Ar saugu mankštintis onkologinės ligos gydymo metu? Ar tiesa, jog fizinis aktyvumas gali padėti išvengti kai kurių ligų? Šiuos ir kitus klausimus apie fizinį aktyvumą sergant onkologine liga konferencijos „Kraujo diena“ dalyviai galėjo užduoti kineziterapijos klinikos „Aktyvus judėjimas“ vadovei Jurgitai Eitavičiūtei. Pasikalbėkime su kineziterapeute apie fizinio aktyvumo svarbą tiek sveikam, tiek sudėtingos ligos diagnozę išgirdusiam žmogui.
Jurgita, kokia yra judėjimo svarba?
Judėjimo funkcija yra nulemta mūsų prigimties. Pirmosiomis savo gyvenimo akimirkomis per judėjimo funkciją susipažįstame su mus supančia aplinka, daiktų formomis, paviršiais. Judėjimas mus veda prie gilesnio pasaulio pažinimo ir artimesnio supratimo apie savo kūno galimybes. Natūralu, kad be judėjimo šis kelias būtų gerokai sunkesnis.
Kalbant iš medicininės pusės, judėjimas, kitaip pavadinant – fizinis aktyvumas, turi begalinį teigiamų savybių sąrašą, kuris yra aktualus kiekvienam asmeniui, norinčiam būti sveikesniam, stipresniam, energingesniam, emociškai stabilesniam. Reguliarus fizinis aktyvumas tikriausiai yra labiausiai vertinamas ir efektyviausias savigydos būdas, kurį gali pritaikyti kiekvienas žmogus.
Fizinio aktyvumo nauda organizmui:
- padeda sureguliuoti kūno svorį;
- sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis;
- stiprina griaučių–raumenų sistemos stabilumą;
- sumažina riziką susirgti metabolinėmis ligomis bei tam tikromis vėžio formomis;
- pagerina psichoemocinę būklę ir sureguliuoja nuotaikų kaitą;
- pagerina koordinaciją, reakciją, vikrumo savybes – tai užtikrina kritimų prevenciją, ypatingai aktualią vyresniame amžiuje;
- padeda pagerinti ne tik vidinę būseną, bet ir bendrą gyvenimo kokybę, užtikrina ilgesnę ir produktyvesnę gyvenimo trukmę.
Šios savybės svarbios ne tik sveikiems žmonėms. Jei tokį pluoštą gerų „darbų“ fizinis aktyvumas gali padaryti sveiko žmogaus gyvenime, tai neretai dar ryškesnius pokyčius gali atnešti į sergančiojo ar ligą įveikusiojo pasaulį. Esant kiekvienai ligai, būklei, situacijai, yra galimybė su gydančiu gydytoju bei konsultuojančiu kineziterapeutu ar su kito reabilitacijos komandos nario pagalba adaptuoti tam tikrą fizinio aktyvumo modelį. Tačiau esminiu dalyku išlieka paciento nusiteikimas, motyvacija tą modelį įgyvendinti praktiškai, kitaip tariant, tapti aktyviam, net jeigu tai sukelia momentinį diskomforto pojūtį ir reikalauja daug jėgų.
Dažnam žmogui atrodo, jog fizinis aktyvumas yra lygus sportui, t. y. būtinai reikia kilnoti svarmenis sporto salėje, intensyviai bėgioti. Kas iš tiesų yra fizinis aktyvumas?
Fiziniu aktyvumu laikoma bet kuri veikla, kurioje juda kūnas, ir ši raumenų veikla naudoja energiją.
Tiesą sakant, yra visai atvirkščiai. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytas sąvokas, fiziniu aktyvumu laikoma bet kuri veikla, kurioje juda kūnas, ir ši raumenų veikla naudoja energiją. Tai reiškia, kad fiziniu aktyvumu galime laikyti daugybę veiklų, kuriomis įprastai užsiimame gyvenime: nuo apsipirkinėjimo, vaikščiojimo parke, šuns išvedimo į lauką iki važiavimo dviračiu, slidinėjimo, važinėjimo riedučiais, plaukimo ir kitų laisvalaikio užsiėmimų.
Fizinis aktyvumas gali būti skirstomas į keturias pagrindines grupes: aktyvumas darbo vietoje; buitinis (aktyvumas namuose); transportinis (veiklos, kurios reikalingos keliaujant, pasiekiant skirtingus taškus); laisvalaikio aktyvumas. Taip pat fizinis aktyvumas gali būti skirstomas pagal intensyvumą į lengvo, vidutiniškai intensyvaus ir intensyvaus aktyvumo tipus. Pagal tai galime suskirstyti veiklas, užsiėmimus ir pasverti, kiek aktyvūs esame savo gyvenime.
Kai kalbame apie sporto salę, mankštas, treniruotes ar pratimus – tai kategorizuojame į siauresnę fizinio aktyvumo skiltį, daugiau vartojamą kaip papildoma priemonė, kuria galima pasiekti geresnių fizinio aktyvumo rezultatų. Aerobinės treniruotės ir raumenų stiprinimo pratimai yra raktas, padedantis atrakinti tinkamiausias duris.
Taigi, norint būti fiziškai aktyvesniam nebūtina „šokti“ į sporto salę ir griebti pačių didžiausių svorių, galbūt pradžioje užtektų išlipti viena stotele anksčiau ir paeiti pėsčiomis iki darbo ar namų, arba kas dieną, pietų metu ar vakarais, išeiti vidutiniu ar spartesniu žingsniu pasivaikščioti.
Tenka susidurti su nuomone, jog susirgus onkologine liga fiziniam aktyvumui nereikia skirti laiko – esą tai gali tik pakenkti. Kaip yra iš tiesų?
Yra tik keletas išskirtinių atvejų, kuomet fizinis aktyvumas yra kontraindikuotinas – esant ūmiam kraujavimui ar aukštai temperatūrai bei kitoms ūmioms būklėms. Tačiau praėjus būklės ūmumui rekomenduojamas kiek įmanoma greitesnis grįžimas prie judėjimo. Ūmiam pacientui, kuris gydosi ligoninėje, gali būti skiriama ne tik aktyvi, bet ir pasyvi kineziterapija. Tokios terapijos metu, atsižvelgiant į paciento būklę, diagnozę ir gydančio gydytojo rekomendacijas, yra atliekami pasyvūs judesiai. Tai yra naudinga pragulų profilaktikai, siekiant atstatyti ir pagerinti sąnarių mobilumą bei išvengti raumenų atrofijos.
Visais atvejais gydantis gydytojas geriausiai žino kiekvieno paciento situaciją ir gali pateikti rekomendacijas, kada jau galima pradėti aktyviau judėti. Todėl pacientai neturėtų pasikliauti dviprasmiškomis spaudos, bičiulių nuomonėmis – geriausias bičiulis yra tas, kuris motyvuoja tęsti gydytojo paskirtą fizinio aktyvumo programą.