Kiokušin karatė čempionas T.Zienius: „Čempionais tampame nugalėję vidinius demonus“

Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-08-15 16:11
„Daugiausia laimės hormonų ir adrenalino išsiskiria ne tiek pasiekus pergalę, iškovojus tą juodą diržą, bet nugalėjus save, peržengus galimybių ribas“, – sako Pasaulio ir Europos kiokušin karatė čempionas, treneris, mokyklos „Shori“ vadovas Tomas Zienius.

Esate daugkartinis čempionas. Kas svarbiausia, kokių savybių reikia, kad pasiektum tikslą?

Pirmiausia reikia būti kovotoju. Ir ne tiek fizine, kiek dvasine prasme. Didžiausios kovos vyksta su savimi pačiais, su vidiniais demonais. Ir nesvarbu, ar tu sieki kažko sporte, ar moksluose, kitose srityse. Visą laiką mes kovojame su savimi, savo norais kažką pakeisti, pasiekti, daryti ar nedaryti. Maži vaikai kovoja su ožiukais, o mes, suaugusieji, – su savo pasirinkimais ir silpnybėmis. Kuo artyn tikslo, tuo tų demonų daugėja. Jei atvirai, daugiausia laimės homonų ir adrenalino išsiskiria ne tiek pasiekus pergalę, iškovojus tą juodą diržą, bet nugalėjus save. 

Tas kelias iki čempiono titulo reikalauja daug atsidavimo...

Būtent. Reikia ištvermės, valios, disciplinos, savikontrolės. Taigi pats procesas, ėjimas tikslo link, bet ne jo pasiekimas suteikia daugiausia džiaugsmo. Kad pats ar tavo mokiniai per kiekvieną treniruotę po žingsnelį peržengia savo galimybių ribas. Man šis kelias jau seniai tapo gyvenimo būdu, kuo alsuoju, kuo kvėpuoju kiekvieną dieną. O tai ir veda pergalės, dar vieno iškovoto diržo link. Be pašaukimo rezultato niekada nebus arba jis bus tumpalaikis. 

Vis dėlto iškovotas diržas, pasiekta pergalė būna saldi.

Tėvams sakau, kad vaikas būna laimingiausias, kai iškovoja pirmąjį diržą, nes tai yra didelis įvertinimas, svajonės išsipildymas. Visi klausinėja, kada tai įvyks. Aš pats sportuoti kiokušin pradėjau tik būdamas 15 metų.  Tai atrodė kažkas wou. Kitas etapas, kai gauni juodą diržą. Pagal rangų sistemą, kiokušin turi dešimt diržų. Iki juodo diržo skaičiuojama atgaline eiga nuo dešimto iki pirmo. Tų diržų spalvų yra įvairių. Kai įveiki devynis etapus, ateini iki pirmo – laukia juodojo diržo egzaminas. Daugeliui atrodo, kad tai yra tikslo pabaiga. Iš tiesų tik tada prasideda tikrojo karatisto kelio pradžia. Juodas diržas suteikia teisę tapti treneriu, mokytoju ir perduoti šio kovos meno žinias bei filosofiją mokiniams, tobulėti toliau. 

Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.

Kiek metų tenka treniruotis, kad iškovotum juodąjį diržą?

Per 7–8 metus galima iškovoti pirmąjį diržą. Pirmus galima pelnyti dukart per metus. Paskui – po vieną diržą kasmet. Įmanoma juos apsiginti ir greičiau, priklauso nuo treniruočių intensyvumo, bet forsavimas retai pasiteisina. Tikrojo karatisto tikslas yra ne kuo greičiau susirinkti visų spalvų diržus, bet užaugti ir pasirengti tiek emociškai, tiek psichologiškai, tiek fiziškai perkopti į aukštesnį lygį. Čia tas pats kaip mokykloje, kur pereiname etapus – pirmą, antrą, trečią... dvyliktą klases. Kiekvienai pakopai reikia užaugti, subręsti, įgyti tam tikrų žinių. 

Kiokušin – ne tik fizinės kovos, tai ir gili filosofija. Tiesa?

Taip. Tai ir pagarba aplinkiniams, mokytojui, pasauliui. Tai apima protą, gebėjimus, požiūrį. Siekti juodo diržo motyvacija atsiranda tik tada, kai tam esi vispusiškai pasirengęs. Ir sulaukęs pilnametystės. Egzaminas nelengvas, susideda iš trijų dalių. Pirmoji – techninė dalis, kai vertinamas fizinis pasirengimas. Gali trukti iki 2 valandų.

Pavyzdžiui, reikia padaryti 100 atsispaudimų, 100 pritūpimų, priklausomai, kokias užduotis parenka treneris. Paskui laukia 30 kovų – turi įveikti visus varžovus vieną po kito. Svarbu nepalūžti, neprarasti kovinės dvasios. Šis egzaminas gali tęstis 4–5 valandas. Vyksta ir vadinamoji kata rungtis – kova su šešėliu. Jos metu demonstruojami sudėtingi smūgiai ir jų blokavimas.

Be fizinio, emocinio ir psichologinio pasiruošimo to ištverti neįmanoma. Tie, kurie rimtai galvoja apie juodąjį diržą, ruošiasi mažiausiai dvejus metus, stengiasi peržengti savo galimybių ribas. Nedaugelis sugeba pereiti šį kelią. Iš dvidešimties mokinių per aštuonerius metus paprastai natūraliai daug atsisijoja ir iki galo, iki pirmos stotelės – juodojo diržo – eiti pasilieka vos vienas ar trys. 

Treniruoju merginą – sportininkę, kuri savo amžiaus kategorijoje jau yra Europos kiokušin prizininkė. Ji pradėjo sportuoti nuo pirmos klasės, augome kartu ir paauglystę išaugome, ir toliau kartu treniruojamės, nors jau studijuoja universitete pirmame kurse. Ji verta juodo diržo. Šios merginos tikslas, paskutinė stotelė nėra vien iškovoti jį, sportininkė suvokia, kad viskas tik prasideda.  

Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.

Turbūt paneigsite mitą, kad karatė – tik berniukams?

Be abejonių, 100 procentų galiu užtikrinti, kad karatė sportas skirtas ne tik vyrams. Mūsų šalies moterys, merginos – vienos stipriausių pasaulyje. Nemažai jų yra iškovojusios čempionių titulus. Pavyzdžiui, Margarita Čiplytė – buvusi  daugkartinė pasaulio čempionė. Iki šiol aktyviai sportuojanti Inga Mikštaitė yra daugkartinė Europos čempionė, 2019 m. Pasaulio kiokušin karatė čempionato prizininkė. Turime daug moterų, kuriomis galime didžiuotis. Treniruoju daug mergaičių, kurios sportuoti pradėjo būdamos 8-erių. Neseniai grįžome iš varžybų – jaunučių iki 16 metų grupėje nugalėjome. Taigi bent jau mūsų „Shori“ klube mergaitės ir merginos užima aukštas pozicijas. 

Daugeliui kovos menai asocijuojasi su muštynėmis, jėgos demonstravimu... Kaip yra iš tiesų? 

Tikras karatistas neieško grėsmių už kampo ir nekelia pavojaus kitiems. Išvertus žodis „karatė“ reiškia „beginklė, tuščia ranka“. Egzistuoja tam tikras elgesio kodeksas, kuris neleidžia provokuoti smurto. Be būtinybės tie kovos meno įgūdžiai nenaudojami. Kai tenka tiek prakaito išlieti, daug treniruotis, dirbti su savimi, natūraliai susiformuoja kitoks požiūris, vertinimas ir supratimas. Su muštynėmis karatė neturi nieko bendra, nes tai ištisa filosofija, auginanti asmenybes, ugdanti pasitikėjimą savimi. Savimi pasitikintis, savivertę turintis tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus nelinkęs demonstruoti jėgos. Jis tiesiog nieko nebijo ir žino, kad galės apsiginti pavojaus akivaizdoje.

Be abejo, kol vaikai maži,  išgyvenimo instinktas yra natūralus dalykas. Labai daug lemia treneris, kokią patirtį jis yra įgijęs ir kokias žinias perduoda mokiniams. Juks pats, prieš tapdamas mokytoju, daug dirbo, siekė, augo kaip asmenybė. Karatė pirmiausia moko disciplinos, ištvermės, o ne muštis, demonstruoti jėgą, kaip kai kas klaidingai galvoja. Maniau, kad žmonių požiūris bus pasikeitęs. Deja. Vedu treniruotes darželiuose, mokyklose. Būna, kad tėvai, auklėtojai ar mokytojai, kurie nelabai žino, kas yra kovos menai, būgštauja: „Oi, ne, karatė nereikia, turime ir taip padūkusių vaikų, paskui taps visai nevaldomi.“    

Tomas Zienius su mokiniais / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Zienius su mokiniais / Asmeninio albumo nuotr.

O kaip jūs atradote šį sportą, kuris tapo gyvenimo būdu ir pašaukimu?

Sportuoti pradėjau nuo dešimties metų. Pamenu, mama nuvedė į dailųjį čiuožimą, paskui į pramoginius šokius. Kai pamatė, kad nieko gero ten iš manęs nebus, tėtis palydėjo į karatė treniruotes. Tada tikrai nesupratau, kad tai – mano kelias. Juk buvau dar vaikas. Tiesiog atradau saviraiškos būdą, sritį, kur galėjau save realizuoti. Man patiko. Atsirado naujų draugų, kitokių interesų. Tapti karatistu tuomet atrodė kažkas tokio – panašiai, kaip tapti kosmonautu. Tėvai džiaugėsi, nes tam skirdavau daug energijos, atsirado prasmingesnės veiklos, kuri ugdė daug teigiamų savybių. Į naudą, matyt, viskas išėjo (šypsosi). 

Ar tiesa, kad karatė užkrėtėte ir vieną iš savo dukrų?

Tai nutiko natūraliai. Kadangi sportui atiduodu labai daug laiko, minimaliai jo lieka šeimai, ypač dukromis. Taigi, vyresniąją (jai dabar 16, jaunesniajai – dar tik 11 metų) pradėjau pasiimti į treniruotes, vežtis į varžybas. Tam, kad daugiau pabūtume kartu. Nenorėjau staiga vieną dieną pamatyti, kaip užaugo vaikai, suprasti, kad tame nedalyvavau (šypsosi). 

Karatė jai patiko, treniruodamasi rado naujų draugų, tad sportuoja iki šiol. Šis sportas, bendri interesai mus labai suartino, atsirado bendrų pokalbio temų. Mūsų „Shori“ klubo, mokyklos vizija – kad su vaikais sportuoti ateitų ir tėvai. Tai padeda atrasti tarpusavio ryšį, suprasti, ką vaikas daro, kiek pastangų jam tenka įdėti, kad kažko pasiektų. Kai kurie gimdytojai, kurie tuo nesidomi, būna, po varžybų moralizuoja atžalai: „Va, galėjai geriau padaryti, taip reikėjo smūgiuoti.“ Kai patys tai patiria savo kailiu, o vaikas dar pamoko tam tikrų kovos veiksmų, supranta, kaip sunku pasiekti pergalę. Tada, kai įtrauki visą šeimą, ir vaikui tampa įdomiau, atsiranda stimulas siekti daugiau.

Tomas Zienius su šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Zienius su šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Jūs, kaip treneris, irgi prisidedate prie vaiko charakterio formavimo?

Taip. Esu antras po tėvų, kuris formuoja tam tikras vaiko charakterio savybes. Tai natūralu, nes su treneriu mokiniai būna atviresni nei su tėvais. Mes pakalbame ir apie cigaretes, ir apie mokslus, draugus, net mokytojus apšnekame. Aš, kaip treneris, sugebu pasukti tą informaciją vaikui naudinga linkme. Nemoralizuodamas duodu naudingų patarimų, kurie padeda ugdyti sveikesnį požiūrį.

Pavyzdžiui, kokį neigiamą poveikį tos cigaretės daro, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi mokytojai, aplinkiniai. Visada pasidomiu, kaip vaikams sekasi mokslai, kokių turi problemų, kodėl šiandien susikrimtęs. Daug metų dirbdamas su vaikais pastebėjau, kad tie, kurie pasiekia aukštesnių rezultatų per treniruotes, daugiau pastangų įdeda ir mokydamiesi mokykloje, jiems geriau sekasi mokslai. Daugelio mano mokinių mokymosi vidurkis yra didesnis 9 balai. Sakyčiau, karatė renkasi intelektualūs vaikai. 

Esate tituluotas čempionas. Kas paskatino pasišvęsti vaikams, įkurti mokyklą?

To nedaryčiau, jei išties nesijausčiau atradęs tikrojo pašaukimo. Kiekvienas stengiamės daryti gyvenime tai, kas padėtų jaustis gerai. Nemažai metų dirbau prekybos įmonėje samdomu darbuotoju – padalinio vadovu. Važinėdavau iš Kauno į Vilnių, po darbo vesdavau treniruotes. Dabar hobį – sportą – paverčiau ir pajamų šaltiniu. Kaifuoju, gerai jaučiuosi.

Žinoma, viską keisti, mesti darbą iš pradžių buvo nedrąsu, nes visi baiminamės prarasti finansinį stabilumą. Arba aukojamės dirbdami nelabai patinkantį darbą tam, kad kažką daugiau galėtume įsigyti. Pamažu supratau, kad mažesni dalykai gali atnešti daugiau laimės, kad malonumą patirsi darydamas tai, kas išties patinka. Ir ryžausi permainoms.

Jau ketvirti metai, kai nebedirbu samdomo darbo ir esu sporto treneris. Tam reikia subręsti. Pamenu, kai prieš daug metų nuvedžiau dukrą į darželį, pagalvojau, kaip auklėtojos gali dirbti tokį darbą, kur vaikai verkia, tvyro chaosas. Galvojau, kad aš tokio darbo niekada nedirbčiau. Po 15 metų tuose pačiuose darželiuose vedu treniruotes, dirbu su vaikais. Kaip sakoma – nespjauk į šulinį... Ir dabar taip gyvendamas patiriu euforiją.

Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Zienius / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip pandemija pakoregavo jūsų veiklą? 

Jei prieš dvejus metus kas nors būtų pasakęs, kad karatė varžybos vyks nuotoliniu būdu, būčiau tai pavadinęs absurdu. Pandemija privetė persiorientuoti, prisitaikyti prie naujos realybės, situacijos. Visai neseniai ir pats dalyvavau varžybose nuotoliniu būdu, tarp jų ir trijose tarptautinėse. Europos karatė klubų varžybose ir Pasaulio karatė klubų čempionate esu iškovojęs antrąją vietą. Ir mokiniams rengiame varžybas nuotoliniu būdu. Jos susideda iš dviejų rungčių (kata technikos demonstravimo ir kumite kovos meno).

Jeigu vaikai nebūtų imlūs naujovėms, visi treneriai būtume sakę, kad reikia išlaukti, kol baigsis karantinas. Bet visi mokiniai norėjo kažką veikti, tobulinti įgūdžius, tėvai irgi klausė, kas ir kaip bus daroma. Per pirmąją bangą galvojome, kad tai truks savaitę dvi, bet kai pamatėme, kad tai tęsiasi ištisus mėnesius, supratome, kad reikia prisitaikyti ir neapleisti veiklos. Mūsų klubas buvo vienas iš pirmųjų, persikėlęs į online platformą. Esu Lietuvos karatė federacijos narys, taigi tuos strateginius klausimus suderinome greitai, nepabijojome nuotolinio darbo.  Dabar net mokyklose per kūno kultūros pamokas paprašo pravesti karatė teniruotes per atstumą, kad vaikams būtų įdomiau. Ir tai pasiteisino. 

Sportininko karjeros dar neatsisakėte?

Ne. Kaip tik neseniai, birželio 25-26 dienomis, dalyvavau čempionate, kuris vyko Sakartvele. Iš tiesų, pastarieji treji metai yra vieni aktyviausių mano sporto karjeroje. Suvokiau, kad galiu save, kaip sportininką, realizuoti iš naujo. Gavus juodą diržą, antrą daną (diržą) gali gauti tik po dvejų metų, trečią – po trejų ir t. t. Skaičiuoti pradedama nuo 1 iki 10. Kadangi dabar turiu trečią juodą diržą, ketvirtą daną norėčiau gintis Japonijoje, iš kur ir kilo kiokušin. Planuoju vykti ten į Pasaulio kiokušin karatė olimpiadą, kuri vyksta kas ketverius metus. Tam, kad kelčiau kvalifikaciją.

Esate ir mokytojas, ir mokinys?.. 

Taip. Per savaitę treniruojuosi ne mažiau kaip penkis kartus po 1–1,5 valandos. Ir dar vedu treniruotes. Yra dienų, kai nuo 6 val. iki 21 val. vyksta darbas. Kuo labiau įsitraukiu į sportinę veiklą, tuo labiau keičiasi ir gyvenimo būdas. Nesinori persivalgyti, lankytis vakarėliuose, nes gerai išsimiegojęs jautiesi daug žvalesnis. O po rytinio kroso ir šalto dušo ar maudynių eketėje, gauni energijos visai dienai. Atsikračiau 20 kilogramų (sveriu nebe 100, o 80 kg). Teisingas gyvenimo būdas, kuris padeda gerai jaustis, išsikelti ilgalaikiai tikslai, jų siekimas suteikia ne tik adrenalino, bet ir laimės homonų.   

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai