„Mums smagu būti šalia įdomių žmonių“, – vienu balsu sako festivalio „Kino pavasaris“ fotografai, su savo fotoaparatais nardantys ne tik po festivalio užkulisius, bet ir kino aikšteles, mados podiumus, garsenybių namus ir žinomiausius restoranus.
Bendraamžiai, trisdešimtmečiai Audrius Solominas, Gediminas Gražys, Tautvydas Stukas, Robertas Daskevičius net nesiginčija: kinas juos įkvepia, priverčia stabtelėti, o kasdienybę nušviečia ryškesnėmis spalvomis. Ir visai nesvarbu, kad per festivalį kartais tenka visiškai nemigti.
„Kinas yra magiškas iliuzijų pasaulis“, – sako jau šešerius metus festivalio „Kino pavasaris” akimirkas gaudantis Audrius Solominas. „Kiekvienam iš mūsų jis sukelia vis kitokius jausmus“, – priduria ketvirtus metus festivalyje pradedantis žinomas portretų fotografas Gediminas Gražys. „Tai – įkvėpimas, kuris padeda išsikapstyti iš kasdienybės ir pradėti naujus darbus“, – visiškai tikras mados ir reklamų fotografas Tautvydas Stukas. Jam pritaria ir festivalio fotografas senbuvis, nepaprastomis maisto fotosesijomis garsėjantis Robertas Daskevičius.
Pažintis prasidėjo... vestuvėse
Pastaruoju metu nemažai kino aikštelėje dirbęs Audrius gerai žino, kokios didelės ir vieningos komandos reikia, kad kinas įvyktų. Tokia pat vieninga komanda festivalyje yra jų ketveriukė. „Dirbdami susidraugavome, festivaliu mūsų draugystė nesibaigia, susitinkame ne tik renginiuose, kartais ir pietų einame“, – pasakoja.
„Kino pavasario“ fotografų komandos istorija prasidėjo prieš devynerius metus. Tuomet, kai visai netikėtai, festivalio organizatoriaus Algirdo Ramaškos ir jo išrinktosios Vitos vestuvėse atsidūrė Robertas Daskevičius. „Vienas bičiulis pasiūlė man pabandyti jėgas vestuvių fotografijoje, – prisimena Robertas. – Eidamas fotografuoti Algirdo net nežinojau, ką teks fotografuoti. Pamatę vienas kitą nustebome – pažįstami buvome seniai, abu augome viename kieme. Išvydęs vestuvių nuotraukas, Algirdas pasiūlė man prisijungti prie festivalio.
Ir kinas, ir fotografija pasakoja istorijas. Jei istorija gera, neabejoja vaikinai, ji patrauks akis tų, kurie jas stebi, kurie pasirengę kasdienybės monotoniją iškeisti į spalvas. „Iš kino ir patys galime daug pasimokyti, – tikina Robertas. – Žiūrėdamas filmus visada kreipiu dėmesį, kaip pasakojama istorija, į šviesą, scenografiją, stilių. Visa tai vėliau pritaikau savo darbe.“
Laikas kinui, o ne miegui
Maisto fotografija – didžioji Roberto meilė. Užtat jis stengiasi pažiūrėti visus „Kino pavasario“ kulinarinius filmus. Sako, smalsu, artima ir labai įdomu pamatyti geriausius pasaulio šefus, jų virtuves, išgirsti jų istorijas.
Iš muzikantų šeimos kilęs ir pats muzikos mokyklą baigęs Gediminas kine visada pastebi, išgirsta muziką. „Muzika filmui prideda spalvos“, – neabejoja vaikinas, kurio gyvenimą fotografija visiškai okupavo. Baigęs vadybos studijas, Gediminas daug metų dirbo vadovu didelėje bendrovėje. Fotografija buvo tik hobis, stipriau jis įsiplieskė Roterdame, kur teko studijuoti. „Pradėjau fiksuoti draugų akimirkas, jų portretus, - prisimena pradžią. – Giliai širdyje nešiojau svajonę kada nors atsiduoti fotografijai, šiandien džiaugiuosi, kad pasiryžau.“
Gediminas šypsosi: svajoti reikia atsargiai. Juk buvo laikas, kai jis svaigo nuo minties, kaip įdomu būtų fiksuoti „Kino pavasario“ akimirkas. Pirmasis kartas įvyko lygiai prieš trejus metus, – tuomet Gediminas metė darbą ir nuoširdžiai atsidavė pomėgiui.
Kartu su juo, tais pačiais metais prie festivalio komandos prisijungė ir Tautvydas Stukas. „Festivalis mane nuvedė toliau, plačiau atmerkė akis, daugiau parodė. Sužinojau, koks nuostabus gali būti Serbijos ar Lenkijos kinas, daugybė festivalio filmų įstrigę į atmintį“, – sako Tautvydas.
Fotografai prisipažįsta: gruodį pradeda vienas kitam dažniau skambinti. „Ar jau sulaukei skambučio iš „Kino pavasario“?“ – klausinėja. Ir kovą savo darbo kalendoriuje būtinai pasižymi dvi laisvas savaites. Nori nenori per jas kitiems darbams laiko lieka mažiau – būna vakarų, kai iš kino teatro vyrai su fotoaparatais išeina, kai miestas jau miega.
„Ryte ateini, kino teatras tuščias, tik komandos nariai, visi nosis sukišę į kompiuterius, - pasakoja Tautvydas. – Nieko tokio, kad miegojai vos dvi valandas, laukia nauja, įdomi diena ir daugybė susitikimų.“
Festivalis – kino olimpinės žaidynės
„Festivalis – tarsi kino olimpiada, nuolat esi veiksme“, – Tautvydui pritaria Audrius ir priduria, kad darbas neatbaido nuo filmų. Jiedu su žmona turi tradiciją festivaliui paskirti visą šeštadienį. „Ką rodo, tą žiūrime, – juokiasi. – Būna, ne visada pataikome, bet visos patirtys yra įdomios. Aš pažiūriu kokius tris filmus, o žmona iš kino salės išeina tik naktį.“
Robertas prisipažįsta per festivalį laiko surandantis tik vienam, svarbiausiam festivalio filmui. „Ne tik kine, bet ir gyvenime tiek daug visko vyksta, kad išlaikyti darbo tempą, fotografavimą festivalyje ir dar filmus salėje – tikrai nėra lengva“, – atvirai sako. Nors jausmas, kuris po filmo nepaleidžia, lieka ir kitą dieną, ir ilgiau, jam labai patinka. Iš visų buvusių festivalių Robertui didžiausią įspūdį paliko dramų drama „Moteris, kuri dainuoja“.
Sukrečiančios šio filmo istorijos nepamiršęs ir Gediminas. „Man atrodo, filmas ateina tuomet, kai jis tau labiausiai reikalingas, kai esi moode. Taip nutiko su „Moterimi, kuri dainuoja“. Prisimenu, žiūrovų salė nelabai suprato, kodėl filmas taip baigėsi, – tokia netikėta buvo jo pabaiga. Dešimt minučių žmonės sėdėjo visiškoje tyloje, nepakildami iš vietų.
Audrius pasakoja, kad paauglystėje jam didžiulį įspūdį paliko filmas „Dievo miestas“. Gal, kad tai buvo filmas apie fotografą, prisimena iki šiol. Iš paskutiniųjų filmų, kuriuos matė, jis mini „Kvadratą“ ir „Tonį Erdmaną“. Dar priduria, kad pastarajam būtų atidavęs visus įmanomus oskarus. Išgirdęs „Kavadrato“ pavadinimą, energingai galvą linksi ir Tautvydas.
Kiek užtrunka nufotografuoti garsenybę?
Filmai filmais, tačiau labiausiai festivalyje dirbančius fotografus jaudina susitikimai su kino pasaulio žmonėmis. „Man nepaprastai smalsu žmonių istorijos, – sako Gediminas. – Fotografuodamas mėginu pajausti jų asmenybes, nuotaikas ir išgyvenimus. Tuo pačiu – ir pats bręstu, tobulėju, perimu jų patirtis. Nuostabu, kad galime būti šalia įdomių žmonių.“
Robertui trejus metus teko fotografuoti nominantus į geriausius „Kino pavasario“ aktorius. Labiausiai jam įsiminė fotosesija, per kurią savo studijoje sukūrė pavasarinį lietų. „Iš pradžių dvejojau, ar mano idėja užkabins aktorius, ar jie sutiks vilktis baltus marškinius, lįsti po vandeniu ir šlapi fotografuotis, – pasakoja, – tačiau abejonių nebuvo, vanduo daugeliui suteikė emocijų ir naujų patirčių. O aktorė Aistė Diržiūtė juokavo, kad į tokias fotosesijas galėtų vaikščioti kasdien, vietoj SPA.“
Gediminui įspūdį paliko į Vilnių atvykęs jo kultinio filmo „Avinėlių tylėjimas“ garso režisierius. „Net selfie su juo pasidariau, šis filmas man – klasika“, – juokiasi, o Tautvydas sako, kad geriausia festivalio nuotaiką pajausti atidarymo ir uždarymo vakaruose. Juose gali sutikti daugybę nepaprastai įdomių žmonių, o kino mylėtojai ateina pasitempę, pasipuošę ir labai gerai nusiteikę.
Į Kanų kino festivalį jau keletą metų iš eilės vykstantis Audrius gali patvirtinti: Kanuose šalia raudonojo kilimo susirenka pusantro šimto kartų daugiau fotografų nei Vilniuje. Tačiau modeliai – visur panašūs, gal tik užsieniečiai laisvesni, geriau žino, kaip pasisukti, kad nuotraukoje gražiai atrodytų.
„Mes visada norime kino žmones kuo gražiau nufotografuoti, – sako Gediminas. – Juk gera garsaus aktoriaus nuotrauka tik prideda pliusų tavo portfolio.“
Fotosesijoms „Kino pavasario“ fotografai paprastai neturi laiko. „Prieš trejus metus, kai Lietuvoje viešėjo A lygio žvaigždė, filmo „Artistas“ režisierius Michaelis Hazanavičius, jį nufotografuoti gavau vos keletą minučių. Pavyko jį atsivesti į gražiai apšviestą vietą, pasisuko į vieną pusę, į kitą ir viskas“, – pasakoja Audrius ir prideda, kad savo darbą kino žmonės, ypač tie, kurie dažnai būna kadre, gerai išmano. Tik spėk fotografuoti, atsisuks, pažiūrės, atsistos, kaip reikia.
„Turėjau nufotografuoti vieną režisierę. Į kino teatrą ji atvyko tiesiai iš oro uosto. Atsisėdo, aš nuspaudžiau fotoaparato mygtuką. Paprašė, kad parodyčiau nuotraukas. „Ne, blogai“, – nusprendė ir kažkur išėjo. Laukiu dešimt minučių, penkiolika, grįžta po dvidešimties, pasirodo, buvo tualete, darėsi makiažą. Pamėginome dar kartą. Ir vėl – netinka! Dar dvidešimt minučių laukiu. Galiausiai nuotrauką padarėme, fotografavau ją trumpiau, nei jos laukiau“, – neseną istoriją prisimena Tautvydas ir priduria, kad sunkiausia fotografuoti operatorius.
„Tie tai jau tikrai nemėgsta, – juokiasi, – bet suprantu juos, nes ir mums, fotografams, sunku stovėti priešais objektyvą“.
Nepamirškite balsuoti už savo favoritus, „Kino Pavasario“ nuominuotus tapti geriausia metų aktore ir aktoriumi.
Už mylimiausią metų aktorę savo balsą galite atiduoti ČIA.
Už mylimiausią metų aktorių savo balsą galite atiduoti ČIA.
