Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sukrečiančią istoriją papasakojęs režisierius Ali Asgari: „Žinojau, kad mano filmo nebus galima rodyti Irane“

Irano režisierius Ali Asgari Interviu
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Irano režisierius Ali Asgari
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

„Kino kūrėjas turi būti kovotojas“, – įsitikinęs vienas ryškiausių Irano talentų Ali ASGARI (35). Dėl festivalio „Kino pavasaris“ į Lietuvą atvykęs režisierius dėl savo juostos „Dingimas“ („The Disappearance“) kovojo išties daug.

Nors Irano valdžia uždraudė jam sukurti šį filmą, Ali nepasidavė ir vis tiek papasakojo iš tiesų nutikusią sukrečiančią istoriją apie du įsimylėjusius jaunuolius visą naktį besiblaškančius po Teheraną ir ieškančius medicininės pagalbos. Pasiklydę tarp konservatyvių tradicijų ir šiuolaikiškų geismų įsimylėjėliai neturi jokių kitų alternatyvų – jiems būtina įtikinti medikus atlikti delikačią operaciją ir nuslėpti nuo tėvų bėdą.

Tėtis mirė prieš dvejus metus, taip niekada ir neapsilankęs kino teatre, neišvydęs nė vieno filmo. Maniškių jis taip pat nematė.

Kaip pasakoja Ali, modernus Irano jaunimas dažnai atsiduria aklavietėje dėl jau pasenusių įstatymų, religijos padiktuotų draudimų. Štai ir pats A.Asgari kovojo su savo tėvu, kad galėtų tapti kino režisieriumi.

„Mano tėtis nenorėjo, kad kurčiau kiną, nes jis buvo religingas žmogus. Todėl pradėjau studijuoti vadybą. Besimokydamas eidavau padirbėti į filmavimo aikštelę. Studentas buvau prastas, nes labai daug dirbau. Vėliau nusprendžiau išvykti į Italiją studijuoti kino. Mano tėvas tiksliai nežinojo, ką aš ten veikiau. Manau, kad savotiška jo palaikymo forma tai, jog jis tiesiog nebesipriešino mano pasirinktam keliui.

Tėtis mirė prieš dvejus metus, taip niekada ir neapsilankęs kino teatre, neišvydęs nė vieno filmo. Maniškių jis taip pat nematė“, – atviravo A.Asgari.

Jūsų trumpametražio filmo „Tyla“ („The Silence“) centre – svetimos kalbos ir kultūros izoliuota imigrantė. Ar jūs, atvykęs į Europą, taip pat jautėte izoliaciją?

Kuriant filmą daug dalykų atkeliauja iš tavo asmeninės patirties. Tai nereiškia, kad viskas, ką matote filme, nutiko man, tačiau savo aplinkoje dažnai randu įkvėpimo. Panaši situacija nutiko mano draugui – tai jis ligoninėje negalėjo susikalbėti su gydytojais.

Tuo tarpu mano situacija Romoje nebuvo tokia bloga, kaip filme, nes buvau studentas ir gyvenau gana įprastą gyvenimą. Vis dėlto atvykęs iš tolimos šalies jautiesi izoliuotas, nes nesusieji savęs su supančia kultūra, kalba, žmonėmis. Juolab, aš atvykau iš Irano, mūsų kultūros skiriasi drastiškai.

O kas jus įkvėpė sukurti filmą „Dingimas“?

Faktas – šiame filme pavaizduota tikra istorija. Tai nėra biografinis filmas, todėl kai kas buvo pakeista. Tačiau ši istorija išties įvyko. Farnoosh Samadi, su kuria kartu parašėme scenarijų, dalyvavo tuose įvykiuose, ji savo akimis regėjo, ką teko išgyventi gerai draugei.

Kai Farnoosh man papasakojo šią istoriją, ji mane labai sukrėtė. Panorau sukurti apie tai filmą.

Problema ta, kad apie 60 proc. Irano populiacijos sudaro jaunimas. Po skaitmeninės revoliucijos visas pasaulis pasidarė gerokai mažesnis, todėl ir jauni iraniečiai trokšta būti modernesniais. Vis dėlto greta yra senoji karta, kuri kasdieniame gyvenime vis bando išlaikyti tradicijas, religiją. Tai sukelia daug konfliktų ir aš noriu apie tai kalbėti.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Irano režisierius Ali Asgari
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Irano režisierius Ali Asgari

Kas nutiko tikrajai Sarai?

Jai viskas gerai, nes privačiame kabinete jai buvo suteikta pagalba. Vis dėlto po šio nutikimo ji neliko kartu su vaikinu. Jau kitą dieną jie išsiskyrė.

Hamedą įkūnijęs Amirrezas Ranjbaranas – pradedantysis aktorius. Tuo tarpu Saros vaidmenį patikėjote aktorės patirties visai neturinčiai savo pusseserei Sadaf Asgari. Kodėl žengėte tokį rizikingą žingsnį?

Tam, kad būtum patyręs, jau turi turėti karjerą, o man reikėjo devyniolikmetės. Bet kokiu atveju tokio amžiaus mergina nebūtų turėjusi daug patirties.

Be to, šiam filmui nereikėjo profesionalių aktorių, nes jame yra tokių akimirkų, kuriems reikia nesuvaidinto nuoširdumo, nepatyrimo. Žinoma, prisiėmiau tam tikrą riziką, viskas galėjo baigtis blogai. Tačiau, mano nuomone, rezultatas priklauso nuo to, kaip dirbi su aktoriais.

Aš užaugau labai moteriškoje aplinkoje, iš arti regėdamas visus apribojimus, draudimus, su kuriais moterys susiduria.

Su jais išbandžiau tokį būdą: nedaviau jiems jokio scenarijaus, tik papasakojau istoriją. Kiekvieną vakarą jiems pasakodavau, kas nutiks šįkart, duodavau tik tiek teksto, kiek tuo metu reikia. Todėl kiekvienas filmavimas, kiekviena scena jiems kėlė didelį stresą. Aš kasnakt juos kankindavau. (Juokiasi.) Tačiau kiekvieną vakarą jie sukurdavo naują istoriją – jie nuolat diskutuodavo, kas turėtų nutikti rytdienos scenose. Tai labai padėjo filmo kūrimui.

Ne tik „Dingimo“, bet ir jūsų trumpametražių filmų centre – moterys. Kodėl jums, kaip vyrui, svarbu pasakoti apie sunkumus, kuriuos patiria moterys?

Augau labai tradicinėje šeimoje: turiu šešias seseris, esu pats jauniausias iš vaikų. Aš užaugau labai moteriškoje aplinkoje, iš arti regėdamas visus apribojimus, draudimus, su kuriais moterys susiduria. Tikiu, tai man padarė didelę įtaką. Vis dėlto nesupraskite manęs neteisingai – man įdomiausia kalbėti ne apie lyčių lygybę, o apie paprastą žmogiškumą, kurio kartais taip trūksta.

Savo filmus kūrėte ir Europoje, ir Irane. Kokius pagrindinius skirtumus pastebite?

Visur yra daug apribojimų ir sunkumų, bet jie labai skirtingi. Irane gerokai lengviau gali surasti privačių investuotojų, norinčių prisidėti prie tavo filmo. Didžiausia problema ten yra valstybės nuleisti apribojimai kūrybiniame procese. Visada turi būti atsargus, kad neįžeistum, geriau, apskritai nekalbėtum, tokiomis temomis kaip religija, seksualumas, politika.

Išvydę „Dingimą“ žmonės klausė, kodėl veikėjai neliečia vienas kito? Norėjosi, kad veikėjai retkarčiais paliestų vienas kitą, apsikabintų. Tačiau toks draudimas kine egzistuoja, kaip ir daugybė kitų ideologinės kilmės cenzūros apraiškų.

Tuo tarpu Europoje nematome tokios atviros cenzūros. Ji egzistuoja, bet labai nežymiai. Čia kūrėjai daugiau ribojami biudžeto.

Kiekvienas kino kūrėjas turi būti kovotojas, nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje jis dirba. Kur benueitum, susidursi su sunkumais, nes kinas yra labai jautri ir svarbi meno forma. Kinas turi didžiulę galią, jis gali kontroliuoti mases – tuo bando pasinaudoti kai kurių valstybių vadovai. Mums, kūrėjams, reikia rasti būdų apžaisti valdžios primestas taisykles, surasti sprendimą, dėl kurio nenukentėtų filmo idėja.

Nepaisant to, kad jums buvo leista sukurti filmą Irane, jūs negalite rodyti jo šioje šalyje.

Aš iš anksto žinojau, kad mano filmo nebus galima rodyti Irane. Prieš filmuodamas privalai gauti valstybinį leidimą. Pateikiau savo scenarijų peržiūrai, bet jis buvo atmestas. Nepaisant to, aš vis tiek sukūriau filmą. Už tai sulaukiau bausmės – negaliu rodyti savo juostos Irane.

Kur benueitum, susidursi su sunkumais, nes kinas yra labai jautri ir svarbi meno forma.

Dėl to susidūriau su dviem problemomis. Pirma, visi filmai didesnio finansinio pasisekimo sulaukia toje šalyje, kurioje jie sukurti. Be šių finansinių niuansų yra ir psichologinių sunkumų. Filmo nekuri vienas, prie jo prisideda gausi komanda – jie visi nori pamatyti filmą kino teatre, parodyti jį savo brangiems žmonėms. Kai jis uždraustas, jautiesi pasimetęs ir stipriai susierzinęs.

Bet aš neatmetu minties, kad ateityje, galbūt nelabai artimoje, aš galėsiu parodyti savo filmą iraniečiams. Galbūt jis bus parodytas kartu su daugybe kitų filmų, kurių valdžia nepatvirtino.

Lietuviai turi tokį posakį: savame krašte pranašu nebūsi. Ar jaučiatės pripažintas Irane?

Šiame posakyje yra tiesos. Prisiminkime didžiuosius Italijos kino meistrus. Tuo metu, kai jie kūrė filmus, buvo valdžios atstovų ir kitų įtakingų žmonių, kurie norėjo sunaikinti juos, sakydami, kad filmai siaubingi, temos netinkamos. Tačiau laikas yra pats geriausias teisėjas, galiausiai žmonės vis tiek įvertina darbą, jei jis buvo puikus.

Taip nutiko ir man. Mano trumpametražiai filmai pykdė iraniečius, bet dabar jie vertina mano ankstesnius darbus. Štai ir pernai laimėjau nacionalinį apdovanojimą už geriausią trumpametražį filmą.

Kada nors klausėte savęs, kodėl kuriate filmus?

Filmų kūrimas – tai puikus būdas išreikšti save, parodyti savo palankumą ar priešiškumą tam tikriems dalykams. Kinas yra geriausias įrankis pasidalyti su pasauliu savo troškimais, savo idėjomis. Kurdamas filmus turi neįtikėtiną galią. Ją turi visos meno formos, tačiau kine ji stipriausiai jaučiama – tai visų meno formų mišinys. Žmonių skoniai gali skirtis, bet visi mėgsta kiną. Na, nebent išskyrus mano tėvą. (Juokiasi.)

Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ jau pasibaigė, tačiau populiariausi filmai bus rodomi iki balandžio 12 d.

VIDEO: DISAPPEARANCE TRAILER | TIFF 2017
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt