2019-ųjų gruodį vienai garsiausių visų laikų kino meilės istorijų „Vėjo nublokšti“ sukako aštuoniasdešimt metų. Dešimčia „Oskarų“ apdovanota juosta būtų buvusi visai kitokia be neprilygstamosios Skarletės O’Haros – aktorės Vivien Leigh.
Istorija, kaip britė suvaidino amerikietiškiausią ekrano heroję ir tapo viena iš penkiasdešimties didžiausių visų laikų Amerikos kino žvaigždžių, – „Vėjo nublokštų“ legendos dalis. Galima tik priminti, kad Leigh išplėšė vaidmenį ugnimi ir kalaviju – ir tam ne vien perplaukė per Atlantą. Margaret Mitchell romanu susižavėjo vos perskaičiusi ir paprašė savo agento Myrono Selznicko, prodiuserio Davido Selznicko brolio, įkalbėti jį ekranizuoti. Dvejus metus, kol truko derybos, ji buvo tikra, kad vaidins Skarletę, ir sugebėjo įtikinti prodiuserį, kad geresnės neras – Davidas vertino aktorės talentą, bet laikė ją pernelyg britiška.
Laikas parodė, kad genialusis Selznickas klydo – „Vėjo nublokšti“ tapo kino klasika, o dvidešimt šešerių Leigh – pirmąja brite, pelniusia Kino akademijos apdovanojimą.
Žvaigžde (nemėgo šito apibūdinimo ir visada pabrėžė esanti teatro aktorė; būti žvaigžde, jos žodžiais, – tai netikras gyvenimas, nugyventas dėl netikrų vertybių ir dėl šlovės). Stiprios, veiklios moters įsikūnijimu. Bet pati sakė turinti vieną bruožą, kurio visada trūko Skarletei, – humoro jausmą. Ir nė už ką nenorinti perimti iš herojės egoizmo. Bet jei tikėtume aktorės viena iš biografijų, su pirmuoju vyru advokatu Herbertu Leigh Holmanu ji pasielgė kaip tikra Skarletė. Pasiryžusi ištekėti už šito tobulo anglo, atmušė jį nuo kitos moters. „Herbertas beveik susižadėjęs? Tai nesvarbu, juk dar nepažįsta manęs“, – cituojami Vivian Mary Hartley (tokie aktorės vardai, kurių vieną raidę vėliau pasikeitė, ir mergautinė pavardė) žodžiai, neva pasakyti draugei.
Vienuolyno auklėtinė
Antra vertus, neteiskime per griežtai – tuomet Leigh buvo vos devyniolikos, o ponas Holmanas – dvylika metų vyresnis. Bet kuriuo atveju didesnė atsakomybė tenka jam – prityrusiam džentelmenui, o ne ką tik iš vienuolyno išėjusiai jaunai mergiotei.
Istorija verta scenarijaus: būsimoji Vivien Leigh gimė Indijoje, kur tarnavo jos tėvas. Dar nesulaukusią septynerių mama, uoli katalikė, atidavė mokytis į Londono Švenčiausiosios Širdies vienuolyną, turėjusį padėti atžalai atsikratyti indiškos dvasios ir pažinti Dievą. Namo ji grįžo tik po vienuolikos metų – įgijusi kompleksą dėl neva negražių skalbėjos rankų (jas visą gyvenimą slėpė po pirštinėmis). Ir trokšdama vaidinti – vienuolyne statomi mėgėjiški spektakliai įtikino turint pašaukimą.
Studijas Londono karališkojoje dramos akademijoje Vivien metė nepraėjus nė metams – ponui Holmanui aktorystė neatrodė derama veikla.
Laikui atėjus pagimdė vienintelę savo atžalą, dukrą Suzanne, bet, kad ir kaip stengėsi, netapo padoria buržua žmona. Nepaisydama vyro nepritarimo, filmavosi reklamoje, kino epizoduose, o po vaidmens spektaklyje „Dorybės kaukė“ apie gabią debiutantę imta kalbėti kaip apie perspektyvią aktorę, apdovanotą nepaprastu grožiu. Vienoje spektaklio recenzijoje kritikas pastebėjo greitą Leigh nuotaikų kaitą: gerai aktorei, bet blogai – žmogui; tai buvo vienas iš maniakinės depresijos, varginusios ją visą gyvenimą, ženklų.
Beje, kaip tik tada ji pasiskolino iš sutuoktinio Leigh pavardę – Holman skambėjo taip proziškai. O – svarbiausia – „Dorybės kaukėje“ Vivien pamatė jos gyvenimo vyras, aktorius Laurence’as Olivier. Pati ji seniai bėgiojo į Londono Vest Endo teatrą žiūrėti Olivier. Teatro pasaulis ankštas, kolegoms susipažinti nesunku... Šešeriais metais vyresnį Laurence’ą sužavėjo įstabus, neapsakomas moters grožis, kuriam, jo žodžiais, nebūtų atsispyręs joks vyras. „Apgaudinėdamas žmoną nekenčiau savęs. Tai nebuvo pirmas kartas, bet šįkart viskas buvo kitaip. Mus siejo ne geismas, o meilė, kurios išties neprašiau, bet ji mane užvaldė“, – rašė jis memuaruose. Tiesa, užvaldęs grožis netrukdė jam užmegzti keleto kitų romanų – romantiškas herojus buvo dar ir kazanova, dosniai dalijantis save damoms.
Leigh ir Laurence’as vaidino meilužius kine ir scenoje – spektakliuose „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, ir tokie buvo gyvenime.
Apie romaną garsiai šnabždėjo visose filmavimo aikštelėse: šnabždėjo, nes tuo metu viešas nesantuokinis ryšys kliudė, o ne padėjo karjerai, garsiai – nes aistrą buvo sunku nuslėpti.
Skyrybų nei Leigh vyras, nei Olivier žmona Jill Esmond, su kuria turėjo sūnų, neskubėjo duoti. Ir tik 1940 metais, iki tol nuodėmingai sanguliavę, aktoriai galėjo susituokti. Abiejų vaikų – ir Vivien dukters, ir Olivier sūnaus – globa atiteko buvusiems sutuoktiniams.
Šlovė ir bėda
Pasak vieno iš Leigh biografų, labiau už viską pasaulyje aktorė mylėjo teatrą, kates ir... Laurence’ą Olivier. Jie buvo tobula savo meto teatro ir kino pasaulio pora, po filmo „Ledi Hamilton“ nedaug nusileidžianti Elizabeth Taylor ir Richardui Burtonui.
Galima sakyti, kad meilė Laurence’ui – viena iš Leigh diagnozių. Kolegė iš „Vėjo nublokštų“ Olivia de Havilland prisiminė, kad filmavimo aikštelėje Vivien vargino du rūpesčiai: sunkus vaidmuo ir išsiskyrimas su Olivier. Ji sielvartavo, kai filme „Vaterlo tiltas“ jį pakeitė kitas aktorius, ir skausmingai išgyveno nepajėgdama pagimdyti jam atžalos – patyrė du persileidimus, vieną iš jų – paslydusi ir parkritusi ant marmurinių grindų „Cezario ir Kleopatros“ filmavimo aikštelėje...
Lyg šito nebūtų pakakę, 1944 metais Leigh sužinojo serganti tuberkulioze, o vaistai jai gydyti skatino maniakinę depresiją, besiribojančią su beprotybe. Ji puldavo vyrą kumščiais, kandžiodavo, rėkdavo, o kitądien nieko neprisimindavo, kentė nuotaikų kaitą – nuo euforijos iki visiškos apatijos, kėlė scenas filmavimo aikštelėje, pamiršdavo tekstą ir herojų vardus ir gąsdino kolegas baisiais kosulio priepuoliais. Net sužinojusi apie plaučių ligą nemetė rūkyti – nervindamasi arba dirbdama prie naujo vaidmens per dieną sutraukdavo iki keturių pakelių.
Prodiuseriai ir režisieriai skundėsi vaidingu aktorės būdu, pati Vivien manė, kad kalti nuovargis ir stresas dėl nepasiekiamos motinystės.
Galiausiai iš nevilties net ryžosi gydytis psichiatrijos klinikoje, bet elektrošokas, ledinių paklodžių įvyniojimai, begaliniai pokalbiai su daktarais blogino padėtį.
Turbūt tik nūdienos socialiniuose tinkluose pasaulio šlovė praeina taip greitai, kaip andai Holivude. Leigh negalėjo filmuotis – ją vis rečiau kvietė. Žmogaus, su kuriuo neįmanoma dirbti, reputacijos atsikratyti sunku, o diagnozę aktorė slėpė – saugiau garsėti bjauriu charakteriu nei liga. Vis dėlto gandų sklandė ir vis mažiau režisierių norėjo rizikuoti.
Įnoringa kino sėkmė nesišypsojo sutuoktiniams Olivier vienu metu – daug žadėję Vivien filmai „Cezaris ir Kleopatra“ ar „Ana Karenina“ ne itin patiko publikai. O tuo pat metu pasirodęs Laurence’o „Hamletas“ pelnė jam pirmąjį „Oskarą“. Negalima sakyti, kad Olivier nesistengė dėl mylimos moters – statė jai pjeses, kartu gastroliavo. 1947 metais, perskaičiusi Tennessee’o Williamso pjesę „Geismų tramvajus“, Vivien panūdo suvaidinti Blanšą Diubua – taip pat karštai, kaip kadaise Skarletę, ir Olivier perkėlė pjesę į sceną. Kritikai gyrė aktorės nuojautą vaidmenims – Blanša tapo antru jos geriausiu darbu. O draugai sakė, kad pati Vivien buvo panaši į abi savo herojes, būtent todėl jos tokios įtikinamos.
„Geismų tramvajus“ teatre buvo parodytas 326 kartus. O suvaidinusi to paties pavadinimo filme aktorė pelnė antrąjį „Oskarą“, naują šlovės bangą ir... naują, stipresnį, ligos išpuolį. „Devynis mėnesius buvau Blanša Diubua, ir ji iki šiol valdo mane. Blanša – tragiška figūra, puikiai ją suprantu, Bet vaidindama ją grimztu į beprotybę“, – prisipažino Leigh.
Paskutinis veiksmas
Olivier skundėsi, kad Vivien neatpažįstamai pasikeitė – buvo nebe ta moteris, kurią jis vedė. 45-ojo gimtadienio proga vyras įteikė Leigh prabangią dovaną – rolsroisą – ir paprašė skyrybų. Leigh, tikėdamasi, kad jis vis dėlto grįš, neprieštaravo, tačiau lyg apsidrausdamas aktorius paskubėjo vesti trečiąkart. Su daugiau kaip dvidešimčia metų jaunesne kolege Joan Plowright jis sugyveno dar tris vaikus ir buvo kartu iki pat mirties.
Po sunkaus išsiskyrimo Leigh rado paguodą aktoriaus Johno Merivale’o glėbyje – keleriais metais jaunesnis vyras nuoširdžiai globojo partnerę visus septynerius jai dar likusius metus.
Pati irgi stengėsi juos išnaudoti iki galo – prošvaistėse tarp depresijos neatsisakydama nė vieno vaidmens. Pasirodžiusi „Brodvėjaus“ miuzikle keistu pavadinimu „Tovarich“ – „Draugas“, pelnė „Tony“. Nusifilmavo romantinėje dramoje „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ir tituluotojo režisieriaus Stanley Kramerio karinėje juostoje „Kvailių laivas“. Viena gražiausių XX amžiaus moterų stebėtinai lengvai perėjo prie brandžių vaidmenų, lyg nujausdama, kad išties pasenti jai nelemta. „Grožis greitai išblėsta. Tikrosios vertybės – graži dvasia, graži siela, graži vaizduotė. Aš nebe jauna. Ir kas gi čia blogo“, – svarstė ji.
Lygiai taip pat Leigh mėgavosi močiutės vaidmeniu – trejeto vaikų susilaukusi dukra ilgainiui susitaikė su motina, kuriai ilgai negalėjo atleisti už tai, kad iškeitė ją į teatrą. Leigh ir Merivale’o naujuose namuose dažnai rinkdavosi draugai, tarp kurių buvo pats Winstonas Churchillis... Tačiau drauge su laime grįžo ir sena priešė – tuberkuliozė, kurios Vivien atkakliai stengėsi nepaisyti. 1967 metų pavasarį net pradėjo repetuoti rusų dramaturgo Antono Čechovo pjesę „Ivanovas“ – namuose, tikėdamasi vėliau pasirodyti teatre. Tačiau liepos septintąją po repeticijos grįžęs ištikimasis Merivale’as rado draugę negyvą ant miegamojo grindų.
Atsisveikindami su Vivien Leigh centrinio Londono teatrai minutei nutraukė spektaklius ir užgesino scenos šviesas. Aktorės nurodymu kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš ežero šalia jos namų Rytų Sasekse.