Čia sakoma: „Jei tau įdomi pastarųjų 50 metų Kinijos istorija – vyk į Šanchajų, jei 500 metų – skrisk į Pekiną, o jei nori pažinti ją, buvusią prieš 5000 metų, – aplankyk Sianą.“
Apkeliauti šalį tokiu svajonių maršrutu Kinijos nacionalinio turizmo administracija pakvietė būrį Europos žurnalistų. Dešimties valandų skrydis į Kinijos sostinę „Air China“ lėktuvu, pasirodo, vienas juokas, palyginus su tuo, kas laukia. 5000 metų istorijos, daugiau nei 3000 kilometrų vietiniais skrydžiais ir... tik 10 dienų. Užduotis stoja prieš akis lyg tas milžiniškas kinų drakonas, kuriam pažinti ir prisijaukinti turėsiu tiek mažai laiko, tačiau – visas galimybes. Ir į pagalbą, kaip paaiškėjo, – smagius angeliškos kantrybės gidus, kurie mandagiai atsakinėja net į pačius kvailiausius klausimus, o išsikalbėjus papasakoja įdomių dalykų tema „Štai kaip mes, kinai, čia gyvename“.
Pekinas
Kinijos sostinė mus pasitinka taip, kaip ir norėjau: smogu, kokį mačiau tik „Žinių“ reportažuose. Na, kurgi daugiau patirsi jausmą, kai supranti, kad čia ne mums pažįstamas rūkas, bet jame daug arčiau nei horizontas pranyksta pastatų kontūrai, miesto žibintų eilės, o vidudienį pro pienišką šydą spingsinti saulė panaši į mistinį dangaus kūną. „Čia visada taip?“ – aišku, klausiame savo gido Michaelo (visi su užsieniečiais dirbantys kinai turi ir angliškus vardus). Jis sako, kad viskas taip blogai atrodo tik vėjui atsisukus nuo pramoninių rajonų, ir kaip įrodymą demonstruoja nuotraukas savo išmaniajame: „Štai krištolinis dangus – fotografavau prieš dvi dienas.“ „Mums šįkart su tuo smogu pasisekė“, – tyliai sau pagalvoju ir prisijungiu prie diskusijos ekologijos tema.
Atrodo, naujajame penkmečio plane (kai kurie iš mūsų juk dar atsimena tokius?) tikrai daug dėmesio skiriama aplinkosaugai. „Į šalį nebeįsileidžiamos labai taršios įmonės, tačiau uždaryti jau esančias – tai pasikėsinti į žmonių gerovę. Su tuo daugelis tikrai nesutiktų“, – tvirtina Michaelas. Kaip ir persodinti milijoninio miesto gyventojų ant dviračių, nes žmonės tik dabar pajuto geresnio, turtingesnio gyvenimo skonį su jam priklausančiu atributu – puikiu automobiliu.
Tačiau ir čia galioja visiems žinoma taisyklė: „Kai money decide (pinigai sprendžia), situacija sutvarkoma greitai.“ Puikus pavyzdys – Pekino olimpinio komplekso statybų istorija. 2008 m. viso pasaulio televizijose mirgėjo spalvomis žaižaruojantis miesto simboliu tapęs olimpinis stadionas „Paukščio lizdas“, nors ne taip seniai šioje vietoje plytėjo tik žemdirbių valdos. Paaukoti savo ūkių ant olimpinio aukuro niekas nenorėjo, kol – taip sakoma – nebuvo pažadėtos tokios piniginės kompensacijos už žemes, kad kiekviena šeima galėjo įsigyti po porą butų, o likusių lėšų pakaks net dviem ateinančioms kartoms. Ūkininkai tapo miestiečiais. Visi laimingi. Dabar tikriausiai vaikštinėja kartu su mumis po didžiulį olimpinį parką, į kurį daugybė žmonių susirenka savaitgaliais iškylauti, pasižiūrėti futbolo ar papramogauti Vandens kubo baseinuose…
Didžioji kinų siena
„Tas, kuris neužkopė į Didžiąją kinų sieną, nėra tikras kinas“, – garsiąja revoliucijos vado Mao Dzedongo fraze vadovaujasi ir kiekvienas į šalį atvykęs keliautojas, tad nuo 204 m. pr. Kr. mongolų antpuolius stabdžiusi siena šiandien turi atlaikyti turistų apgultį. Restauruota poros kilometrų atkarpa – Badalingas – tik 70 km nuo Pekino ir atrodo lengvai įveikiama bet kuriam keliautojui. Tačiau valandą kopus stačiais akmeniniais laiptais mums visiems pakerta kojas, o vaizdas užgniaužia kvapą: „Ir kaip jie tai pastatė?“
„Čia įžanginis pradedančiųjų maršrutas“, – juokiasi Michaelas. Ir siūlo kitąkart prisijungti prie nerestauruotose sienos atkarpose jo rengiamų žygių, kokius mėgsta skandinavai. Gali rinktis: 4,5 val. turas pėsčiomis arba net 7 dienų žygis su kuprine, ekipuote ir maistu. Kelionė po 15 km per dieną fiziškai sunkiu maršrutu, sako, atima visas jėgas, ties finišo linija jau pasigendi savo 10 kg, tačiau visi grįžta apimti euforijos – lyg būtų įveikę pasaulio viršukalnę.
Uždraustasis miestas
Kai 1406 m. tironiškas ir įžvalgus imperatorius Džu Di nusprendė Kinijos sostinę perkelti iš Nankino į šiaurę, prie gerai įtvirtintos sienos su mongolų kraštu, tikriausiai nė nesapnavo, kad ji kada nors virs galingu pasaulio megapoliu. Milžiniškais rūmais – Uždraustuoju miestu – simbolizuojančiais imperatoriaus, dievų atstovo žemėje, galybę, Džu Di tepasidžiaugė vos ketverius metus (mirė 1424-aisiais). Bėgo amžiai, keitėsi dinastijos ir santvarkos, o Beidzingas (šiaurės sostinė) gyvavo toliau.
Dienovidiniai vartai, Aukščiausiosios harmonijos menė, Drakono sostas, liūtų skulptūros įamžintos milijonų turistų fotoarchyvuose. O mes po ekskursijos juokaujame, kad atmintyje geriausiai išliks pasakojimai apie rūmų intrigas, sugulovių istorijos ir neįtikėtinos detalės iš imperatoriaus seksualinio gyvenimo protokolo.
Kulinarinis maršrutas
Kinų kultūra grįsta maisto kultūra. Šia tema lengva užmegzti pokalbį, prie stalo paisoma tam tikrų ritualų, o klausimas „Ar turi darbą?“ čia skamba kaip „Ar turi puodą?“ Jei turi – tavo gyvenime viskas gerai. Todėl net trumpos viešnagės Pekine metu būtina bent kelis vakarus skirti šaliai pažinti prie stalo.
Pačios tikriausios Pekino anties ragaujame garsiajame „DaDong“ restorane. „Makye Ame“, Tibeto kultūros restoraną, visada prisiminsiu ne tik dėl maisto, bet ir nuostabios jame išgirstos muzikos. Ji iki šiol skamba mano telefone. O Kinų imperatoriškosios gastronomijos muziejuje mūsų laukia tikras kulinarinis šou – „Yu Xian Du: tūkstantmečių skonis“. Bene 3000 metų Kinijos maisto kultūros istorija ir imperatoriškasis meniu čia pristatomas su dainomis, šokiais ir teatralizuotais pasirodymais. Laikas prie stalo prabėga nepastebimai, o žvilgtelėjusi į meniu nustembi, kad paragauta per 20 patiekalų. Nors... troškintas vėžliukas iš Činų dinastijos imperatoriaus valgiaraščio, atrodo, lieka beveik nepaliestas.
Sianas
„Ši...an“, – teisingai ištarti miesto vardą mus moko gidė Jessica, pati kalbanti juokinga kiniška anglų kalba ir dėl to atrodanti dar žavesnė. Ji buvusi mokytoja, tad padėti mums nors šiek tiek suprasti kinų kalbą, išmokyti parašyti keletą hieroglifų – garbės reikalas. Tačiau išgirdus, kad baigę pagrindinę mokyklą vaikai jau moka per 3000 hieroglifų, mums motyvacija dingsta. Na, kas dabar norės grįžti į pirmą klasę? Juk į Sianą atvykome pamatyti pasaulio stebuklo – terakotinės armijos.
2000 metų po žeme glūdėjęs civilizacijos lobis netoli Siano buvo aptiktas 1974-aisiais, kai keturi ūkininkai gilindami šulinį atkasė molinio kario galvą. Netikėtas radinys nuvedė prie milžiniškos imperatoriaus Čin Ši Huango pomirtinio gyvenimo armijos ir ši išgarsino Šaansi provinciją visame pasaulyje. O kaip sekasi ūkininkams? Iki 1998-ųjų jie ir toliau dirbo žemę, kol čia apsilankęs tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas užsigeidė atradėjų autografo. Nuo to laiko vienas iš jų memoriale turi darbą: nusifotografuos su lankytojais ir paliks savo parašą ant albumo, jei tik jį nusipirksi...
Dviračiais pralėkti trasa ant gynybinės sienos virš miesto stogų – kita Siano atrakcija. 13,7 km atstumą įveikiame per 90 min., o viešbučio link pajudame jau sutemus. Tik atrodo, kad mes ne vieninteliai mieste sugalvojome pasportuoti prieš naktį: per visą gatvę, parduotuvių vitrinų šviesoje, vyksta tikros šokių kovos. „Neįtikėtina“, – pagalvoju, o nematytą reiškinį ryte paaiškina Jessica. Tai vadinamieji skverų šokėjai, dažniausiai senjorai. Jie taip pramogauja. Rytais ir prieš miegą – vietoj mankštos. Šiai bendruomenei priklauso ir jos anyta: kas vakarą išeina pasižmonėti – antraip tik rūpintųsi šeimos valgiu ir prižiūrėtų anūką. Ir čia mes pasinaudojame geriausia proga aptarti tą visiems rūpimą Kinijos vieno vaiko politiką, kuri praėjusiais metais kaip tik ir buvo atšaukta. Taip, Jessica turi dešimtmetį sūnų, tačiau net dabar neplanuoja susilaukti daugiau vaikų: „Labai brangu, o valstybė kol kas neteikia jokio papildomo finansinio palaikymo.“ Ir tokį atsakymą išgirstame iš kiekvieno, kurio tik šioje kelionėje paklausiame apie vaikus.
Didžioji laukinių žąsų pagoda
Sianas – senosios kinų civilizacijos lopšys, rytiniai legendinio Šilko kelio vartai, tačiau istorinių pastatų beveik nebėra išlikusių. Juos sunaikino ne laikas ar karai, o pati šalies valdžia, nusprendusi palaidoti praeitį ir pastatyti modernų miestą. Tik dėl kažkieno šviesaus proto buvo išsaugoti keturi senieji architektūros paminklai. Didžioji laukinių žąsų pagoda – vienas jų. Dar 652 m. statyta pagoda kadaise priklausė budistų vienuolynui, tad čia iki šiol saugomos vertingos budistinės relikvijos ir religiniai tekstai.
Rimtos istorijos pamokos baigiasi pramogomis. Norinčius sužinoti savo kinų horoskopą ir parsivežti jo liudijimą su antspaudu mūsų gidė kviečia užsukti į Da Ciʼen šventyklos studiją, o tikintiems stebuklais siūlo tris kartus paliesti ypatingą paminklinį akmenį („laimei, turtui ir sveikatai“), tada ranką kišti į kišenę, „kad neišbarstytum laimės“.
Šaansi Didieji operos rūmai
Pavadinimas gali truputį klaidinti, nes šiuose rūmuose nebūtinos vakarinės suknelės ir auštakulniai. Atmosfera demokratiška, lyg kokiame Brodvėjaus teatre Niujorke, vietoj parterio ir ložių žiūrovams paruošti stalai, kur galima užkandžiauti ar išgerti taurę vyno. Tačiau programa – „Tangų dinastijos muzikos ir šokių šou“ – tikrai verta savo vardo. Pakilus uždangai žiūrovų šurmulys nutyla ir... prasideda stebuklas. Į Kinijos aukso amžių nukeliantis spektaklis pasakoja istoriją apie karališkuosius rūmus ir visuomenės papročius. Prieš akis lyg kaleidoskope keičiasi scenos paveikslai, kostiumai, muzikos instrumentai – tokie, kaip prieš 1300 metų. Pasibaigus spektakliui jautiesi, kad jau bent šiek tiek labiau supranti kinų kultūrą, ir dar ilgai negali patikėti, kad už teatro sienų – XXI amžius.
Gurmaniški eksperimentai
Per keletą viešnagės dienų net žiopliausi iš mūsų tapo tikrais valgymo lazdelėmis čempionais. Ir štai naujas iššūkis – kinų „Hot Pot“. Teorija, kaip susimaišyti prieskonius, kokia tvarka ir kaip virti produktus garuojančiame puode ant stalo, atrodo įkandama net tiems, kurie namie niekad neruošė fondiu. Tačiau praktikoje sekasi ne visiems.
Šimtmetį skaičiuojančiame „Defachang“ restorane kitą dieną mūsų laukia tikras koldūnų banketas. Tikrai nemaniau, kad tokį tarytum paprastą valgį galima patiekti kaip meno kūrinį. Dėl virtuvės meistrų išmonės jie nusidažo įvairiausiomis spalvomis: nuo žalios, oranžinės iki juodos, ir virsta paukščiais, krepšeliais, pandų snukučiais... Pastarųjų paragauti, tiesą sakant, ne kiekvienas išdrįsta...
Šanchajus
Išvertus iš kinų kalbos, Šanchajaus pavadinimas reiškia „esantis ant jūros“, tad pirmoji pažintis – pažvelgti į miestą nuo Huangpu upe plaukiančio laivo denio – įspūdinga ir labai simboliška. Kaip tik temsta, užsidegantys pastatų žiburiai po truputį išryškina žmogaus rankų sukurtą architektūrinį peizažą. Miestas ne tik gražus, bet ir patogus gyventi. Praėjusio amžiaus pabaigoje dar kildavo energijos problemų, o šiandien čia didžiuojamasi aukščiausiais technikos laimėjimais: magnetinės levitacijos traukiniu (Maglev), elektroautobusais, kelių ir geležinkelių infrastruktūra. „Viskas šiame mieste vyksta labai greitai, – sako Janas. – Tai galite įsivaizduoti matydami, kaip statomi dangoraižiai: vienas aukštas – per tris dienas.“
Toks gyvenimas turi savo kainą: butai nuolat brangsta (kaina net didesnė nei Pekine) ir jie – populiari investicija. Su užuojauta žiūriu į murzinokus skurdesnius kvartalus dangoraižių paunksmėje ir įsivaizduoju liūdną jų ateitį – kada nugriaus? Tačiau neatspėju: net ir tokia senoji Šanchajaus architektūra saugoma valstybės, kad ateinanti karta mokėtų vertinti kultūrinį paveldą. Išties šis miestas pilnas kontrastų ir moka stebinti: klaidžiodamas tarp plieno ir stiklo statinių gali aptikti klasikinį kinų sodą – tikrą atokvėpį nuo XXI amžiaus civilizacijos.
Pakeliui į žavų prancūzų kvartalą gidas mums surengia pažintinę pamoką apie netolimus laikus. Stabtelėjęs tykioje gatvelėje, jis parodo raudonomis vėliavomis išsiskiriantį pastatą, kur 1921-aisiais buvo įkurta komunistų partija: „Tikiu, kad jūs apie tai turite savo nuomonę, tačiau dabar žinosite, kur prasidėję įvykiai pakeitė Kinijos istoriją.“ Čia prisimenu mūsų linksmą diskusiją laive, kai Janas pasako, kad jis priklauso partijai. „Janai, ką šiais laikais daro eiliniai komunistai, tokie, kaip jūs? Ar turite kokių pareigų, o gal privilegijų?“ – „Vienintelė mano privilegija – tarnauti žmonėms, rašyti pasiūlymus, kaip pagerinti mūsų visų gyvenimą, – ir nusijuokęs priduria: – Tiesa, yra dar viena: tik partijos nariai vienas į kitą gali kreiptis žodžiu „draugas“, kaip „comrade“, „tovarišč“...“
Šanchajaus bokštas
2013-aisiais pastatytas grakštus spiralės formos dangoraižis – šiuo metu aukščiausias pastatas Kinijoje ir antras pagal aukštį pasaulyje (jį lenkia tik Burj Khalifa Dubajuje). 632 m, 127 aukštai, greičiausi liftai, per 55 sek. užkeliantys į 118-ą aukštą, kur tarsi nuo pasaulio stogo gali apžvelgti miestą 360 laipsnių kampu. Įspūdingi skaičiai, tačiau jie neperteikia nė dalelės to, ką pamatai savo akimis. Geriausia į bokštą pakilti tik atvykus į Šanchajų: taip lengviau suvokti didžiausio Kinijos megapolio teritoriją ir įsivaizduoti, kaip jame telpa per 24 mln. gyventojų. O tada – nerti į dangoraižių džiungles...
Šou „Era: laikų sankirta“
„Šįvakar pamatysite cirko pasirodymą Nr. 1 pasaulyje, – tikina mūsų gidas ir nesunkiai paaiškina, kodėl: – Nes geriausias cirkas pasaulyje – kinų, o geriausias cirko pasirodymas Kinijoje rengiamas Šanchajaus centriniame teatre.“ Jaučiuosi tarsi Liza iš „Valgyk, melskis, mylėk“, susiruošusi paragauti geriausios pasaulyje picos Neapolyje.
Garsi Šanchajaus akrobatų trupė susibūrė dar 1951-aisiais. Kai 2005 m. Kinijos cirke buvo uždrausti gyvūnų pasirodymai, ji persikėlė į modernų pastatą ir ovalioje arenoje po kupolu pradėjo rengti naujųjų laikų cirko spektaklius. Į geriausiai parduodamą šou mieste kiekvieną vakarą pusę aštuntos susirenka pilna salė žiūrovų: užgniaužę kvapą, jie stebi vaizdo instaliacijomis nuspalvintą artistų pasirodymą – nuo įstabių etiudų iki triukų ties mirties riba. Kartais tikrai norisi užsimerkti.
Šopingo pramogos
Mums pasiseka – apsistojame viešbutyje, kuris tik 5 min. nuo pagrindinės šopingo gatvės Nanjing Road. Net vakarais, kai parduotuvės uždaromos, joje yra ką veikti. „Savaitgaliais čia pamatytumėte minią, linguojančią petys į petį, – pasakoja Janas, – o kai prasideda išpardavimas, budi net specialiosios pajėgos, kad užsidegus žaliam šviesoforo signalui atitvertų pėsčiųjų zoną kertančias gatves, kitaip jomis niekas nepravažiuotų.“
Štai ir suabejoju, ar tikrai „Alibaba.com“, kaip buvo sakoma, galutinai nukonkuravo tradicines parduotuves. Net padirbinių prekiautojai gatvėje drąsiai suka versliuką siūlydami savo „Copies copies... „Prada“ „Louis Vuitton“, please, lady“. Ne, tokių pradų mums nereikia, tačiau su merginomis nusiaubiame vietinės kosmetikos parduotuvę, juokaudamos, kad tapsime didelėmis puikių kremukų eksportuotojomis. Tai – šauniausios lauktuvės iš Kinijos draugams, ir ne tik dėl dailios pakuotės.