Kiną įsimylėjusi Gražina Arlickaitė: „Žmogus turtingas dėl savo patirties, o ne dėl turėjimo“

Gražina Arlickaitė/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
AA

Kino kelias Lietuvoje žymiai kinotyrininkei, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorei ir meno vadovei Gražinai Arlickaitei (71) pažįstamas iki menkiausių duobių ir pakilimų. Jos pačios gyvenimas irgi vertas filmo juostos. „Gyvenu tuo, kas vyksta dabar, skubu ir bėgu, tad atsiminimų knygai rašyti vis pristingu ramybės, – šypteli ji. – Bet žinau, kad privalau tai padaryti.“

Gražina, jus galima vadinti tikra šių laikų kino opozicioniere: rūpinatės, kad lietuviai pažintų ne tik holivudinį, absoliučiai komercinį, bet ir gerą europietišką kiną, jau šešiolika metų organizuojate Europos šalių kino forumą „Scanorama“. Kas naujo bus šiųmetėje „Scanoramoje“?

Organizuojant šį festivalį svarbiausia, kad jis nenuvirstų nuo savo pamatų, neišklystų iš savo kelio. Kasmet galva sprogsta nuo panašių rūpesčių: kaip rasti gerus filmus, kaip ko nors nepražiopsoti, ką iš didžiulės pasiūlos pasiimti ir duoti kitiems?.. „Scanorama“ nuo pat gimimo pasirinko sunkiausią variantą: ne aptarnauti esamą skonį, o formuoti jį. Mane piktina tradicinis žiniasklaidos atsakymas: „Mes rodome tai, ką žmonės žiūri.“ 

Tai primena anekdotą apie sovietinį restoraną, kuriame buvo tik vienas patiekalas, todėl visi lankytojai jį valgė... Nesistebėk, kad žmonės valgo prastą maistą, jei tik tokį tesiūlai. Manyti, kad jie žiūri tik tai, kas lėkšta ir banalu, yra paprasčiausia nepagarba: žmonės mėgsta tai, kas lengva, bet galima skatinti jų smalsumą, dėmesį tam, kas vertinga, nauja, gera. Šiais laikais viskas vyksta greitai, tarsi priešokiais, – bet ar kada mėginai sustoti? Kai šįryt važiavau pas jus, pro langą žiūrėjau, kaip gražiai gelsta medžiai. Vienas iš jų buvo geltonas geltonas... Štai akyse gimsta grožis: sustok akimirką ir susimąstyk. Kitaip ta akimirka praeis.

Ar kinas jums susijęs su grožiu? O gal labiau – dvasiniu sukrėtimu?

Jame yra visko: kinas – visaėdis gyvūnas. Man svarbu jame rasti ką nors žmogaus sielai. Dabar kinas kalba apie vienatvę komunikacijos laikais: rodos, kuo daugiau galimybių bendrauti, tuo žmogus vienišesnis. Kodėl? Žmogus tarsi užmiršo galimybę pabūti su savimi, tapo bendro kolektyvinio judėjimo dalimi. Individualumas, kuriuo garsėjo praėjęs šimtmetis, nyksta, atsiranda frazių: „Jei tavęs nėra feisbuke, tavęs nėra visai.“ Aš vertinu technologijas, kai jos padeda gyventi, bet tuo jų vaidmuo turėtų ir baigtis.

Gražina Arlickaitė/Marko Cechonavičiaus nuotr.

Esate užsiregistravusi feisbuke?

Ne. Bet „Scanorama“ yra – tai neišvengiama. Socialiniai tinklai nėra blogis, jei jie nepaverčia žmogaus visiems prieinama vidutinybe, statistiniu vienetu, o paskui imama skaičiuoti tuos vienetus... Nekenčiu kalbų apie procentus: tai yra žmonės, jų istorijos, skoniai, požiūriai. Tai gyvas dalykas, ir jo negalima taip nuasmeninti, kad pritaikytum jam tik groteles ir procentinę išraišką. Esu už pagarbą asmenybei.

Jūsų pačios asmenybė subrendo tais laikais, kai pagarbos žmogui aplink nebuvo daug. Kur jos išmokote?

Šeimoje, knygų pasaulyje, universitete. Neturėjau pasirinkimo kančių: man sekėsi humanitariniai dalykai, mama universitete neakivaizdžiai baigė filologiją, o tuoj po jos įstojau ir aš. Žinojau, kad nebūsiu mokytoja, nevažiuosiu dirbti pagal paskyrimą ir už tai būsiu pasmerkta, bet vis tiek ieškosiu savojo kelio. Kai atsigręžiu į aną laiką, pagalvoju: ir dabar reikia nebijoti ką padaryti ne taip, kaip iš tavęs tikisi.

Būti tuo geltonu medžiu?

Būti tokiu, kuris pagelsta savaip. Baigusi universitetą dirbau žurnaluose, bet žurnalisto darbas greitai pabodo. Pamenu, dirbau „Šluotos“ redakcijoje, dairiausi į kolegas ir su siaubu galvojau: negi ir aš, sulaukusi trisdešimties – tada man tai atrodė senyvas amžius, – štai taip sėdėsiu ir spėliosiu, išspausdins mano rašinį ar ne... Reikia eiti kitur. Istorijos instituto Menotyros skyriuje laimėjau konkursą jaunesniojo mokslinio bendradarbio vietai užimti: teko išmokti rašyti darbus, analizuoti meninį tekstą. Greitai mane išsiuntė į Maskvą, tuometę teatrologijos aspirantūrą. Ką padariau aš? Nuvažiavau ir įstojau į kinotyrą.

Nemylėjote teatro?

Iki šiol myliu, bet tikriausiai kinas man arčiau širdies. Kilo didžiulis skandalas – sovietiniais laikais buvo negirdėta, kad žmogus akademiniame pasaulyje taip pasielgtų. Vėl visus nuvyliau, bet Maskva man labai daug davė: tame nedraugiškame mieste sutikau daug draugiškų žmonių. Kartu su manimi į aspirantūrą stojo garsaus kino režisieriaus dukra Liubovė Alova, su kuria iki šiol artimai bendraujame: dažnai lankydavausi jų namuose, paskui buvo kiti namai, kur visada virė intelektualios diskusijos.

Gražina Arlickaitė/Marko Cechonavičiaus nuotr.

Išorinė Maskva labai skyrėsi nuo vidinės: rodos, baisūs stagnacijos laikai, bet kiek opozicinės energijos kunkuliavo virtuvėse, kiek drąsių dalykų buvo aptarinėjama po filmų premjerų Kino namuose! Prisimenu vieną epizodą po Tarkovskio „Stalkerio“ premjeros. Kažkas iš salės paklausė: „Ar jums neatrodo, kad tai labai nuobodu?“ Tarkovskis atsakė: „Taip, bet galėjo būti dar nuobodžiau – man tiesiog nepavyko.“ Tais totalinių draudimų laikais man atsivėrė keliai pamatyti niekur nerodomus filmus, susitikti su šviesiais žmonėmis, išgirsti tai, ko Lietuvoje daugelis nebūtų drįsęs sakyti.

Tuo metu buvo įkurti garsieji scenaristų ir režisierių aukštieji kursai, juose režisierius Vytautas Žalakevičius turėjo savo grupę. Labai norėjau sužinoti, kaip moko patyrę kino meistrai. Išdrįsau jam paskambinti ir paklausti, ar negalėčiau paklausyti jo paskaitų. Koks triukšmas kilo ragelyje: „Aš neskaitau jokių paskaitų, ir išvis!..“ Pasirodo, jį papiktino žodis paskaitos. Kai paskui ilgus metus girdėjau panašias Žalakevičiaus intonacijas, pripratau prie jų, bet tada sutrikau. O jis staiga nurimo, atsikrenkštė ir pasakė: „Žinoma, galite.“

Jis buvo teisus, tai nebuvo įprastos paskaitos: jis tiesiog kalbėdavo, kas yra ir kas nėra kinas, kokie keliai režisieriui leidžia įdomiai papasakoti istoriją. Apie tai galvoju ir dabar, Berlyne ar Kanuose atrinkdama filmus. Vėliau tą patį patyriau kino aikštelėse: Žalakevičius ateidavo ir pradėdavo kažką kalbėti. Rodos, tai neturėjo nieko bendro nei su filmu, nei su vaidmenimis, kuriems rengdavosi aktoriai, bet neklausyti jo būdavo neįmanoma. Sulaukęs momento, jis nežymiai parodydavo operatoriui, kad jau galima filmuoti, nes aktorius atsivėrė...

Jis gebėjo aikštelėje sukurti išskirtinę magiją. Gal todėl nesudvejojau, kai grįžęs į Lietuvą ir tapęs Lietuvos kino studijos direktoriumi pasiūlė man dirbti kartu. Tapau redakcinės scenarinės kolegijos vadove, atsakinga už tai, kad kino studijoje kasmet būtų pagaminta tiek ir tiek filmų, kad jie būtų laiku pradėti, baigti ir išleisti į didžiosios šalies ekranus. Buvo planinės ekonomikos metai, siekiai nuolat kirsdavosi su fraze „negalima“, bet Žalakevičius mane išmokė tai įveikti.

Jūs ir pati tai neblogai mokėjote... Gal jis tai jumyse ir įžvelgė? Kad sugebate lipti per barjerus?

Nesakyčiau, kad lipau per barjerus: likimas man tiesiog leido sutikti svarbių žmonių, jie kažko išmokė nemokydami. Mokiausi iš jų tvirtybės, gebėjimo ginti savo pozicijas. Vytautas Žalakevičius sulaukdavo kritikos, daugeliui nepatikdavo ir neįtikdavo, bet turėjo nepaprastą talentą, ir man tai darė didžiausią įspūdį, o visa kita nebuvo taip svarbu. Centro komitetas nenorėjo manęs patvirtinti eiti tų pareigų, nes neatitikau jokių reikalavimų: netikau nei pagal amžių, nei pagal lytį, tik turėjau mokslo laipsnį.

Mano kolegos buvo šešiasdešimtmečiai vyrai, kurie neretai stebėdavosi: „Ką čia kalba ta mergiotė?“ Patekau į gerokai vyresnių žmonių pasaulį, jame ilgai buvau jauniausia. Dabar laiko svarstyklės apsivertė – tarp kolegų tapau vyriausia. Tai vėlgi reiškia iššūkius, tik kitokius. Dabar aš jau žinau, kad niekas žmogaus neapsaugos nuo netekties ir praradimo – likimas tik reikalaus viską išgyventi.

Neišvengėte skaudžių praradimų?..

2010-ieji man buvo tragiški: labai netikėtai mirė brolis. Turėjau juos du, ir visi jau buvome nusiteikę atsisveikinti su garbaus amžiaus mama. Kažkur skaičiau, kad labai blogas ženklas, kai pro langą į namus įskrenda paukštis... Vieną gražų rytą, įėjusi į kambarį, pamačiau įskridusias dvi kregždutes: jos blaškėsi, bandžiau jas kuo greičiau išleisti laukan. Uždariusi langą, išgirdau telefoną: skambino brolis. „Sveikas, – džiugiai pradėjau kalbą, – koks gražus rytas!..“ „Ne toks jau gražus“, – liūdnai atsakė jis. Pamaniau, kad mirė mama. Bet mirė vyriausias brolis, o mudviem teko važiuoti pranešti šitos žinios mamai.

Gražina Arlickaitė/Marko Cechonavičiaus nuotr.

Šito niekada neužmiršiu: toji kančia jai buvo per didelė, ir ji mirė po dviejų mėnesių. Netekus artimųjų, našlaičio jausmas kiekvienam žmogui neišvengiamas: jis moko suprasti, kad gyvenimas pasibaigia – kitaip būti negali. Jausmai yra amžini, jie liko, tik kitokie. Tu gali kalbėtis su išėjusiais ir jausti jų artumą. Mano amžinatilsį močiutė, kai nesuprasdavo kokio nors reiškinio, sakydavo: „Galybė Dievo.“ Jai tai buvo paaiškinimas. Tai palengvina susitaikymą su neišvengiamybe.

Užaugote didelėje šeimoje – ar nenorėjote turėti savos?

Niekada griežtai neplanavau savo asmeninio gyvenimo: aš laukiau kitokių dalykų. Laukiau didelės meilės – ir jos sulaukiau. Norėjau patirti, ką žmogui atveria jausmai, – ir patyriau. Žmogus turtingas dėl savo patirties, o ne dėl turėjimo. Kadangi mūsų šeima ir taip buvo didelė, buvo kam susilaukti atžalų. Užaugo penki brolių vaikai, dabar jau yra būrys anūkų: koks skirtumas, mylėti savo ar kito žmogaus vaiką? Gyvenimas kiekvienam pasiūlo skirtingų pasirinkimų. O vyro ir moters santykiai – amžina refleksija: tiek tų, kurie tuose santykiuose dalyvauja, tiek tų, kurie apie juos kuria filmus, rašo knygas, kuria muziką. Amžina tema: meilė, potraukis, jausmai...

Ar galiu jūsų atvirai paklausti: jūs buvote pora su Vytautu Žalakevičiumi?

Vis galvoju, ar kada sutiksiu žurnalistą, kuris manęs to nepaklaus... (Juokiasi.) Visi, rodos, tai iš anksto žino. Tegul jiems taip atrodo. Lengviausia matyti tik tą vieną vyro ir moters santykių aspektą, nes jis yra logiškas, iš prigimties atėjęs – kuo gi čia stebėtis? Bet juk yra ir daugiau aspektų. Vytautas buvo labai svarbus žmogus mano gyvenime, mes ilgus metus buvome profesinis duetas sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Visko buvo, visokių akimirkų teko išgyventi. Bet tai nebuvo tas banalus ryšys, kuris iškart nupiešiamas žmonių galvose.

Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, jau galima pasvarstyti: buvo laimė ar našta sutikti tokį stiprų žmogų? Nesijautėte užgožta jo talento?

Mudu nelenktyniavome: vienas negožė, o kitas nesijautė užgožtas. Man tas laikotarpis labai daug davė, šiuo požiūriu Vytautas tikrai svarbus mano gyvenime. Jis nebuvo joks uzurpatorius – nežinau, kodėl daugelis jo taip bijodavo. Kolegos iš jo noriai skolindavosi idėjas, jis jų turėjo labai daug. O aš neturėjau jokių geidžiamybių jo atžvilgiu, todėl buvau laisva.

Keičiantis Lietuvos politinei santvarkai, griuvo ir kinas. Kaip jus paveikė ta griūtis?

Ta griūtis ir pokyčiai kine paveikė visus. Kartų kaita lietuvių kine buvo gana dramatiška, bet laikui bėgant permainų chaosas išsirutuliojo į prasmingą vyksmą, koks ir turi būti laisvoje šalyje. Menininkas visada bus opozicijoje, esant bet kokiai valdžiai ir bet kokiai santvarkai, – tokia meno prigimtis. Sakoma, gero kino neįmanoma sukurti be didelių pinigų – tai yra didžioji saviapgaulė. Kinui sukurti reikia talento ir idėjų, ne iš pinigų jis kuriamas. Anas laikas mokė menininką rasti saviraiškos būdų cenzūros sąlygomis.

Nepriklausomybės laikas atvėrė daug galimybių: šiandien nesunku pasiduoti kitokioms vilionėms. Kaip smagu žengti raudonu kilimu, būti pakviestam į festivalį, aptarnauti festivalio skonį... Vyresnieji režisieriai šitų galimybių neturėjo, todėl kartais atrodo, kad stipresnių asmenybių būta aname laike. Bet pažvelkite į Šarūną Bartą: jis pradėjo kurti, kai nebuvo pinigų, kai griuvo senos struktūros, o naujos dar nebuvo susikūrusios. Jis kūrė tai, kas nebuvo populiaru, patiko ne visiems, bet buvo jo. Tai rodo žmogaus tvirtumą. Manau, lietuvių kinas turi daug potencijos.

Pasąmonėje suvokiau, kad kinotyrininko misija – ne tik rašyti recenzijas, bet ir savo supratimą apie kiną reikšti kitokiais būdais. Tikriausiai taip manyje gimė kino festivalio idėja. Įkūriau „Scanoramą“ padedama Šiaurės šalių institucijų. Manimi daug kas abejojo, esą Šiaurėje niekas nesukurs tiek filmų, kad pakaktų festivaliui... Bet aš numačiau, kas bus: ateis didelių pasikeitimų Europoje laikas, ir tylinčios mažos šalys prabils. Vėliau supratau, kad reikia atidaryti kino vartus, įsileisti visą Europą nuo šiaurės iki pietų. Mes grįžome į Europos žemėlapį – turime tai jausti.

Gražina Arlickaitė/Marko Cechonavičiaus nuotr.

Rūpinatės ir apdovanojimais „Sidabrinė gervė“, esate Europos kino akademijos narė, dėstytoja, rašote knygas – ar turite laisvo laiko?

Nežinau, kas tas laisvas laikas. Profesija verčia daug keliauti, todėl atostogauti noriu tik prie mūsiškės jūros arba Birštone – ten iškart atsigaunu. Nesu modernus žmogus: nevairuoju automobilio, sunkiai bendrauju su kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu – kur kas įdomiau iš naujo atrasti knygas, kurias skaičiau dar studijų metais, apsilankyti spektaklyje, pasiklausyti koncerto.

Mane baugina seklėjimas, baugina noras seklumą prilyginti populiarumui, būti priklausomiems nuo nelemtų reitingų, patarnautojų kultūros. Tas besaikis noras padaryti bet ką, kad tik tave žiūrėtų, kad tik susidarytų reikiamas procentas... Aš siūlau paversti procentus žmonėmis. Na, gal nedaugelis pasižiūrėjo gerą laidą ar filmą, bet visgi pažiūrėjo žmonės, o ne procentai. Tai suprantant, atsiveria visai kiti keliai.

Skaitykite daugiau