. Toli gražu. Reikia ne vienerių metų, patirties, pastangų, galų gale – sėkmės. Visą tavo laiką suryja darbas. Dirbi per šventes, savaitgaliais. Ne veltui sakoma, kad virėjų santuokos nepatvarios.
Tai patyrėte ir jūs?
Kai dukrytės buvo mažos – lėkiau kaip pašėlusi. Buvo labai sunku – praradau daug laiko su šeima. Taip jau yra – kuo daugiau pasieki, tuo daugiau įsipareigojimų turi.
Aš esu labai laiminga, kad dirbu darbą, kuris man vis dar yra labai įdomus. Juokiuosi, kad jei mirčiau ir vėl atgimčiau – vėl būčiau virtuvės šefė. Gaminimas – tai filosofija, tai meilės aktas! Kai jauti aistrą tam, ką darai, tada lydi sėkmė. Net kai būnu viena, aš gaminu sau.
Prieš kelerius metus ištekėjau už suomio Mikos. Dukros jau suaugusios – visos pratęsė šeimos tradiciją ir tapo medikėmis, tačiau puikiai gamina maistą.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vis labiau nerimaujame, kad valgome prastėjančios kokybės maistą. Kaip yra Argentinoje?
Žmonės yra labai užimti ir neretai grįžę iš darbo prisikemša, ką rado šaldytuve ir eina miegoti. Maistas yra tradicija. Kai prisimeni vaikystę, dažnai pagalvoji apie maistą, apie kvapą, kurį jis skleisdavo. Tai emocijos.
Nepamiršiu vienų atostogų saloje, kur nardėme. Pasigavome žuvį ir išsikepėm čia pat ant palmės lapo. Tai buvo nuostabu! Joks restoranas nebūtų galėjęs suteikti emocijų, kurias patyrėme tada.
Tad atsakant į jūsų klausimą, pasakyčiau, kad maistas labiau yra susijęs su jausmais ir pojūčiais, nei su logika ir protu. Valgydami tikrai skaniai pamirštame ne tik skaičiuoti kalorijas, bet ir pasiteirauti ką valgome, iš ko tai pagaminta. Tačiau į tai nederėtų numoti ranka. Aš laikausi principo, kad visi mano patiekalai turi visų pirma būti gaminami iš kokybiškų ir šviežių produktų. Ir tai ne reiškia, kad tie produktai turi būti brangiausi rinkoje. Taip galima tik bankrutuoti, ypač restorane. Tam reikia mokėti rinktis, žinoti kaip atskirti. Ir Argentina šiame kontekste nėra jokia išimtis.
Žmonės visur ieško kokybiško ir palyginti nebrangaus produkto, tik mano šalyje žmonės gal dažniau leidžia sau pasilepinti.