Pernelyg nepataikauti auditorijos norams, ieškoti pasaulinei rinkai aktualių temų, nepraleisti galimybės dalyvauti įvairiuose mokymuose ir atrasti drąsos rizikuoti – tokiais patarimais su jaunąja Lietuvos kino kūrėjų karta dalijasi žinomas kino kritikas Edvinas Pukšta. Jau šį birželį jis taps vienu iš trijų komisijos narių, vertinančių filmų kūrimo festivalio „Odisėja72” metu per 72 valandas sukurtus trumpametražius filmus.
Kaip vertinate Lietuvos kino kūrėjų bendruomenę?
Šiemet visi džiaugiamės M. Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ sėkme ir pelnytais prestižiniais apdovanojimais užsienyje. Visi šie išvardinti ir dar daugiau Lietuvos kūrėjų tikrai prisidėjo prie to, jog mūsų tautos vardas vis dažniau linksniuojamas kino festivalių programų sudarytojų diskusijose.
Džiaugiuosi, jog Lietuvos kino bendruomenė suprato, kaip svarbu skirti dėmesio ir palaikyti veržlius jaunuosius kūrėjus ir kino prodiuserius. Nenoriu nuvertinti vyresnių kino kūrėjų, jie irgi privalo tęsti kūrybą, tačiau, mano nuomone, Lietuvos pranašumas – jaunoji karta. Šiemet ypač jaučiamas subrandintas lietuvių kūrėjų potencialas – užsienio ekspertams galime pasiūlyti gausybę debiutinių filmų. Toronto kino festivalyje lietuviški filmai dalyvavo jau dvejus metus iš eilės, galbūt ši grandinė nenutrūks?
Palyginkite jaunųjų kino kūrėjų bendruomenę Lietuvoje ir užsienyje.
Su iššūkiu tapti matomais, sulaukti pripažinimo vienodai susiduria tiek Lietuvos kino kūrėjai, tiek užsieniečiai. Nemažai perspektyvių filmų būna nuvertinami per anksti, o naujokams dažnai padeda ir sėkmės faktorius. Tiek kūrėjams, tiek juos vertinantiems programų sudarytojams patariu nebijoti rizikuoti, nes netgi labiausiai patyrusiems dažnai pritrūksta drąsos garsesnį ir daug apdovanojimų pelniusį filmą iškeisti į dar negirdėto, pradedančio kūrėjo darbą. Pataikavimas auditorijos norams pripratina kurti saugiai.
Iš užsienio kūrėjų lietuviai galėtų pasimokyti drąsos ir gebėjimo pristatyti save ir savo darbą ir taip pelnyti daugiau dėmesio. Festivalių, apdovanojimų ceremonijų, atrankos komitetų ir kino industrijos užkulisiuose lobizmas atlieka išties svarbų vaidmenį. Tad mokėjimas užmegzti ir palaikyti ryšius dažnai padeda pasiekti daugiau. Taip pat lietuviams dar trūksta edukacijos apie tai, kaip sukurti vertingą filmą, turint minimalų biudžetą.
Kaip vertinate kino edukacijos ir bendruomeniškumo skatinimo svarbą kino kūrėjams?
Ypač palaikau jaunosios lietuvių kino kartos aktyvumą dalyvauti įvairiuose edukacijos ir vystymo renginiuose, o tuo pačiu skleisti žinią apie save ir praktikuotis su aukščiausios lygos ekspertais.
Džiaugiuosi, jog kino edukacijos pasiūla Lietuvoje auga. Štai filmų kūrimo festivalio „Odisėja72“ metu, gegužės 26-30 d., vyks mokymų savaitė, kurios metu bus gilinamasi į tokias temas kaip filmų patekimo į kino festivalius strategijos, apšvietimas mažo biudžeto filmuose ir kt. Dalyvavimas tokiuose edukaciniuose renginiuose neabejotinai padeda tobulėti. Tai puiki galimybė patikrinti savo idėjas, konsultuojantis su patyrusiais mentoriais.
Esu įsitikinęs, kad geriausias būdas pradėti kino kūrėjo karjerą – subręsti kuriant trumpus eksperimentus, kurti trumpametražius filmus pirmiesiems prisistatymams. Tokia strategija leidžia kaupti patirtį, o ir klysti kuriant trumpo metro filmą kainuoja pigiau. Tik labai nedidelei daliai kino kūrėjų pavyksta iškart sėkmingai debiutuoti su pilnametražiu filmu ir nustebinti visą industriją.
Be trumpo metro filmo tampa kur kas sudėtingiau įtikinti sprendimų priėmėjus įvairiuose festivaliuose, jog pasiūlytą projektą reikėtų priimti į mokymų programas. Man tik belieka sušaukti tris kartus „Valio!“ debiutuojančiam režisieriui V. Katkui, kuris atstovaus Lietuvą Kanų festivalio paralelinėje programoje „Kritikų savaitė“ su trumpametražiu filmu „Kolektyviniai sodai“.