Kikbokso čempiono vardą pelnęs Arnoldas Oborotovas: „Garbė ir žmogiškumas – svarbiau už viską“

Arnoldas Oborotovas / G. Žilinsko ir R. Pazdrazdytės nuotr.
Autorius: VALDAS PUTEIKIS
Publikuota: 2019-10-12 15:08
MTGP organizacijos kikbokso pasaulio čempiono diržą prieš porą mėnesių Londone užsijuosęs Arnoldas Oborotovas (29) tvirtai įsitikinęs, kad jo kultivuojama sporto rūšis – viena iš tų, kuri žadina kvapą gniaužiančias emocijas ringą stebintiems žiūrovams ir neturi nieko bendra su nusikalstamu pasauliu ar gatvės kumštynėmis. Deja, mitas, kad kovų menai skatina agresiją, dar labai gajus. Ir ne tik Lietuvoje. Arnoldas savo pavyzdžiu jį demaskuoja ir siūlo skirti dvi pykčio rūšis: žmogišką ir sportinį.

Kovų menai, kaip būdas įtvirtinti savo identitetą, parodyti charakterį, patraukia berniukus nuo mažens.

Nebuvau mušeika ar hiperaktyvus vaikas, tačiau kovų menais susidomėjau labai anksti, peržiūrėjau turbūt visus su tuo susijusius filmus, nepraleisdavau nė vienų Japonijoje vykstančių ir per televiziją transliuojamų bušido varžybų. Nuo dešimties pradėjau lankyti treniruotes ir labai mėgau įrodyti savąjį „aš“ ne futbolo ar krepšinio aikštelėje, o jėgos rungčių ringe. Laimei, tokiam mano polinkiui neprieštaravo tėvai ir nestūmė žūtbūt į krepšinį – taip su savo atžalomis elgdavosi dažna šeima, įsivaizduodama, kad bent vienas iš jos narių būtinai turi tapti krepšininku. Buvau užrašytas į pankrationo – senovės graikų kovinio sporto šakos, jungiančios bokso ir imtynių elementus, – treniruotes. Kai tėvai persikėlė gyventi į Londoną, man buvo penkiolika ir pirmas mano tikslas ir žingsnis buvo – susirasti kovų menų klubą: taigi jau 2005-aisiais įvyko mano pirmoji kova ringe ir nuo tada visas gyvenimas – nuo kovos iki kovos. Ir po šiai dienai treniruojuosi tame pačiame klube („Bloodline Gym“) su tuo pačiu treneriu. Esu labai prieraišus ir nuoseklus: jei ką įsimyliu, įsimyliu iš visos širdies ir nesiblaškau. Sako, vaikinai su panelėmis tiek laiko kartu neištveria, o aš savo šeima paverčiau visą klubo komandą. Čia kasdien praleidžiu kone po dešimt valandų – atrodo, daugiau nei su savo drauge Egle (juokiasi).

Paauglys iš Vilniaus – Londone: paprastai pasaulis galvoje apsiverčia aukštyn kojomis.

Mano priklausomybė nuo sporto buvo tokia stipri, kad nejaučiau pernelyg didelio skirtumo, kur treniruojuosi ir kur einu į varžybas. Manęs neveikė „aštrios“ sociumo pagundos: kai esi motyvuotas siekti vienintelio tikslo, nebūna nei polinkio, nei laiko gatvės ar naktiniam didmiesčio gyvenimui. Taigi, sportas tapo narkotiku, kurio poreikį jaučiu nuolat, jei tik kuriam laikui atsitraukiu nuo treniruočių.

Arnoldas Oborotovas / G. Žilinsko nuotr.
Arnoldas Oborotovas / G. Žilinsko nuotr.

Labai anksti supratau, kad užsibrėžtų tikslų siekiančio sportininko gyvenimas – ne tik keturios treniruočių valandos, praleistos su treneriais, masažuotojais, dietologais, kitais komandos nariais. Ir visas kitas likęs laikas priklauso nuo tavo sąmoningumo, kaip jį supratingai išnaudosi. Tiesa, nepasakyčiau, kad manęs absoliučiai niekada neveikė Londono daugiakultūris socialinis gyvenimas: viena – mokytis su bendraamžiais ir bendraminčiais, turinčiais panašią kultūrinę patirtį, sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijoje, ir visai kas kita, kai patenki į klasę, kurioje kunkuliuoja visas pasaulis. Išėjęs iš geros Lietuvos mokyklos, Londono vidurinėje susidūriau su labai prastu žinių lygiu ir infantiliu bendraamžių mąstymu. Stebino daug nebrandaus elgesio apraiškų, ypač – kai pamačiau paaugles merginas, burnoje laikančias kūdikių čiulptukus: tada neva tokia mada buvo, tačiau mane ji lengvai šokiravo. Pats, atrodo, labai anksti ir greitai subrendau: tiesiog staiga iš vaiko pasidariau suaugęs žmogus. Fiziškai – taip pat: greitai užaugau iki 191 centimetrų, paskui, po kelerių metų, dar trimis centimetrais pasistiebiau. Daugelis mano srities sportininkų nuolat kovoja su antsvoriu po varžybų, o mano tokia genetika, kad iki savo kategorijos (95 kilogramų ir daugiau) nuolat reikia svorio priaugti, todėl, nors ir maitinuosi sveikai, kąsnių niekada neskaičiuoju ir asortimento pernelyg neriboju – jei tik norėčiau, galėčiau kasdien „McDonaldʼs“ valgyti. Atsakingiausias sprendimas, kurį man teko priimti, buvo tėvų klausimas, kai grįžome vasaros atostogų į Lietuvą: kur norėčiau gyventi ir mokytis – Vilniuje, ar Londone. Mano apsisprendimas lėmė visos šeimos gyvenimo kryptį.

Liepos viduryje Londono O2 arenoje surengtame „Muay Thai Grand Prix“ turnyre sunkiasvorių kikboksininkų akistatoje po dramatiškos kovos įveikei metais vyresnį ir 10 kilogramų sunkesnį Lenkijos atletą Lukaszą Krupadziorową ir tapai pasaulio čempionu. Kur yra riba tarp vadinamojo sportinio pykčio ir natūralaus žmogiško?

Tai buvo 40-oji pergalė karjeroje (taip pat mano „kolekcijoje“ – 14 pralaimėjimų ir vienos lygiosios) ir 22-oji iš jų, pasiekta nokautu. Nuo mažens buvau ugdomas, kad atskirčiau gatvės muštynes nuo garbingo sporto ringe. Tiesiog natūraliai jų netapatinu. Net siųsdamas varžovą į nokautą, niekada mintimis nelinkiu jam patirti traumos – taigi, garbė ir žmogiškumas šiame psichologiškai ir fiziškai gana jautriame sporte yra svarbiau už viską.

Sykį Amsterdame man prakirto antakį, kažkuris iš kolegų pasisiūlė nuvežti į ligoninę pas chirurgą, palaukė, kol susiuvo, parvežė į viešbutį. O po mėnesio paaiškėjo, kad kitų mano varžybų būsimas varžovas – būtent šis paslaugusis atletas. Tai negi dabar man atsidėkojant smūgiuoti silpniau ir dovanoti jam pergalę (juokiasi)? Eidamas į areną būnu taip susikoncentravęs kovoti, kad nieko nematau ir negirdžiu, kas vyksta aplinkui; publikos reakcijos ir dėmesys man tuo metu nepažįstami. Netgi yra taip – smegenys, atrodo, nefiksuoja jokio skausmo, tiek siunčiamo priešininkui, tiek gaunamo atgal. Grėsmingi smūgiai dar nereiškia, kad grumiasi du žvėrys. Į ringą niekada negali eiti piktas, nervingas, įtūžęs, nes tokia būsena blokuos tavo mąstymą ir reakciją – kaip išankstinis nuosprendis pralaimėti. „Aš nugalėsiu tavo fizinį kūną, įveiksiu tavo psichologiją, tačiau niekada nepažeminsiu tavo orumo“ – toks yra mūsų sporto kredo, kurį akcentuoju tiems, kurie vis dar mano, kad prie ringo į žiūrovų kėdes sėdasi kriminalinio pasaulio atstovai arba „dundukai“ atidaužytomis galvomis.

Arnoldas Oborotovas / G. Žilinsko nuotr.
Arnoldas Oborotovas / G. Žilinsko nuotr.

Taip, mane labai sukrėtė žinia apie tai, kaip Jurbarke mėgėjų pasaulio boksininkas primušė panelę ir norėjo išprievartauti. Tokie dalykai užkrauna svetimos gėdos ir svetimos atsakomybės jausmą, kita vertus, jei paskaičiuotume, kiek, pavyzdžiui, menininkų yra mušę savo žmonas, manau, statistika būtų šių nenaudai, lyginant su ringo meistrais. Kai bendraudamas su nepažįstamu žmogumi pokalbiui įsibėgėjus pasisakau esąs kikboksininkas, turėjęs per pusšimtį profesionalių kovų, pašnekovas nepatiki: „Čia tu? Visai nepanašus, atrodai toks ramus ir mielas...“ Kartais pasijuntu keistai, kai net labai artimi žmonės truputėlį pamoko: „Kokiais čia žaidimais ir pramogomis užsiimi, tu gi – ne vaikas, tau greit trisdešimt, kurkis gyvenimą, siek karjeros, daryk verslą, žiūrėk, tavo bendraamžiai jau seniai gyvenimą susitvarkę...“ Laimei, mano motyvacija stipresnė ir svajonės didesnės už bet kokius patarimus. Gal tik močiutei pavyko įrodyti, kad aš dirbu jau seniai, nuo penkiolikos metų, kad sportas yra mano darbas, kuris labai patinka ir už kurį gaunu pinigų (juokiasi). Kai jų stigo apmokėti sąskaitoms, buvau įsidarbinęs naktinio klubo apsaugininku. Ir tai nieko bendra su mano kovų menais – kad ir kaip kas nors išerzindavo, įžeidinėdavo, mėgindavo mesti kokį nors daiktą, suvaldydavau emocijas, likdavau ramus ir niekada nesu naudojęs fizinės jėgos.

Ar tavo sužadėtinė Eglė – taip pat aistringa ringo kovų gerbėja?

Dabar jau – taip. Menininkė, interjero dizainerė, ji turbūt negalėjo net įsivaizduoti, kad sutiks vaikiną, kuris vieną dieną (tai buvo bemaž prieš septynerius metus) pakvies apsilankyti kikbokso turnyre. Susitikom Londone, kai ji studijavo, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad esame mokęsi toje pačioje Vilniaus gimnazijoje. Mačiau pirmą Eglės reakciją, kai stebėjome kovas ringe: ji buvo be žado ir sakė, kad mano kovų niekada nežiūrės. Šio savo pažado iki šiol griežtai laikosi. Bet parengiamuoju varžybų periodu niekas manęs taip nepalaiko ir niekas taip nesirūpina, kaip ji.

Matau, mano sužadėtinei vis dar nelengva suprasti, kaip du varžovai, ringe kovęsi it buliai, po varžybų apsikabina ir, nusimaudę duše, žingsniuoja kartu gerti alaus. Kovotojai į areną kaip ant ešafoto eina pasiryžę viskam – net numirti, kad ir kaip žiauriai skambėtų, nes niekada nežinai, kas gali nutikti. Kita vertus, daugybė sporto šakų tave gali nuvesti į akistatą su mirtimi, pavyzdžiui, automobilių lenktynės, aviacijos sportas ir panašiai. O prakirstos lūpos, chirurginės siūlės, kraujosruvos veide – galima sakyti, kasdienybė. Niekada nebijojau, kad visam gyvenimui pasiliks koks nors randas. Jei ringe pradėsi galvoti apie tai, kaip salėje už tave serga ir dėl tavęs jaudinasi draugai, ar iš baimės draugei, su kuria galbūt ryte apsipykai, stingsta kraujas, kova, galima sakyti, iš anksto pralaimėta. Todėl į visas varžybas keliauju tik su savo treneriu, kad niekas daugiau man netrukdytų ir kad nereikėtų dėl ko nors jaudintis, jog dėl manęs jaudinasi.

Vienu metu sportui koją kišo mokslai (esu baigęs teisės ir kriminalistikos bakalauro studijas), kuriuos sukandęs dantis mėginau derinti su hobiu. Kentėjo, žinoma, mokslai, nors juos baigiau laiku ir be skolų. Parengiamuoju varžybų etapu, kad galėčiau atsidėti kokybiškoms treniruotėms ir susikoncentruočiau, visų artimųjų labai prašau manęs neblaškyti įvairiais darbais, kuriuos galima atidėti, tačiau ilgai dėl to jutau sąžinės priekaištus, kad esu nedėmesingas, kad kiti turi dėl manęs aukotis ir kentėti. Štai, pavyzdžiui, skambina mama ir prašo, kad padėčiau atgabenti kokį nors pirkinį, – negi atsisakysi, būtų žiauru, egoistiška. Taip, mano sportas labai egoistiškas, nes rengdamasis varžyboms turiu nuolat galvoti tik apie save. Sportininkas – kaip mažas vaikas: sportas, maistas (pavyzdžiui, pusryčiams – arba avižų košė su jogurtu ir vaisiais, arba tiesiog kiaušinienė su juoda duona, arba avokadai su raudona žuvimi) ir miegas (juokiasi).

Ar apmaudą nugalėti sunkiau nei priešininką ringe?

Per penkiolika metų, praleistų su kikboksininko pirštinėmis, buvo visko – net ir akimirkų, kai tas pirštines norėjosi mesti po suolu ir niekada daugiau nebepakelti. Ne dėl garbingai pralaimėtų dvikovų, o dėl susikaupusio apmaudo, kai, vergiškai dirbęs, dėl teisėjų sąmokslo skiriant taškus prarandi pergalę. Labiausiai jaučiausi nuskriaustas Prancūzijoje. Jei ne iš tėvų ir senelių paveldėtas velniškas užsispyrimas, fanatiškas tikslo siekimas, vargu ar šiandien būčiau tuo, kuo esu. Augau liberalioje šeimoje, kurioje nebuvo muštro „tu privalai“: tėvai labai sąmoningai, asmeniniu pavyzdžiu skiepijo atsakomybės jausmą ir žūtbūtinį tikslo siekimą. Bene prieš dešimtmetį buvau netikėtai kviečiamas į varžybas Prancūzijoje kautis su pasaulio kikbokso legenda – iš Havro kilusiu prancūzu Jérômeʼu Le Banner. Likus pusvalandžiui iki startinio švilpuko, organizatoriai pranešė, kad griežtai draudžiama grumtis keliais (būna tokių turnyrų, kai pasaulinės žvaigždės pareiškia kokį nors savo pageidavimą – ir tai pagal komercinio turnyro taisykles leistina). Taigi, susidūriau su rimtu iššūkiu: kaip „sušvelninti“ kovą, kaip jai susikoncentruoti, kai jau esu nusiteikęs kautis klasikiniu kikboksininko stiliumi. Taškais pergalę iškovojo prancūzas. O man sukilo didelis apmaudas, nes šventai tikėjau, kad apylygėje kovoje vis dėlto nugalėtojas esu aš. Nuo tada ėmė persekioti likimo ironija: jei rungtyniauju užsienyje, ypač Prancūzijoje, jei mano varžovas – koks nors ypatingas kikbokso autoritetas, privalau jį negailestingai guldyti ant menčių, kitu atveju teisėjų liksiu apiplėštas ir pergalės negausiu. Tokia mano patirtis. Šiuo atveju sportinį pyktį keičia žmogiškas pyktis ne todėl, kad priešininkas stipresnis, bet dėl teisėjų šališkumo ir išankstinių simpatijų autoritetams. Apmaudas, pyktis ir beviltiškumas manyje sukyla toks, koks nesukyla kovą garbingai pralaimėjus nokautu. Šiek tiek reikia laiko ataušti, padaryti išvadoms ir įsisąmoninti: juk ringą pasirinkau savo noru, niekas neverčia to daryti, o jei pasirinkau, vadinasi, privalau iškentėti net ir pačias apmaudžiausias, absurdiškiausias aplinkybes.

Naujausi straipsniai