Kino juostos verta Cornelios Gurlitt istorija bus atskleista diskusijoje apie meną ir moterų teises

Cornelia Gurlitt ir Ieva Šadzevičienė / Parodos organizatorių ir Gurlittų literatūros archyvas, Drezdeno technikos universitetas
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-07-19 15:52
„Ji norėjo sugrįžti į Vilnių, tad tam tikra prasme jos noras išsipildė“, – sako Samuelio Bako muziejaus vedėja, parodos „Kitokia Gurlitt“ kuratorė Ieva Šadzevičienė. Vokiečių dailininkė Cornelia Gurlitt produktyviausią savo kūrybos laikotarpį praleido Vilniuje, tad Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Samuelio Bako muziejaus padalinyje eksponuojama talentingos menininkės paroda – puiki proga pažinti šią moterį ne tik kaip dailininkę, bet ir kaip išskirtinę asmenybę.

Liepos 22 d. kartu su Vokietijos Federalinės Respublikos ambasada Vilniuje, Lygių galimybių plėtros centro atstovais, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Samuelio Bako muziejaus padalinyje organizuojama diskusija „Būti moterimi dailininke XX a. pr. Vokietijoje: Cornelia Gurlitt“.

Diskusijoje dalyvaus ir Margarita Jankauskaitė – Lietuvos visuomenės veikėja, akademikė, humanitarinių mokslų daktarė, lygių galimybių, žmogaus teisių aktyvistė, Federacinės Vokietijos Respublikos ambasadorius J.E.Matthias Sonn, Ministro pirmininko patarėja kultūros klausimais, meno istorikė dr.Gabrielė Žaidytė. Diskusiją moderuos rašytojas Markas Zingeris, o jos metu bus pristatytas ir parodos „Kitokia Gurlitt“ katalogas.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus lankytojai kviečiami jau į antrąją itin talentingos, tačiau anksti iš gyvenimo pasitraukusios vokiečių ekspresionistės Cornelios Gurlitt (1890–1919) darbų parodą. Pirmą kartą dalis šios menininkės kūrinių Vilniuje parodyti 2015 metais, jos gyvenimą ir kūrybą tyrinėjančio ir dailininkės darbų muziejui padovanojusio dr. Huberto Portzo dėka.

Tąkart paroda surengta vien iš dr. Portzo dovanotų menininkės grafikos darbų. 2016 metais ši kolekcija buvo parodyta Kaune, M.Žilinsko dailės galerijoje, ir XX Thomo Manno festivalyje Nidoje, dar po metų — šiuolaikinio meno festivalyje Documenta 14 Kaselyje, Vokietijoje.

Dabar didžioji Cornelios Gurlitt kūrinių dalis priklauso Berno meno muziejui, taip pat ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui, privačioms kolekcijoms. Nuo 2014 metų buvo surengta daugiau nei 10 talentingos ekspresionistės parodų Lietuvoje ir pasaulyje (Vokietijoje, Šveicarijoje, Meksikoje).

Cornelia Gurlitt (1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas
Cornelia Gurlitt (1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas

Šį kartą Vilnių lanko dar niekur nerodyti Gurlitt darbai iš Berno meno muziejaus kolekcijų — tai 5 originalai ir 29 muziejinės kokybės kopijos kūrinių, iki šiol dar neeksponuotų ir Berne, kur iš viso saugomi 138 Gurlitt darbai.

„Parodoje norime ją pristatyti ne tik kaip dailininkę, bet ir kaip moterį, kuri turėjo daug patirti, kad galėtų būti nepriklausoma menininke. Jos istorija ir kūryba, manau, verta netgi filmo scenarijaus, nes jos gyvenime buvo tiek daug stiprių dalykų: nelaiminga meilė, noras moteriai tapti nepriklausoma menininke, karo fonas ir galiausiai –  jos kūriniai netikėtomis aplinkybėmis atrasti tarp septyniasdešimt metų slapstytos „Gurlittų meno lobio“ kolekcijos… Menininkės gyvenimas buvo be galo įdomus, todėl tikrai kviečiame pažinti ne tik jos kūrybą, bet ir neeilinę asmenybę“, – sako Samuelio Bako muziejaus vedėja, parodos kuratorė Ieva Šadzevičienė.

Ieva Šadzevičienė / Parodos organizatorių nuotr.
Ieva Šadzevičienė / Parodos organizatorių nuotr.

Kino juostos verta istorija

Cornelia Gurlitt – vokiečių dailininkė ekspresionistė, tarnavusi gailestingąja seserimi kaizerinės Vokietijos 10-oje armijoje Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais. 1909 metais baigė Drezdeno mergaičių mokyklą. Dėl XX amžiaus pradžioje Vokietijoje galiojusių moterims nepalankių įstatymų siekti mokslo ji galėjo tik privačiose mokyklose: Drezdeno piešimo mokykloje pas Hansą Nadlerį, o 1913 metais išvykusi į Paryžių pas Antoną Koligą.

„Ji būtų norėjusi tapti mokytoja, siekti profesinio išsilavinimo, bet dėl to laikotarpio įstatymų aukštosios mokyklos buvo prieinamos iš esmės beveik tik vyrams: moterims studijuoti nebuvo uždrausta, bet jos gauti vietą galėjo tik tuomet, jeigu jų liktų laisvų neužpildžius vyrams. Jai beliko tik studijos privačiai, ką tėvai jai galėjo suteikti, nes šeima buvo gana pasiturinti. Tėvai turėjo galimybę palaikyti jos norą domėtis menu, bet pagalvokime, kiek šansų kurta tuo laikotarpiu galėjo turėti moteris, gimusi paprastoje šeimoje? Deja, bet praktiškai jokių…“ – sako I.Šadzevičienė.

1914 metų liepą drezdenietė dailininkė Cornelia Gurlitt buvo priversta palikti Paryžių. Ji mokėsi slaugytojos profesijos Drezdene ir 1915 metais pasirinko tarnybą fronte. 1915 metų rugsėjį ji atvyko į Vilnių ir Antakalnio karo ligoninėje tarnavo iki 1918 metų gegužės.

Cornelia Gurlitt (antra iš dešinės) tarp gailestingųjų seserų (Vilnius, 1916 spalis) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas
Cornelia Gurlitt (antra iš dešinės) tarp gailestingųjų seserų (Vilnius, 1916 spalis) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas

„Jos šeima puoselėjo mecenatystės tradicijas, kultūrinę veiklą, rūpinosi meno galerijomis. Cornelios tėvas nesuprato dukros polinkio į ekspresionizmą, nes tai buvo visiškai nauja srovė, bet palaikė jos norą piešti, namuose Drezdene įrengė jai studiją su langais į sodą. Buvo sudarytos visos sąlygos saugiai kurti šeimos rate, tačiau jos tai netenkino – būti priklausomai nuo tėvų Corneliai nesinorėjo, tad, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji pasinaudojo galimybe tapti karo slaugytoja. Tėvai, vedini patriotinių jausmų, šį jos žingsnį palaikė“, – pasakoja parodos kuratorė.

Vilniuje praleisti metai — jos produktyviausias kūrybinis laikotarpis ir dvasinio bei filosofinio identiteto paieškų metas, aprėpęs ir susidomėjimą judaizmu, žydų religinėmis tradicijomis.

Egzistencializmo tema tapo pagrindine varomąja Cornelios kūrybos jėga, o ekspresionizmo stilius — asmenine filosofija. Parodose dalyvavo nuo 1913 iki 1918 metų, tačiau jos pripažinimo istorija prasideda tik XXI amžiuje, kai atsirado jos kūriniai, taip pat ir „Gurlittų lobis“, dailininkės brolio Hildebrando Gurlitto išslapstytas daugiau nei 70 metų kartu su kitais kūriniais, rinktais Hitlerio meno kolekcijai.

Cornelios Gurlitt darbai / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas
Cornelios Gurlitt darbai / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas

Vilniuje ji susidūrė su visais karo padariniais: sunkia suluošintų kareivių padėtimi, nuskurdusių mieste likusių gyventi žydų neviltimi ir kančia. Savo kūryboje Cornelia ėmėsi nepatogių, XX amžiaus pradžios buržuazinei visuomenei nepriimtinų temų, piešė Vilniaus gatvėse matytus vaizdus: parsiduodančias moteris, į praeivius tiesiančius rankas ir prašančius išmaldos karo suluošintus neįgaliuosius.

„C.Gurlitt labai paveikė tai, ką ji patyrė Vilniuje – pirmojo pasaulinio karo metais tai buvo skurdo apimtas miestas. Jos laiškuose randama informacija apie tai, kad prie Antakalnio ligoninės, kurioje ji dirbo, nuolat būriuodavosi elgetos, kuriuos maitindavo maisto likučiais nuo ligonių stalo.

Negana to, tuo metu daug moterų Vilniuje užsiiminėjo prostitucija, buvo nemažai viešnamių – yra netgi žinoma apie veikusį visai netoli Katedros. Cornelia yra sukūrusi grafikos darbą, pavadintą „Jūs, kurios naktimis išeinate į gatves“, vaizduojantį gatvės arkoje pranykstančias moterų figūras. Kituose kūriniuose galima pamatyti nemažai luošių, ligonių, neįgaliųjų, kas visiškai suprantama žinant, kokioje vietoje ji dirbo slaugytoja. Visi šie stiprūs išgyvenimai neabejotinai formavo jos asmenybę ir atsispindėjo kūriniuose“, – pasakoja I.Šadzevičienė.

„Dailininkė kūrė karo metais, ir pasitraukė iš gyvenimo labai jauna, nespėjusi įsitvirtinti meno pasaulyje. Jos kūrybinis palikimas liko žinomas tik siauram šeimos ratui. Taipogi, kol nebuvo atrasta C.Gurlitt kolekcija, buvo teigiama, kad tėvai sunaikino jos darbus, sužinoję apie tiems laikams negarbingą jos pasirinkimą nutraukti gyvybę. Taip beveik šimtmetį ji liko nežinoma menininke“, – aiškina menotyrininkė.

Ieva Šadzevičienė / Parodos organizatorių nuotr.
Ieva Šadzevičienė / Parodos organizatorių nuotr.

Vilniuje sutiko gyvenimo meilę

Vilniuje Cornelia susipažino su savo didžiąja meile Pauliu Fechteriu, kuris kaizerinės armijos spaudos skyriuje dirbo žurnalistu. Vilnius įsispaudė dailininkės gyvenime, kaip miestas, kur ji galėjo save įprasminti, atsiskleisti kaip profesionalė ir kuris sunaikino visas ateities viltis. Meilė be atsako buvo dalis kančios, dėl kurios talentinga menininkė 1919 metų rugpjūtį Berlyne pasitraukė iš gyvenimo.

„Jis buvo vyresnis vedęs vyras, tačiau Cornelia jį įsimylėjo. Laiškuose broliams ji rašė, kad šis žmogus absoliučiai ją supranta, perpranta jos kūrybą be žodžių, kitaip tariant, – tarp judviejų jaučiamas stiprus ryšys. Vis dėlto paaiškėjo, kad šis ryšys tiek ir tegalėjo tęstis – karo fone Vilniuje, būtent tomis aplinkybėmis, nes vėliau P.Fechteris tiesiog grįžo pas savo žmoną...“ – pasakoja I.Šadzevičienė.

Cornelia Gurlitt su tėvu Cornelium ir broliu Hildebrandu (~1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas
Cornelia Gurlitt su tėvu Cornelium ir broliu Hildebrandu (~1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas

Tai, kad Cornelios Gurlitt kūriniai rado nuolatinius namus Vilniuje,— begalės sutapimų kupina istorija, bet neabejotinai ir dailininkės nuopelnas, laiškuose rašiusios, kad jos širdis likusi Vilniuje ir pokario metai Berlyne, neleidžiantys ištrinti Pirmojo pasaulinio karo patirčių: „Ilgiuosi gyvenimo Vilniuje, kurio negaliu čia rasti, viskas man kelia rūpesčius, ir nors būdavau viskam atvira, čia ir dabar grimztu į chaosą...“ – 1919 metais, jau įsikūrusi Berlyne, Cornelia rašė laiške tėvui.

„Pasibaigus karui ji galėjo grįžti į tėvų namus Drezdene, gyventi be rūpesčių, tačiau, ketverius metus praleidusi Vilniuje, pajutusi savarankiško gyvenimo skonį, ji apsistojo Berlyne, išsinuomojo butą. Ji norėjo gyventi kaip nepriklausoma menininkė, tačiau tuo metu tai nebuvo taip paprasta. Dirbti slaugytoja po tiek matyto skausmo nebeturėjo jėgų, o jos noras gyventi iš kūrybos pokario Berlyne buvo sunkiai įgyvendinamas.

Yra laiškų, kuriuose ji rašė, kad vis labiau grimzta į vidinį chaosą, niekas nebedomina, ji su nostalgija prisimena karo metus, gyvenimą Vilniuje. Rodos, būtent Vilniuje ji buvo atradusi gyvenimo prasmę, o apsigyvenusi Berlyne jautėsi atsiskyrusi ir neberealizuojanti savęs. Dailininkė buvo rasta negyva kepyklėlėje, kurioje mėgdavo pusryčiauti – niekas iki galo nėra patvirtinęs, tačiau manoma, kad ji nusinuodijo. Rankoje Cornelia laikė raštelį su P.Fechterio vardu – taigi ta neišsipildžiusi meilė, panašu, buvo viena iš pasitraukimo iš gyvenimo priežasčių“, – pasakoja I.Šadzevičienė.

Cornelia su broliu Hildebrandu (~1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas
Cornelia su broliu Hildebrandu (~1915 m.) / Gurlittų literatūros archyvas, Dresdeno technikos universitetas

Būti moterimi patriarchalinėje visuomenėje

Ir nors Cornelios gyvenimo istorija baigiasi 1919 metais, jos kūrybos ir pripažinimo istorija prasideda tik XXI amžiaus pradžioje, kai galerijos Kunsthaus Désirée Vokietijoje savininkas dr. Hubertas Portzas, tyrinėdamas ekspresionisto Conrado Felixmüllerio kūrybą, tarp jo darbų rado ir piešinį, pavadintą „Gailestingosios sesers Cornelios Gurlitt portretas“, o tolesnės paieškos jį atvedė iki vienoje iš Vokietijos galerijų rasto dailininkės kūrinių aplanko, kurį ten atnešė Paulio Fechterio palikuoniai. Hubertas Portzas jau buvo girdėjęs apie 2012 metais viename bute Miunchene atrastą „Gurlittų lobį“, siejamą su Hildebrandu Gurlittu, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui išslapsčiusiu jį kartu su dalimi vadinamajam Hitlerio meno muziejui rinktos kolekcijos.

Corneliai post mortem grįžus į meno pasaulį, jos vardas nuolat minimas šalia jos skandalingojo brolio Hildebrando ir sūnėno Corneliaus Gurlittų vardų: ilgas mecenatystės tradicijas prieš Antrąjį pasaulinį karą puoselėjusi šeima po 2012 metų dažnai minima kontroversiškai vertinamo „Gurlittų lobio“ kontekste.

Tačiau Cornelios gyvenimas ir kūryba teigia, kad ji buvo kitokia Gurlitt net ir šeimos kontekste, pasirinkusi savarankišką moters menininkės likimą, nors buvo dar per trapi savarankiškai išlikti patriarchalinėje visuomenėje. Cornelios kūryba liudija moters išsilaisvinimo siekį, moters dailininkės vietą vyrų pasaulyje, bandymą tapti visaverte visuomenės nare, o svarbiausia — savasties ir tapatybės paiešką.

Jeigu nesate plačiau pasidomėjęs Cornelios gyvenimu, jos pavardę galite susisieti būtent tik su „Gurlittų lobio“ skandalu, tačiau jos gyvenimas nutrūko gerokai anksčiau, nei prasidėjo nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje. Ji norėjo tarnauti žmonėms, kurti,išreikšti save per kūrybą. Ji galėjo gyventi ramiai, turtingai, tapyti studijoje su langais į sodą, tačiau jos tikslai buvo didesni“, – priduria pašnekovė.

Cornelios Gurlitt parodos akimirka / Organizatorių nuotr.
Cornelios Gurlitt parodos akimirka / Organizatorių nuotr.
Cornelios Gurlitt parodos akimirka / Organizatorių nuotr.
Cornelios Gurlitt parodos akimirka / Organizatorių nuotr.

Liepos 22 d. kartu su Vokietijos Federalinės Respublikos ambasada Vilniuje, Lygių galimybių plėtros centro atstovais, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Samuelio Bako muziejaus padalinyje organizuojamas renginys moters teisių tematika. Diskusijoje dalyvaus ir Margarita Jankauskaitė – Lietuvos visuomenės veikėja, akademikė, humanitarinių mokslų daktarė, lygių galimybių, žmogaus teisių aktyvistė, ir Federacinės Vokietijos Respublikos ambasadorius J.E.Mattias Sonn. Diskusiją moderuos rašytojas Markas Zingeris, o jos metu bus pristatytas ir parodos „Kitokia Gurlitt“ katalogas.

„Kalbėsimės apie Cornelią kaip apie menininkę moterį, juk ir dabar, nors jau laikai kiti, moterims vis dar reikia įrodinėti savo lygybę dėl lyties. Moterys daro išties daug, o požiūris į jas dažnai neatitinka nuveiktų darbų svorio. Sovietmečiu buvo leidžiama moterims dirbti, bet tuo pačiu jos turėjo laikyti visus keturis namų buities kampus, tarsi patarnauti vyrui. Atidirbusios įprastus darbus, namuose grįžusios jos turėjo dirbti toliau šeimos labui, nes tai – „moteriški darbai“, ir dabar mažai kas pasikeitė. Taigi C.Gurlitt kūrybos ir asmeninė istorija verčia mus kalbėti apie moteris seniau ir moteris dabar, nes, nepaisant bėgančių metų, tema vis dar labai aktuali“, – sako I.Šadzevičienė.

Paroda „Kitokia Gurlitt“ veiks iki 2021 m. spalio mėn. 3 d. Šiuo laikotarpiu muziejus kvies į tematines ekskursijas, edukacijas ir kitus renginius, susijusius su parodos temomis. Samuelio Bako muziejus yra didžiausias Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos ir judaikos ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.

Ieva Šadzevičienė / Artūro Morozovo nuotr.
Ieva Šadzevičienė / Artūro Morozovo nuotr.

Naujausi straipsniai