Keturias knygas išleidęs dvidešimtmetis Lukas Petrauskas – apie užsispyrimą ir drąsias mintis

Lukas Petrauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-08-07 13:44
Pirmąją savo knygą išleidęs septyniolikos metų, šiandien iš mažo Kuršėnų miestelio kilęs dvidešimtmetis Lukas Petrauskas gali pasigirti net keturiais autoriniais kūriniais.

„Akiniai nuo mėnulio“, „Nevieniša vienatvė“, „Raidės man kaip žvaigždės“, „Po trečiojo pasaulinio“ romanų autorius neslepia, kad ateityje nusimato dar ne vienas jo kūrinys. Nebijantis reikšti drąsių ir kartais šokiruojančių minčių, Lukas Petrauskas teigia, kad neretai tenka susilaukti kritikos bei nesupratimo, tačiau tam jis turi paaiškinimą.

„Savo sode stengiuosi laistyti vertybes – meilę, empatiją, ir suvokimą, kad niekas niekam nelinki blogo, o jeigu linki, tai tik dėl to, kad nori gero sau, ir ne visada jų gėrio vizija sutampa su aplinkinių gėrio vizija“, – teigia jaunasis rašytojas.

Kada ir kaip į tavo gyvenimą atėjo supratimas, kad nori rašyti ir tapti knygų autoriumi?

Mokykloje mokiausi puikiai ir planavau būti gydytojas. O septyniolikos metų buvau savęs pažinimo etape ir gąsdinančioms ar nepatrauklioms galimybėms sakiau „taip“, todėl visai netikėtai ėmiau kurti esė. Rašymas leido „prikabinti“ sparnus maištaujančiai, susireikšminimu persotintai pasaulėžiūrai.

Po pusės metų pabandžiau rašyti novelę – trumpą istoriją. Išėjo 20-ties puslapių kūrinys. Pasirodo, 20 puslapių – tai dešimtadalis knygos. Kilo mintis: jei turiu dešimtadalį knygos, kodėl neparašius jos visos? Taigi, sunkiai skaitomą novelę pakoregavau į suprantamą ir pusę metų kiekvieną vakarą po 1-2 valandas kūriau romaną. Baigiau jį prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį ir pavadinau „Akiniai nuo mėnulio“.

Rašydamas pirmąją knygą sakiau, kad būsiu ne gydytojas, o rašytojas, be to, nestudijuosiu. Galite spėti, ar sulaukiau palaikymo šiems svaičiojimams (juokiasi). Taigi, nustojau puikiai mokytis, nes pamokų ir pertraukų metu skaitydavau romanus, saviugdos knygas, filosofiją. Vietoje laiko su draugais, rinkdavausi laiką savo svajonės įgyvendinimui – tapimo garsiausiu pasaulio rašytoju. Spėju, tik septyniolikmečių svajonės gali būti tokios naivios.

Luko Petrausko knygos/Asmeninio archyvo nuotr.
Luko Petrausko knygos/Asmeninio archyvo nuotr.

Socialiniuose tinkluose esi minėjęs, kad pirmąją knygą išleidai iš savo santaupų, o knygynai jos nepriėmė. Kokį kelią teko nueiti iki pirmosios knygos išleidimo?

Leidykloms nepatiko šiurkštus siužetas ir rizika, kad knygos nebus išparduotos, todėl sulaukiau neigiamo atsakymo. Nepasidaviau ir pasirinkau kitokį kelią – radau kainos atžvilgiu palankiausią spaustuvę, kuri atspaudžia sukurtą knygą ir prireikus pasirūpina viršelio dizainu. Sumokėjau pinigus – turėjau knygą. Iš tiesų, ją išleisti gali bet kas, tereikia turėti rankraštį ir bent 100 eurų. Turint tokią sumą pinigų knygą pavyks užregistruoti ir atspausdinti penkis jos vienetus.

Manau, pats knygos išleidimas nėra įspūdinga. Esmė – turinyje ir užsispyrime tą knygą parašyti.

Po pirmosios knygos sekė dar trys autoriniai romanai. Apie ką jie?

Pirmoji knyga „Akiniai nuo mėnulio“ – romanas apie čeką Basteiną, niekinantį Dievą, moteris, gyvenimą, ir, žinoma, patį save.

Antrąją knygą „Nevieniša vienatvė“ sukūriau apie vyrą Genfrą, gyvenantį begalinio miško viduryje, medinėje trobelėje. Vyras kalba neaiškiai: tik murma, mykia, suploja delnais, bet šnekasi su dangumi, mylisi su ugnimi, nekenčia medžių. Knygoje vis grįžtama į praeitį, kur Genfras buvo linksmas, įprastas berniukas.

Trečioji knyga „Raidės man kaip žvaigždės“ – „nepoezijos“ rinkinys. Čia sudėjau trumpas savo mintis – nuo humoro ir svajonių iki meilės ar svaičiojimų apie tikrą moteriškumą ir kūrybą.

Ketvirtąją savo knygą pavadinau „Po Trečiojo pasaulinio“. Tai romanas apie paprastų žmonių siekį išgyventi pasaulyje, kuriame depresija – milijardų aukų pareikalavusi priežastis, o į veną leidžiami laimės hormonai – vienintelis kelias būti laimingam.

Šiuose romanuose skaitytojas randa drąsių ir vulgarių minčių, kartais ir žeidžiančių visuomenę poteksčių. Kodėl pasirinkai rašyti būtent tokia forma?

Knygose – smurtas, erotika, filosofija, meilė, beprasmybė, humoras ar visa kita, su kuo kiekvienas susiduria gyvenime. Pirmąją knygą ėmiau rašyti norėdamas sukurti priešingybę tiems „saldiems“ romanams, kurių centre – meilė kitam žmogui. Jei antroji pusė yra pagrindinė gyvenimo ašis, mes nesiskiriame nuo beždžionės. Galbūt tai ciniškas požiūris ir bėgant metams jis keisis, tačiau kol kas šis mano žmogaus analizavimas per evoliucijos psichologijos prizmę tik stiprėja.

Luko Petrausko knygos/Asmeninio archyvo nuotr.
Luko Petrausko knygos/Asmeninio archyvo nuotr.

Visgi, savo kūryba sieki tiesiog šokiruoti, ar yra užslėpta mintis, kurią suprasti gali tik pažvelgęs giliau?

Noriu tikėti, kad yra užslėpta mintis. Net jei ta užslėpta mintis yra žinojimas, kaip skaitytojui sukelti emociją. Rašytojai mano, kad jų mintys visiems įdomios ir keičiančios pasaulį, o aš – vienas jų.

Ar pasitaiko atvejų, kai sulauki neigiamų komentarų?

Visko būna. Pasitaiko net ir pačių žiauriausių palinkėjimų. Manau, kad lengva teisti ar heitinti, kai nemąstai. Kai susimąstai, pirštas ima krypti į save. Tuomet tampi nuolankesnis ir pavadinti patį save „kvailiu“ atrodo daugiau nei racionalu.

Ką norėtum pasakyti žmonėms, kurie nesupranta tavo kūrybos?

Dėl mano kūrybos tiesiog neverta kvaršinti galvos. Dėl nieko neverta kvaršinti galvos. Mūsų gebėjimas susireikšminti savo dydžiu konkuruoja su kosmosu. Jei negebi išjungti „galvos kvaršinimo“, gyveni emociškai sudėtingą gyvenimą. Visada turi pasirinkimą ir esi atsakingas už viską, o ypač – už savo mintis.

Temos:

Literatūra

Naujausi straipsniai