Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Energija kunkuliuojančios Živilės Gallego nepristabdo nė mažametis sūnus

„Emilijos iš Laisvės alėjos“ filmavimo aikštelėje su vyru ir sūnumi Interviu
Astos Martinonytės nuotr. / „Emilijos iš Laisvės alėjos“ filmavimo aikštelėje su vyru ir sūnumi
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Aukšta, liekna, žavi ilgaplaukė blondinė galėjo tapti aktore, tačiau Živilę GALLEGO (40) užvaldė aistra nematomai kino pusei – prodiusavimui, profesijai su daugybe iššūkių.

Savo darbą kino prodiuserė gali matuoti metais: „Emilija iš Laisvės alėjos“ nuo pirminės idėjos iki realizuoto filmo nukeliavo šešerių metų distanciją, o animuota biografinė drama „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ – net dešimties! Tačiau tai nereiškia, kad prodiuserinės kompanijos „Fralita Films“ įkūrėjos karjeroje buvo nors minutėlė prastovų – nesumažino tempo net tada, kai prieš trejus metus su vyru prancūzu Thibaud Gallego susilaukė sūnaus Tito Mateo.

Kino prodiusavimas, pabrėžia Živilė, yra ilgas procesas, vienu metu dirbama su trimis ir daugiau projektų, kurių vystymo stadijos būna skirtingos: vienam ieškomas finansavimas, dėl kito dar tik paduota paraiška, trečiam filmuoti vyksta parengiamieji darbai, ketvirtas jau nufilmuotas ir vykdoma vadinamoji postprodukcija, o penkto filmo idėja jau sukasi galvoje.

Asmenininio albumo nuotr./Živilė Gallego Kanų kino festivalyje
Asmenininio albumo nuotr./Živilė Gallego Kanų kino festivalyje

Živilė Gallego

  • Pirmas išbandymas:2006-ieji, Algimanto Puipos juostos „Nuodėmės užkalbėjimas“ koprodiuserė
  • Pirmas savarankiškai prodiusuotas filmas:2007-ieji, Mario Martinsons drama „Nereikalingi žmonės“
  • Sėkmingiausi filmai:Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015) apkeliavo daugiausia festivalių – apie 100Donato Ulvydo „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017) pritraukė daugiausia žiūrovų kino teatruose – apie 130 tūkstančių
  • Ateitis: režisieriaus Vinco Sruoginio vaidybinis filmas „Juodasis sekmadienis“: „Jau atėjo metas prabilti apie Sausio 13-osios įvykius“Austėjos Urbaitės filmas „Šeima“.

„Kai mano prodiusuotas Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara“ turėjo dalyvauti Sandanso kino festivalyje, sūneliui buvo vos mėnuo, – pasibaigus įtemptai savaitei jaukiai gurkšnodama kavą pasakoja Živilė. – Kaip norėjosi vykti kartu su kūrybine grupe į Ameriką! Tačiau negalėjau mažiausiai trims naktims palikti naujagimio. Thibaud iškart pasakė: „Juk Titas turi tėtį!“ Jis visuomet man taip sako, kai reikia išvykti ir kremtuosi, jog savo vyrus paliksiu vienus. Bet po savaitės filmas dalyvavo Berlynalės „Panoramos“ programoje, skridau vienam premjeriniam vakarui! Kai patvirtino „Emilijos iš Laisvės alėjos“ finansavimą, Titui Mateo buvo pusantro mėnesio, kai po kelių mėnesių prasidėjo filmavimai Vilniuje ir Kaune, Thibaud išėjo tėvystės atostogų, kad man padėtų, ir visi trys išvykome į filmavimo aikštelę – aš sūnų juk dar maitinau.“

Tad suderinti motinystę su karjera nors ir sunku, bet įmanoma: „Esu sau pasižadėjusi, kad išvyksiu ne ilgiau kaip trims naktims, bet ne visada šį pažadą pavyksta ištesėti. Per filmavimus, darbo keliones mobilizuojasi visi šeimos nariai, esu dėkinga savo tėvams, kad mums padeda. Mažasis Titas Mateo dar nesuvokia laiko, kiek dienų mamytės nebuvo, tik supranta, kad mamytė žiauriai ilgai dirbo, ir sako man: „Neik į darbą.“ Iš pradžių išgyvenau, gal negerai darau, kad važinėju, bet supratau, kad tėvai laimingiausi tada, kai gyvena savo gyvenimą ir skleidžia teigiamą energiją, taip kompensuodami tą laiką, kai buvo išvykę. Tai geriau, nei kad aukojasi, atsiduoda vien atžalai, išsižada savo veiklos ir dėl to būna nelaimingi ir suirzę.“

Živilė į kino pasaulį atėjo po verslo vadybos studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Stojau į žurnalistiką, nepavyko, – pasakoja. – Verslo vadyba tuo metu buvo ant bangos, tai ir įstojau ten. Bet žmogus grįžta prie to, kam turi polinkį: man visuomet patiko vaizdas ir garsas. Žinojau, kad ateityje tikrai su tuo dirbsiu.“ Živilė tęsė tarptautinės gamybos vadybos studijas Nansi, Prancūzijoje, paskui siekė Europos reikalų vadybos magistro dviejų universitetų – Paryžiaus Leonardo da Vinci ir Londono „South Bank University“ – programoje.

Paryžiuje rašydama diplominį darbą apie audiovizualinę industriją, Živilė atliko praktiką televizijoje „Canal+“: „Dar ne kinas buvo mintyse, norėjau dirbti televizijoje ir gilintis į šią sritį. Londone tęsiau studijų programą, darbavausi žiniasklaidos kompanijoje „Modern Times Group“ (MTG), kuriai tuo metu priklausė TV3. Besisukdama televizijos pasaulyje susipažinau su kino prodiuseriais, patraukė jų darbas, gyvenimo filosofija ir supratau, kad tai – mano svajonių profesija. Nenorėjau būti nei režisiere, nei aktore, tik kino prodiusere!“

MARK and MIGLE Photography nuotr./Živilė ir Thibaud Gallego
MARK and MIGLE Photography nuotr./Živilė ir Thibaud Gallego

Suvokusi, kad nori studijuoti kino vadybą, Živilė pasielgė ryžtingai: Los Andžele įstojo į Niujorko kino akademijos kino prodiusavimo bei režisūros kursus, filmavimų praktika vyko „Universal“ studijose. Ir kodėl ji nepasiliko pasaulinėje kino pramonės sostinėje? „Buvau taip pasiilgusi Lietuvos! – prisimena. – Juk penkerius metus pragyvenau užsienyje. Suvokiau, kad man laikas grįžti gimtinėn, kad gyvenimą noriu kurti, šaknis leisti ne užsienyje. Taip, Los Andžele patekau į tą žibantį žėrintį aktorių, prodiuserių, scenaristų, režisierių pasaulį, jie visi nori dirbti kine, bet konkurencija be galo didelė. Mane įkalbinėjo: „Pasilik! Pabandyk! Juk čia pradžių pradžia, čia gali bandyti siekti karjeros.“ O man atrodė: kokia pradžia? Man jau 24-eri, aš noriu daryti kiną, o ne laukti, kada ateis ta mano „pradžia“. Kaip visi jauni žmonės buvau labai nekantri, įsivaizdavau esanti labai protinga, viską mokanti ir norinti padaryti karjerą.“

Grįžusi į Lietuvą ji iškart pasiskambino į Lietuvos kino studiją, nes neįsivaizdavo galinti dirbti kur nors kitur: „Dabar taip juokinga prisiminus, kokia pasitikinti savimi buvau. Taip viskas ir prasidėjo: daug dirbau ir mokiausi.“ Taip į savo CV Živilė įrašė filmus „Kalnietis: šaltinis“ (asistuojanti prodiuserė), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (koprodiuserė), o nuo juostos „Nereikalingi žmonės“ prasidėjo savarankiškos prodiuserės karjera.

Thibaud vedė studentę ar jau prodiuserę? „Buvau studentė, Paryžiuje važinėjau riedučiais ir dar tik svarsčiau, kur pasuks mano gyvenimas, – šypsosi Živilė. – Kartą su bičiulių kompanija, kurioje buvo Thibaud, važinėjomės riedučiais, jis parkrito ir susilaužė ranką – tokia buvo mūsų pažintis. Po kelių dienų paskambinau jam pasiteirauti, kaip jaučiasi. Tai buvo nekaltas, jaunatviškas, nei su mokslais, nei su darbais nesusijęs bendravimas, buvo man gal 23-eji. Jis matė, kad esu ambicinga, turiu daug siekių studijuoti. Jis tuo metu dirbo „Air France“ kompanijoje ir turėjo galimybių skraidyti, tad kur gyvenau aš, ir jis atvykdavo – į Londoną, Los Andželą. Pagalvojau: „Oho, jis paskui mane skraido po visą pasaulį. Tai labai rimta.“

MARK and MIGLE Photography nuotr./Živilė ir Thibaud Gallego su sūnumi
MARK and MIGLE Photography nuotr./Živilė ir Thibaud Gallego su sūnumi

Susituokėme vėliau Lietuvoje, po septynerių metų, po visų mano mokslų, keliavimų, apsisprendimų grįžti į gimtinę. Pirmus metus skraidėme vienas pas kitą, nes jis dar dirbo Paryžiuje. Kai kilo klausimas, kur gyvensime, Thibaud priėmė sprendimą taip pat kurtis Lietuvoje. Jis metė gerą darbą Prancūzijoje ir viską pradėjo čia nuo nulio. Kaip tik tuo metu į mūsų šalį atėjo amerikiečių kompanija „Western Union“ ir pasiūlė jam mažos komandos vadybininko pareigas, dabar jis jau vadovauja daug didesnei komandai. Per tuos dešimt bendro gyvenimo metų nekilo klausimo, ar kraustytis į Paryžių.

Titas Mateo – ilgai lauktas mūsų stebuklas, didžiausia laimė. Su tėte Titas kalbasi prancūziškai, su manimi – lietuviškai. Jis dar nesuvokia, kodėl taip vyksta, kartais manęs klausia: „Filmuką žiūrėsime prancūziškai, lietuviškai ar angliškai?“ Tarpusavyje su Thibaud bendraujame miksu – ir prancūziškai, ir lietuviškai, o susirašinėjame angliškai – man taip patogiau. Sūnų leisime į prancūzų mokyklą. Šią vasarą Titą paliksime savaitei seneliams Prancūzijoje, o patys tuo metu keliausime po Prancūzijos Alpes.“

Svarstydama apie savo darbą, Živilė prisipažįsta: „Prodiuseris turi suvaldyti situaciją ir neužsileisti ant galvos emocingų meno žmonių. Kartais diskusija su menininku mane gali nunešti ir aš pamiršiu laiką, kaip gali nunešti knygos ar scenarijaus skaitymas. Ir tuomet suprantu, kad mano buitis vėluoja. Manau, visų kino žmonių buitis vėluoja, bet ne ja mes gyvename. Buityje Thibaud žodis stipresnis, jis vadovauja paradui. Kino prodiusavimas – labai sudėtinga, nestabili profesija, bet ji – mano gyvenimo būdas. Nepaisant sunkių momentų, kai nerandi finansavimo, kai scenarijus nekoks ir išvis suabejoji, ar filmas pavyks, viską atperka ta finalinė minutė, kai filmas išeina į ekranus, kai patinka žiūrovams ir sulaukia teigiamų atsiliepimų. Tuomet gera prisiminti, kad tai – mano svajonių profesija!“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 2 Kinas interviu
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt