Klaipėdietė Viktorija Pilatovič Ispanijoje sėja džiazo sėklą

Viktorija Pilatovič laiminga, kad gali mėgautis ir gyventi iš džiazo / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-07-31 13:28
Muzikos kalba – visiems suprantama. Kaip kitaip paaiškinti klaipėdietės džiazo dainininkės Viktorijos Pilatovič gyvenimo vingius, atvedusius ją į Valensiją. Karštoji Ispanija dabar vėsaus lietuviško pajūrio dukrai – namai.

Neseniai Viktorijai dėl džiazo išprotėję kolegos – Klaipėdos pilies džiazo festivalį rengianti komanda uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko vardu įteikė kultūros sostinės ambasadoriaus ženklą.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kuo šiandien gyvenate, kvėpuojate?

Aš labai džiaugiuosi, kad galiu gyventi apsupta muzikos, gyventi iš muzikos ir kurti. Gyvenu įkvėpta kitų muzikantų, jų kompozicijų, požiūriu į gyvenimą, skirtingų idėjų apie pasaulį.

Kaip atsidūrėte Valensijoje?

2012 metais prieš studijų pabaigą Nyderlanduose, sužinojau apie Berklee College of Music naująją magistrantūros laipsnio programą Valensijoje ir nusprendžiau stoti. Po metų studijų Valensijoje man pasiūlė darbą Pietų Amerikoje, Ekvadoro prestižiniame universitete Universidad de San Francisco de Quito. Jo fakultetas, UFSQ koledžas – tai kitokio tipo Berklee College of Music filialas (BIN), kuris ruošia studentus bakalauro studijoms Bostone (JAV) arba magistro studijoms Valensijoje. Ten pradirbau vokalo dėstytoja 3 metus, gavau patirties, išmokau ispanų kalbos ir 2016 metais grįžau gyventi atgal į Valensija.

Kaip apibūdintumėte tą kraštą?

Kraštas karštas, atviras, žmonės šilti ir atsipalaidavę, moka linksmintis ir džiaugtis gyvenimu, mane priėmė ir manimi rūpinasi lyg būčiau jų dalis. Ispanija – didelė šalis ir tikrai miestai ir tradicijos skiriasi vieni nuo kitų. Kai buvau maža, jau svajojau kalbėti ispaniškai ir gyventi ten, kur palmės! Man ten labai gera.

Koks jūsų kelias į džiazą?

Pasąmonėje viskas prasidėjo žymiai anksčiau negu aš tai suvokiau. Klaipėdos pilies džiazo festivalis, studija „Grock“ ir vokalistų konkursas „Jazz Voices“ buvo pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė mano meilę gyvai muzikai ir džiazui. Aš pabaigiau Juozo Karoso muzikos mokyklą, klasikinio fortepijono studijas. Turėjau suvokimą apie muzikos teoriją, man tai labai patiko ir nusprendžiau 2007-tais metais stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti džiazo vokalą.

Koks nuostabiausias gyvenimo momentas?

Jų yra daug! Bet aš labai laiminga, kai koks nors sutapimas įrodo, kad esi ten, kur turi būti! Tai stebuklas.

O kada jautėtės sugniuždyta?

Manau, kad meno žmonės dažnai jautriai reaguoja į skirtingas situacijas,
bet aš visada prisimenu save tais momentais galvojant, kad niekas nėra
amžina – nei džiaugsmas, nei liūdesys, nei emocijos, nei norai ir kad jie
keičiasi. Tiesiog reikia išlaukti ir visada visada skleisti gėrį.

Kuo jau norėtumėte pasidžiaugti?

Dabar turiu išleidusi du solinius albumus. Pirmasis „Nica's Blues“ išėjo 2013 m., o antrasis „Stories“ – kovo mėnesį.

Abu albumai išleisti žinomo saksofonisto Greg Osby „Inner Circle Music“ įrašų kompanijoje, esančioje Niujorke. Albume „Stories“ visa muzika, tekstai, aranžuotės sukurti mano pačios.

„Stories“ turi du oficialius video klipus ir dar greitu metu išvysite naują muzikinį kilpą.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar jus kada nors išvys Lietuvos publika?

Aš labai tikiuosi, kad kitais metais galėsiu atsivežti savo Ispanu grupę (su kuriais įrašytas diskas) į Klaipėdos pilies džiazo festivalį ir taip pat pakoncertuoti kitose vietose Lietuvoje. Suorganizuoti turą nėra lengva ir šiuo metu ieškau, kas mums padėtų tai įgyvendinti.

Kas jūsų laukia gimtinėje?

Klaipėdoje manęs laukia mano mama, draugai, mano vaikystės prisiminimai.

Kokia jūsų kasdienė rutina?

Darbo dienomis dirbu, dėstau įvairiose mokyklose, nuo rugsėjo mėnesio pradėsiu naują darbą: mane pasamdė Berklee College of Music, Valencia Campus. Būsiu vokalo mokytoja ir turėsiu savo ansamblį.

Dar einu į jam session, susitinku su draugais muzikantais. Neturiu laiko atsipūsti, visada rašau, planuoju, koncertuoju, keliauju. Šiais metais manęs dar laukia daug tarptautinių seminarų, kuriose taip pat dėstysiu ir koncertuosiu, vienas iš jų – Global Music Network Londone.

O kaip sukotės studijų metais – ar teko plušėti, kad užsidirbtumėte pragyvenimui?

Olandijoje ploviau indus, kaip ir daugelis studentų Nyderlanduose. Meditacinis darbas, sakyčiau! Dabar indus plaunu labai gerai! Jeigu dirbi, tau suteikia stipendiją – iš jos ir gyvenau. Už koncertus studentams moka labai mažai pinigų, tai buvo tiesiog praktika. Tėvai man visada padėjo viskuo, ypač mama, niekada neatsakydavo, nors ir pati niekada neturėjo perdaug. Valensijoje studijų metu dirbau Berklee bibliotekoje, dėliojau knygas į lentynas, paruošiau katalogą, numeraciją.

Ar mėgstate puoštis – juk džiazo dainininkės gali sau tai leisti?

Niekada nežinau, ką rengtis į koncertus, visada pasimetusi tarp muzikos stiliaus, vietos, kurioje vyksta koncertas, žmonių, kurie manęs klausysis, oro temperatūros, laiko. Man labai patinka puoštis, ypač darytis makiažą! Aš viską pasidarau pati – šukuoseną taip pat.

Kartais nėra laiko, džiazo pasaulis kitoks: atvažiuoji į kitą miestą su grupe, susirandi, kur grosi, lieka laiko tik patikrinti garsą, paskui duoda ką nors pavalgyti, o aš prieš dainavimą nevalgau, tad einu puoštis. Per 20 minučių susiruošiu – ir į darbą.

Kokia jums gražiausia daina?

Jos keičiasi, bet šiuo metu – „Duke Ellington's Sound of Love“ (Charles Mingus) ir „Ceora” (Lee Morgan).

Su kokiu džiazo muziku norėtumėte išgerti kavos?

Deja, daugelio džiazo muzikantų, su kuriais norėčiau išgerti kavos jau nebėra tarp mūsų, bet iš gyvųjų aš mielai susitikčiau su Sonny Rollins, Herbie Hancock, Quincy Jones, Esperanza Spalding ir Jacob Collier.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai