Iš nedidelio Veisiejų miestelio kilusi Irutė Gudebskaitė vos prieš keletą metų neįsivaizdavo, ką norėtų dirbti ar studijuoti, todėl priėmė sprendimą pasiimti „laisvus metus“ ir išvykti svetur – ieškoti savęs. Tąsyk mergina net neįtarė, koks kultūrinis šokas jos laukia, kaip skiriasi jos ir Turkijoje sutikto jaunimo gyvenimai bei kokias galimybes atvers savanorystė svetimame krašte.
Kiekvienais metais apie 100 jaunuolių iš Lietuvos vietoje studijų ar darbo renkasi „laisvus metus“, kuriuos skiria tarptautinei savanorystei. Tarp jų 2017 metais buvo ir Irutė, kuri Europos Sąjungos (ES) finansuojamos programos „Europos solidarumo korpusas“ metu išvyko savanoriauti į Turkiją – šalį, kardinaliai pakeitusią merginos požiūrį į pasaulį.
Adanos mieste Irutė du kartus per savaitę savanoriaudavo negalią turinčių vaikų mokykloje, kitas dienas leisdavo ligoninėje, su onkologinėmis ligomis sergančiais pabėgėlių vaikais, o keletą kartų lankėsi ir pabėgėlių stovykloje. Merginos teigimu, kelionė labai pakeitė jos požiūri į pasaulį ne tik dėl to, kur jai teko savanoriauti, bet ir dėl žmonių, kuriuos ji sutiko.
„Bendravimas su visais šiais žmonėmis mane užaugino, kiekviena patirtis brandino mane, kaip asmenybę ir privertė pergalvoti visas vertybes. Buvo ir labai skaudžių momentų, prieš man išvykstant, viena iš sergančių mergaičių, prie kurios buvau emociškai labai prisirišusi, prastai jautėsi, o kai grįžau į Lietuvą, mane pasiekė žinia, kad jos jau nebėra. Tai liūdna patirtis, bet ji irgi augina“, – prisimena mergina.
Įvertino, ką turi gyvendama Lietuvoje
Jau 15 metų gyvenant Europos Sąjungoje dažnas lietuvis net nesusimąsto, kokį poveikį ES narystė padarė ne tik šalies ekonomikai, bet ir kasdieniam gyvenimui – darbui, šeimai, sveikatos priežiūrai, pomėgiams, kelionėms, saugumui, vartojimo galimybėms ar mūsų socialinėms teisėms.
Gudebskaitė pripažįsta, kad ir pati iki kelionės į Turkiją to neįvertino, tačiau galimybė pamatyti kitokią, skurdžią šalį ir jos gyvenimą iš arti bei pabendrauti su vietiniu ir kitų, ne ES valstybių jaunimu, padėjo suvokti ką mes turime, gyvendami ES.
„Afrikiečių pabėgėlius labai nustebino mano istorija, kaip aš atvykau į Turkiją, kad man tai nieko nekainavo, jog viską finansuoja ES ir pasirūpina, kad jausčiausi saugiai, viskas vyktų sklandžiai. Jie labai norėtų dalyvauti tokiuose projektuose, tačiau tai neįmanoma. Liūdna, kad pasaulyje yra jaunų žmonių, kurie tiesiog negali gyventi taip, kaip gyvename mes. Man ES teikiamos galimybės atrodo jau tokios įprastos, kad net nustebino, kokie dideli mūsų gyvenimų skirtumai“, – sako Irutė.
Šiandien Irutė nekantraudama laukia kito semestro universitete, per kurį pagal mainų programą „Erasmus“ ji išvyks studijuoti į Daniją. Mergina juokiasi, kad dalyvavimas tarptautinės savanorystės programoje buvo tarsi starto linija visoms naujoms patirtims užsienio šalyse.
„Kai 2018 metų vasarį grįžau iš Turkijos, sužinojau apie kitą ES finansuojamą programą – „Erasmus+“ jaunimo mainus. Neilgai trukus išvykau į Vengriją, vėliau teko dalyvauti trumpalaikiuose projektuose Ispanijoje ir Švedijoje. Labai tikiuosi, kad tų patirčių įgysiu dar daugiau. ES jaunimui siūlo daug – praktiką, savanorystę, stažuotę, džiaugiuosi, kad ryžausi tomis galimybėmis pasinaudoti ir tikiuosi dar pasinaudosiu“, – tikina mergina.
Priešiškas aplinkos požiūris paskatino šviesti jaunimą
Dabar Irutė dažnai susitinka su jaunais žmonėmis, kuriems pasakoja apie savo patirtį ir ES suteiktas galimybes. Merginos teigimu, savanorystė populiarėja, žmonės vis daugiau apie ją žino, o tai padeda keisti ir neigiamą visuomenės požiūrį, su kuriuo anksčiau pati buvo susidūrusi.
„Kai nusprendžiau pasiimti „laisvus metus“, mano šeima mane palaikė, tačiau susidūriau su priešišku aplinkinių požiūriu. Daugelis sakė, kad jei jau nestudijuosiu iškart po mokyklos, tai niekada nebenorėsiu studijuoti, nors man net nebuvo tokių minčių“, – prisimena mergina.
Su priešiška visuomenės nuomone I. Gudebskaitė susidūrė ir grįžusi po savanorystės. Tuo metu jai užduoti pažįstamų klausimai ar kandžios replikos padėjo suvokti, kad Lietuvoje dar trūksta informacijos apie savanorystės reikšmę.
„Mane net erzindavo tas požiūris, kai žmonės sakydavo „kas iš tos savanorystės, gi pinigų neparsivežei“ arba ironiškai klausdavo, ar išgelbėjau pasaulį. Dabar, kai bendrauju su jaunimu, dalinuosi patirtimi, suprantu, kad situacija keičiasi, žmonės vis labiau supranta savanorystės esmę“, – teigia I. Gudebskaitė.
Prieš daugiau nei metus visoje ES prasidėjo informacinė kampanija #EUandME, kuria siekiama visai Europai priminti ir parodyti, kiek galimybių jaunimui atveria narystė ES ir kaip jomis pasinaudoti.
„ES valstybių narių piliečiai turi ne tik greitą internetą, švarų vandenį, galimybę laisvai keliauti, bet ir gali gauti finansinę paramą savanorystei, studijoms ir verslo plėtrai Europos šalyse. Tokių jaunuolių kaip Irutė – atradusių savo kelią per dalyvavimą tarptautinėje savanorystėje – galėtų būti dar daugiau, tačiau pastebime, kad kai kuriems jaunuoliams dar trūksta informacijos apie ES galimybes“, – sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Informacinės kampanijos #EUandME metu visoje Europoje yra organizuojamos įvairios programos, informaciniai renginiai ir kūrybiniai projektai. Vienas tokių – meninių filmų konkursas, kuriuo buvo siekiama pasitelkiant pavyzdžius iš realaus gyvenimo parodyti jaunuoliams, ką gali duoti narystė ES.
Penkiems talentingiems jaunuoliams Europos Komisija skyrė dotaciją trumpametražių filmų kūrimui. Savo kūriniuose jaunieji režisieriai perteikė ES suteikiamas galimybes ir sutelkė dėmesį į jaunimui aktualias temas – mobilumą, įgūdžius, verslą, tvarumą, skaitmenines technologijas ir teises.
Nugalėtojų darbus šiandien galima pamatyti „#EUandME“ interneto platformoje (europa.eu/euandme).