Gvakamolė („guacamole“) – meksikietiškas avokadų padažas, šiandien mėgstamas ir šeimininkių ruošiamas beveik viso pasaulio virtuvėse. Sodraus skonio sveikas ir skanus patiekalas idealiai tinka pusryčiams ar užkandžiams.
Tikrosios gvakamolės istorijos šaknys siekia net labai senus actekų laikus. Teigiama, kad actekai ją pradėjo gaminti dar XVI amžiuje. Pasak istorinių šaltinių, kai ispanai 1500-aisiais susirėmė su actekų imperija, jie jau ruošdavo padažą iš trintų avokadų, kartais pagardindami jį pomidorais ar svogūnais. Dar kituose šaltiniuose teigiama, kad actekų imperatorius Montezuma buvo pasamdęs vieną moterį, kurios vienintelis darbas tebuvo gvakamolės gaminimas – matyt, šis padažas imperatoriui turėjo ypatingą reikšmę.
Gvakamolės pavadinimas kilęs iš actekų kalbos žodžio āhuacamolli: āhuacatl reiškia „avokadą“, o molli – „padažą“. Tai visiškai tikslus ir pažodinis vertimas, juk gvakamolė – tai ne kas kita, o būtent avokadų padažas.
Apie pagrindinę gvakamolės sudedamąją dalį – avokadus – taip pat galima išgirsti ar perskaityti labai įdomią ir šmaikščią istoriją. Actekų žodis ahucatl, kuriuo buvo vadinamas avokadas, išvertus pažodžiui reiškia „sėklidžių medį“. Nenuostabu, kad lakios fantazijos žmonėms poromis ant šakų kabantys avokadai gali priminti vyrus ir jų anatomiją... Taigi, kai actekų kaimuose būdavo avokadų derlius, moterims nebuvo leidžiama išeiti iš namų, mat tai būtų laikoma nepadoriu ir gėdingu elgesiu. Tokie įsitikinimai ir jų paskatintas elgesys tęsėsi šimtmečius, o 1920 m. avokadų augintojai šiuo pagrindu sukūrė net reklaminę kampaniją.
Nors moksliškai nepatvirtinta, kad avokadas veikia kaip afrodiziakas, jis bet kokiu atveju turi didelę naudą žmogaus oranizmui. Pirma, avokadas – puikus kalio šaltinis, taip pat jame gausu vitaminų A, B ir E. Antra, avokadai skatina blogojo cholesterolio pasišalinimą iš kraujo, mažina cholesterolio kiekį organizme ir veikia kaip antioksidantas. Taigi drąsiai galima teigti, kad gvakamolė – tai itin sveikuoliškas padažas. Nors reikėtų atkreipti dėmesį, kad riebalų kiekis tradicinėje gvakamolėje gana didelis: apie 16 g riebalų 100 g paruošto padažo.
Atkeliavusi iš Meksikos virtuvės ir paplitusi po visą pasaulį, šiandien gvakamolė dažnai ruošiama ir amerikiečių virtuvėje. Čia ji patiekiama kaip padažas prie traškučių ar kitų užkandžių ar kaip salotų ingredientas. Moderniaisiais laikais gvakamolė kartais ruošiama kaip kreminės tekstūros padažas, sutrinant visus produktus iki vientisos masės; kartais produktai tėra grubiai sukapojami ir sumaišomi.
Gvakamolė tradiciškai ruošiama iš gerai prinokusių avokadų, kurie sutrinami su jūros druska. Tai yra pagrindinis recepto pagrindas. Tačiau iš tiesų egzistuoja labai daug skirtingų gvakamolės variantų. Kiekvieno iš jų produktų sąrašas priklauso tiek nuo šalies, tiek nuo jos regiono, tiek, galiausiai, nuo žmogaus, kuris savo rankomis ruošia padažą. Labai dažnai minėtas recepto pagrindas papildomas kitomis daržovėmis: pomidorais, svogūnais, česnakais, petražolėmis, žaliosios citrinos sultimis, aitriosiomis paprikomis ar įvairiais prieskoniais. Paprastai gvakamolės padažas būna gana tirštas ir dažniausiai patiekiamas su Tortilla traškučiais.
Žemiau pateiktas receptas – šiek tiek nutolęs nuo klasikinio gvakamolės recepto, papildytas vasariškomis lengvomis improvizacijomis. Ši gvakamolė tokia pat gardi, tačiau, priešingai nei tradicinė, yra daug mažiau kaloringa. Vasarą mums, moterims, tai ypač aktualu. Valgyti yra didelis malonumas, bet kai valgyti galima be jokios sąžinės graužaties, tai tampa tikra švente!
Tekstas ir receptas Astos Černės