Kino filme „Gy“ vaidmenį sukūręs aktorius Tomas Dingleris: „Turiu artimą ryšį su vyresniąja karta“

Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2019-09-09 12:18
Dalida, Sergeʼas Gainsbourgʼas, Jacquesʼas Brelis, Charlesʼis Aznavouras iki šiol skamba paryžiečių namuose taip, kaip skamba ir populiariausi prancūziško repo meistrai: Damso, Bigflo ir Oli, Orelsanas. Šiųmečiuose „Žiemos ekranuose“ aktorius Tomas Dingleris, pristatęs režisieriaus ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Alexo Lutzo filmą „Gy“, iš esmės atsakė į šį klausimą.

Kino juosta „Gy“ pasakoja apie garsų prancūzų 8–9 dešimtmečių popmuzikos atlikėją, kuris įrašinėja senus savo šlagerius ir ruošiasi koncertiniam turui...

Mano bičiulis režisierius Alexas Lutzas komedinę idėją pasirinko ne norėdamas šaržuoti ar ironizuoti tėvų kartos vertybes ir gyvenimo būdą, o labiau norėdamas atiduoti pagarbą seniems prancūzų estrados vilkams, su kurių muzika gyveno mūsų gimdytojai ir su kuria užaugome mes patys. Mano personažas, žurnalistas, vardu Gotjė, kuria dokumentinį filmą apie estrados žvaigždę. Dainininkas nežino, kad tas jaunuolis yra jo nesantuokinis sūnus.

Hipių kartai, kuriai atstovauja mūsų tėvai, paprastai tai nebūdavo didelis ir sukrečiantis netikėtumas. Nors Alexui, kaip ir man, tik keturiasdešimt, tačiau jis labai organiškai (ne tik dėl meistriškai atlikto grimo) sugebėjo įsikūnyti į brandaus amžiaus popmuzikos atlikėją.

Transvestizmas – bene stipriausia Alexo, kaip aktoriaus, pusė, nes jis pastaruoju metu atlieka Katerinos vaidmenį (kartu su Bruno Sanchesu, vaidinančiu Lilijaną; tai – dvi „sekretorės“ pleputės) populiariausioje Prancūzijos televizijos laidoje „Kasdienybė su Yannu Barthèsu“. Tai, kad jam pavyko atkartoti senyvo žmogaus manieras, reiškia, kad yra gerai perpratęs tokių metų žmogaus psichologiją, vadinasi, jis turi artimą ryšį su vyresniąja karta. Kaip, beje, ir aš. 

Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Kiek jums pačiam artima tėvų kartos muzika?

Prancūzai, kitaip nei britai ar skandinavai, net ir maištingos paauglystės laikotarpiu išsaugo labai šiltus santykius su tėvais ir seneliais, todėl vienos kartos vertybės ir skoniai labai vientisai susipina su kitos kartos vertybėmis bei skoniais. Tie panašumai labiausiai išryškėja, kai kalbame apie muziką ir kiną. Prancūzijoje, ypač Paryžiuje, kaip ir visame pasaulyje, egzistuoja Holivudo ir amerikiečių kultūros apskritai atneštas ir eskaluojamas jaunystės kultas, tačiau ne kiekvieną vienodai jis veikia.

Visus savo vaikystės savaitgalius ir atostogas leidau viename Elzaso kaime pas senelius (iš tėvo pusės), jų pasaulis atrodė ir magiškas, ir sykiu labai natūralus ir realistiškas, todėl aplinka išugdė pagarbų požiūrį į brandaus amžiaus žmogų ir senatvę, netgi – į mirtį. Klausytis jų pokalbių terasoje man būdavo didelis įvykis. Su vyresnės kartos žmonėmis ir šiandien man kur kas lengviau rasti ryšį nei su savos ar už mane jaunesnės.

Laimei, toks esu ne vienas: mano aplinkoje, jei tik susirenkame į vakarėlius, labai natūraliai iš grotuvų ima sklisti melodijos tokių atlikėjų, kuriuos net ir frankofoniškas pasaulis jau primiršo: tai – Julienas Clercas, Véronique Sanson, Laurentʼas Voulzy, Francis Cabrelis... Kad jie netaptų senamadiški, gelbėjo pati prancūzų kultūra: mes turime labai stiprų varjetė žanrą, kuris veikia panašiai kaip argentiniečius tango ar ispanus flamenkas; kita vertus, mums, prancūzams, labai svarbu dainų tekstai: kalba ir mąstymas tūkstantmečiais formavosi ir tebesiformuoja ne tam, kad iš burnos leistume bet kokius garsus. Dainų tekstai turi žadinti emocijas: linksminti, kelti nostalgiją, versti apmąstyti gyvenimą.

Štai kodėl tie popmuzikos atlikėjai, gimę Antrojo pasaulinio karo metais ar pokariu, dar ir šiandien pasiekia ir jaudina mano kartą. Negana to, daugelis tų artistų iki šiol yra labai kūrybingi, jaunos sielos, todėl turi labai nuoširdų ryšį su savo vaikų ar anūkų kartomis. Pats esu didelis Barbaros dainų fanas, kai sužinau, kad Paryžiaus koncertų salėje „Olympia“ pasirodys Véronique Sanson (jai greit sukaks septyniasdešimt), nepraleidžiu nė vieno jos koncerto.

O dešimtmečiu už mane jaunesnė žmona, be Céline Dion, su didžiausiu malonumu į kompaktinių plokštelių grotuvą deda ir Dalidos įrašus. Ir šie „pasenę“ mūsų skoniai visai nesikerta su pomėgiu klausytis šiuolaikinės muzikos: prancūzų repo atstovų (pavyzdžiui, Booba) ar popmuzikos atlikėjos Juliette Armanet.

Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.

O senas geras prancūzų kinas?

Iki mano paauglystės, kai tėvai dar gyveno kartu, kiekvieną savaitgalį šeimoje būdavo šventas ritualas žiūrėti televizijos laidą „Sekmadienio vakaras“, kurioje pristatomi ir rodomi įdomiausi prancūzų filmai. Tėvai buvo tokie užkietėję sinefilai, kad nors ir kas būtų nutikę, jie stengdavosi nepraleisti nė vienos sekmadienio laidos.

Kai tėvai išsiskyrė, man buvo keturiolika, augau su mama, tačiau tėvas, populiariosios muzikos ir džiazo pianistas bei dainininkas Christianas Dingleris, net ir sukūręs kitą šeimą, mane labai globojo, o jo naujoji žmona, aktorė Cathy Bernecker, taip pat išprotėjusi dėl kino, mane dar labiau įtraukė į sinefilišką aplinką, atvėrė akis į italų kinematografą. Ir būtent ji suformavo mano daugelio gyvenimo dalykų – dailės, literatūros, taip pat ir kino – skonį. Užaugau su tokiomis kino legendomis, kaip prancūzų aktorė Sophie Marceau ir amerikiečių režisierius ir scenaristas Jamesas Gray.

Todėl „einam į kiną“ paauglystėje buvo toks pat natūralus reiškinys, kaip susigundyti „McDonald’s“. Kai gimtajame Strasbūre 1984-aisiais tėvas subūrė muzikos grupę „Cookie Dingler“, buvau vos ketverių. Taigi mano šeimos istorija tarsi persikėlė į filmą „Gy“. Vieną dieną paskambino režisierius Alexas Lutzas, tada atostogavau ir jau turėjau pasiūlymą – nedidelį, bet „matomą“ vaidmenį kine, tačiau jo atsisakiau ir pasirinkau būtent Alexo pasiūlytą „nematomą“ vaidmenį už kadro, užtat jis jau ne epizodinis, o tęsiasi per visą filmą.

Ši patirtis mane daug ko išmokė: pirmiausia – įsiklausyti į kitą, stebint jį iš šalies, negana to, darbas filmavimo aikštelėje sužadino begalę vaikystėje, apsuptoje muzikos ir kino, išgyventų jausmų. Štai kodėl darbas filmuojant „Gy“ man teikė kur kas daugiau pasitenkinimo nei bet kuris kitas, kuriame galbūt gali pasijusti į dienos šviesą išėjusi žvaigždė (esu ne vieno prancūzų televizijos serialo aktorius, taip pat rašau scenarijus). Vienintelis „nematomo aktoriaus“ sudėtingumas – filmavimo aikštelėje rasti savo vietą už kadro. Tačiau dar komplikuotesnė užduotis – ką daryti, kad tavo filmas rastų vietą po saule...

Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Tomas Dingleris/Gedmanto Kropio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Kino ikonos vakar ir šiandien...

Jų statusas sociume pasikeitė radikaliai. Prancūzijoje kasmet statoma per 300 kino juostų – visos afišos labai panašios, visi televizijos ar „YouTube“ teezeriai kuriami pagal panašias reklamines klišes, taigi įrodyk kad geras, jog tavo darbas – visų verčiausias. Anksčiau nepasiklysti kino filmų gausoje padėdavo žvaigždės: interviu, žurnalų viršeliai, televizijos laidos su ekrano ikonomis įgaudavo didelės jėgos išstumti kūrinį į rinką.

Šiandien šis mechanizmas beveik nebeveikia – socialiniai tinklai ikonas padarė pasiekiamas visur ir visiems, tarsi joms kažkas būtų nuėmęs karūnas, o juk iš tikrųjų pačios garsenybės tas karūnas nusiėmė. Antai apie Vincentʼo Casselio ir jo mylimosios Tinos Kunakey atostogų nuotykius paplūdimyje sužinome kone iš visų socialinių tinklų, nes jie patys su malonumu viešina savo privatų gyvenimą, nepalikdami gerbėjams jokios intrigos ir paslapties, todėl ir jo vaidmenys kine žiūrovams darosi labiau nuspėjami, kelia kur kas mažesnį susidomėjimą nei tuo atveju, kai artistas saugo savo privatumą.

Anksčiau kino garsenybes, tarkime, Catherine Deneuve ar Alainą Deloną, medžiojo paparacai, už pikantiškus fotokadrus gaudami tūkstančius, o šiandien, pavyzdžiui, Marion Cotillard ar Gaspardʼui Ullieliui, reikia patiems pasistengti ir pasidaryti asmenukę kokiame nors restorane ar mados šou, kad instagrame ar tviteryje pritrauktų publikos dėmesį. Taigi mitas apie nepasiekiamas devynių sargybinių saugomas žvaigždes – jau praeitis.

Man gaila kino žvaigždžių, kurios yra nepelnytai atsidūrusios paraštėje, kaip antai: Sandrine Kiberlain, Élodie Bouchez... Pamiršo jas režisieriai, prodiuseriai, pamiršo ir kino gerbėjai – toks gyvenimas. Aš savo ikonoms – Meryl Streep, Alui Pacino, Robertui de Niro, Morganui Freemanui, Tomui Hardy – lieku ištikimas, net jei jų kurį laiką nematau ekrane, net jei jos ekrane išvis daugiau nebepasirodytų.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Temos:

Kinas

Naujausi straipsniai