Kino režisierius Maris Martinsonas: „Filme bus ir mano istorija“

Maris Martinsonas / Viganto Ovadnevo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-05-13 14:00
Visai nėra ko stebėtis, jei Vilniaus gatvėje netikėtai išvysti priešais atžingsniuojantį latvį kino režisierių Marį Martinsoną (51). Su visa šeima persikėlęs gyventi į Rygą, Maris, atrodo, vis dar negali be Vilniaus. Juo labiau kad būtent čia neseniai baigė filmuoti naująjį filmą „Tyli naktis“ ir čia pristatė savo romaną „Tyli naktis. Be cenzūros“.

Lyg ir atsisveikinote su Lietuva, bet vis grįžtate. Niekaip negalite uždaryti durų?

Kai mudu su Linda (Mario žmona ir jo filmų prodiuserė – red. past.) ir vaikais iš Vilniaus persikėlėme į Rygą, juk iš tiesų tik pakeitėme gyvenimo vietą, namus. Daugiau – nieko. Ne kažin koks skirtumas – gyvename Avižieniuose prie Vilniaus ar Rygoje.

Manote, jei persikeltumėte, pavyzdžiui, į Kubą, būtų kaip nors kitaip?

Kitaip! Lėktuvo bilietai brangūs ir skrydis ilgas. O čia... Yra buvę, kad ryte nuvežu vaikus į darželį, atlekiu į Vilnių, susitinku, su kuo reikia, ir grįžęs juos paimu. Žinoma, kelyje praleidžiu geras penkias valandas, bet tai – puikus laikas pagalvoti. Į Rygą persikraustėme tik dėl vaikų. Norėjome, kad grįžtų prie šaknų, gyventų savo tėvynėje. Sūnūs adaptavosi greitai, su Linda vis pasikalbame, kad tai buvęs teisingas sprendimas. Sausį, kai filmavome, buvome atsivežę vaikus į Vilnių, čia likęs Lorenso geriausias draugas. Kol kas palaikome jų draugystę, vėliau tegu patys sprendžia.

Keista, kad savo naująjį filmą nusprendėte filmuoti Lietuvoje...

Ir dar kartą įsitikinau, kad gyvenimas yra toks keistas daiktas... Jis geriau už tave žino, kur, ką ir kaip reikia daryti. Tam tikru laiku įvykiai pasisuka taip, kad viskas verčiasi aukštyn kojomis. Dažniausiai – į gera. Taip atsitiko ir su filmu. Rygoje mąsčiau: pagaliau sukursiu savo pirmą latvišką filmą. Turėjau užtektinai laiko susipažinti su jaunais latvių aktoriais, atnaujinti senas pažintis. Kino bendruomenė Latvijoje maža – visi viską vieni apie kitus žino. Parašiau scenarijų, tačiau aktorė, kurią įsivaizdavau atliekančią pagrindinį vaidmenį, staiga sutriko, pradėjo abejoti, ar galės, ar sugebės. Kaip keista! Aktoriai dejuoja negaunantys įdomių draminių vaidmenų, o kai tokį pasiūlai – nebesiryžta.

Žinoma, nelengva apsispręsti, kai žinai, jog teks vaidinti erotines scenas, tačiau tomis dienomis atsakymo man reikėjo greitai. Pamenu, parėjau susikrimtęs namo, o Linda man sako: „Ko čia verki, ar Lietuvoje maža aktorių?“ Tą patį vakarą paskambinau Valdai Bičkutei. Kitą rytą ji automobiliu atidūmė pas mane. Išgėrėme kavos, aš jai viską papasakojau apie filmą. „Gerai, – sako. – Man – įdomu!“ Viskas. Lygiai dieną prieš tai – jokios užuominos, kad filmas bus lietuviškas, o po dienos reikalai juda. Filmas nufilmuotas, baigiame jį montuoti, o knygą pristatėme per Vilniaus knygų mugę.

Kino bendruomenė Latvijoje maža – visi viską vieni apie kitus žino. Parašiau scenarijų, tačiau aktorė, kurią įsivaizdavau atliekančią pagrindinį vaidmenį, staiga sutriko...

Įdomu, kam jums knyga? Buvo gaila išmesti prirašytus scenarijaus lapus?

Knygos nebuvo mano planuose. Tačiau kai Ignas Staškevičius, dabar užsiimantis leidybos verslu, perskaitė filmo scenarijų, man pasakė: „Tu pirma knygą parašyk, o jau paskui statyk savo filmą!“ Nei aš rašytojas, nei ką, tačiau jam pasirodė vertinga tai, ką darau. O ir man pačiam knyga buvo gera proga dar kartą sugrįžti prie scenarijaus. Prieš kuriant filmą, naudinga peržiūrėti visas siužeto linijas.

Aikštelėje taip pat nebeliko nesusipratimų: daviau knygą paskaityti aktoriams, taigi klausimų, kodėl taip, o ne kitaip, kas buvo prieš tą įvykį, nebeliko. Pasirinkau filmuoti mažo biudžeto filmą, mums buvo svarbi kiekviena minutė. Nešvaistėm jų niekams. Kai kuriu filmą, svarbu ne tik jis, bet ir tai, kas šalia. Filmo garso takelį kuria Egidijus Dragūnas. Visą filmavimo procesą fotografavo fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius – žadame išleisti nuotraukų albumą. Na, ir mano knyga. Toks junginys mane žavi.

Gal tai – ne junginys, o verslo planas?

Tokie verslo planai kažkodėl visada – su minuso ženklu (juokiasi). Be abejo, rinkodaros tame esama, man svarbu, kad apie filmą sužinotų kuo daugiau žmonių.

Išduosite, apie ką jis bus? Apie ką knyga?

Vienos šeimos istorija. Kūčių naktį, kai visi ilgimės šilumos, kai aplinkui tvyro ramybė ir vienybė, išlenda melas, išdavystės, apgaulės ir pasirodo, kad ne viskas taip jau puiku, kaip manyta. Rašydamas įdėjau daug ką iš savo paties, iš savo draugų gyvenimo. Tos istorijos susipina, taip ne vienam – daug kam galėjo atsitikti. Argi nesate girdėję, kaip reaguoja žmona, sužinojusi, kad jos vyras turi romaną su kitu vyru?

Na, jūsų gyvenimo takai irgi ne minkštais kilimais iškloti... Tikriausiai turėjote ką papasakoti?

Labai spalvingas mano gyvenimas (juokiasi). Pamenu, gyvenome komunaliniame bute. Po vonios kambario durimis buvo didelis plyšys. Vis taikydavausi pro jį pažvelgti vidun. Šitai atsirado filme. Tik ne vaikas po durimis žiūri, o šešiasdešimties metų vyras, pasiėmęs veidrodėlį.

Gali būti, kad geri draugai filme jus atpažins?

Labai geri atpažins. Knygoje, beje, turėjau dar didesnę laisvę prikurti ir prirašyti.

Filmo premjera numatyta sausį?

Specialiai taip sugalvojome, metų pabaigoje bus daug naujų filmų. Aš ir pats eisiu žiūrėti Bondo, hobitų. Galiu net savo premjerą per juos pražiopsoti. Visą laiką atrodė, kad sausis – labai toli, bet kai pagalvoji – taigi čia pat! Tą pačią akimirką, kai supratau, kad filmas baigtas, pradėjau dirbti prie kito. Turiu planą kitais metais išleisti du filmus.

Kur taip skubate?

Kino procesas paprastai užsitęsia. Nuo idėjos atsiradimo iki jos įgyvendinimo praeina net keleri metai. Filmas pristatomas kaip naujas, nors iš tiesų – senas. Režisierius per tuos metus pasikeitė, jo mintys, idėjos – irgi. Man svarbu pasakyti tai, ką noriu, ne po ketverių metų, o dabar. Išeitis – mažas biudžetas. Mūsų filmo jis telpa viename popieriaus lape, tikrai nebus didesnis nei 200 tūkstančių litų. Iš tiesų filme svarbūs tik du dalykai – istorija ir aktoriai.

Nebus istorijos – nieko nebus. Ir visai nesvarbu, kiek prožektorių aikštelėje šviečia, kiek žmonių dirba. Prieš pradėdamas filmuoti juokavau: tai bus lempučių filmas. Ateisim, įsuksim stipresnes lemputes, nereikės prožektorių. Taip ir buvo... Šį kartą dirbau išvis be asistentų, aikštelėje buvo gerokai mažiau žmonių, užtat turėjau daugiau laisvės. O kūrybai ji – juk labai svarbi.

Naujausi straipsniai