„Kai užsidarė teatras, kinas, visi darbai, bandžiau įsivaizduoti: o kas, jeigu niekada daugiau neatsidarys? Vadinasi, tik tiek, kiek padaryta šiandien, ir liks? O kas iš tų nuveiktų darbų paliko manyje tai, ko niekas neatims? Man buvo atradimas, kad kurį laiką tavo profesijoje gali nebūti darbo srauto, gali nebūti publikos, bet tu gyvensi, būsi, kasdien kelsiesi ir eisi. Nes darbas ir gyvenimas nėra tas pats“, – neslepia aktorius, režisierius, improvizacijų teatro „Kitas kampas“ kūrėjas Kirilas GLUŠAJEVAS (36).
Ir ką atsakėte sau į tuos klausimus?
Manyje liko dalykai, kurie buvo kuriami sunkiausiai, dėl kurių buvo daugiausia abejonių. Kurie pareikalavo daug laiko, nerimo – tai ir režisuoti spektakliai, ir teatro „Kitas kampas“ veikla. Išliko santykiai ir ryšiai būtent su tais žmonėmis, su kuriais buvo daugiausia džiaugtasi ir skaudintasi, pyktasi ir draugauta. Su kuriais sieja visa jausmų paletė.
Aiškiai pamačiau, kad gyvas jaučiausi tada, kai dirbau. O kai fizinio kontakto sumažėjo ir negalėjai nei matyti, nei jausti grįžtamojo ryšio, atsirado pojūtis, tarsi būtum miręs. Turbūt šio amžiaus pasekmė, kad dažnas painiojame sąvokas „dirbti“ ir „gyventi“, tiksliau, suliejame į vieną. Bet kol mes repetuojame ir vaidiname scenoje, sensta mūsų tėvai, po mašinomis palenda mūsų augintiniai, užauga vaikai...