Kai vos savaitei į Lietuvą grįžusi keramikė Rūta BARTKEVIČIŪTĖ (33) užeina į kavinukę, esančią šalia Vilniaus Bernardinų sodo, regis, net paukščiai ima čiulbėti smagiau, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“. Aplinkinius taip žavinti gaivališka energija jaučiama menininkės gestuose, skambiame juoke ir, žinoma, keramikos dirbiniuose.
Spalvingos lėkštutės ir vazos, vaizduojančios gyvybės medį, traukte traukia akį. Galbūt tai Rūtą ir išskyrė iš kitų 10 tūkstančių menininkų, šiemet dalyvavusių „Liberty Open Call“ konkurse. Vos trims talentingiausiems kūrėjams nusišypsojo sėkmė pristatyti savo darbus prestižinėje „Liberty“ parduotuvėje, kur galima rasti tokių prekės ženklų kaip „Dior“, „Burberry“ ar „Valentino“.
„Vis dar nelabai tikiu, kad man taip pasisekė. Kaskart su draugais nuvykusi į Londoną apsilankau šioje parduotuvėje. Konsultantės paslaugios, vis siūlosi pristatyti mano darbus. Galvoju, būtų įdomu kada nors jas išklausyti“, – valiūkiškai sukikena Rūta.
Mažiau nei už šimto metrų nuo jos – Vilniaus dailės akademija, kur baigė keramikos bakalauro ir magistro studijas. Perfekcionizmo nestokojanti kūrėja studijas buvo sustabdžiusi – paprasčiausiai netenkino pasiekti rezultatai. Kaip tik tuo metu, kai nežinojo, ką veiksianti toliau, į gyvenimą įžengė Jis.
„Nežiūrėjau į Domantą rimtai, bet jis ėmė ir išsivežė mane į Angliją. Pradėjome gyventi kartu, nors dorai dar nebuvome pažįstami. Prabėgus aštuoneriems metams mes vis dar pažindinamės, – šypsosi keramikė. – Emigracija buvo pats spontaniškiausias ir beprotiškiausias mano kada nors padarytas dalykas.“
Tėvai nebandė atkalbėti nuo tokios avantiūros?
Mano mama – dar labiau atitrūkusi nuo pasaulio, lyginant su manimi. Taigi ji kaip tik ragino mane važiuoti, pažinti kitas šalis. Tikino, kad Anglija – arti ir galėsiu bet kada grįžti, jei man ten nepatiks.
Kokių iššūkių kilo apsigyvenus kartu su vos pažįstamu vyru?
Domantui buvo išsivystęs užkietėjusio viengungio sindromas (juokiasi). Kai įsiveržiau į jo zoną, buvo trinties. Man gera išeiti į miestą, mokytis šokti, sportuoti ar su draugais apsilankyti teatre. O Domantas – vienišius, kuriam norisi pabūti namie. Iki šiol vis skatinu jį nueiti į barą išgerti alaus ir futbolo pažiūrėti.
Mes labai skirtingi, todėl abiem tenka šlifuotis ir prisiderinti. Jis – verslininkas, mėgstantis skaičius, dienotvarkę ir tikslumą, aš – kaip debesėlis, išskridęs į lankas. Tai Domantas mane pritraukia prie žemės, o aš jam suteikiu sparnus. Nepaisant visų skirtumų, jis mane besąlygiškai palaiko ir padeda.
Kokia buvo jūsų gyvenimo Anglijoje pradžia?
O košmare, kaip buvo baisu! Gal pusmetį buvau panirusi į depresiją. Galvojau, kas čia per šalis?!
Iš pradžių teko ir „Amazon“ knygas pakuoti, ir prie sumuštinių linijos fabrike stovėti. Pastarajame darbe ištvėriau tris savaites. Fabrike sunkiausia buvo morališkai. Jaučiausi lyg musė, įkritusi į kažkieno barščius. Fabrike 15–20 metų pradirbę žmonės virė savo sultyse, kasdien kurdavo dramas ir stengdavosi mane į jas įtraukti. Patyriau itin nemalonių akimirkų, bet šiandien suprantu, kad tai buvo labai geras etapas. Būtent tada suvokiau: gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad leisčiau dienas darbe, kurio negaliu pakęsti.
Daugelis taip ir lieka nemėgstamuose darbuose. Kaip jums pavyko rasti drąsos užsiimti tuo, kas miela širdžiai?
Trys savaitės fabrike buvo juodžiausias mano gyvenimo periodas. Viskas, kas juoda, yra labai gerai, nes nuo dugno galima atsispirti. Išėjusi iš darbo nusprendžiau apsilankyti Domanto dirbtuvėse ir apsidairyti, kuo galėčiau prisidėti prie jo veiklos – akvariumų įrengimo. Dirbtuvėse radau europadėklą, pasidėjau kamputyje ir nusipirkusi molio pradėjau lipdyti. Taip praėjo viena diena, antra diena, savaitė, mėnuo... Nė negalvojau, kur realizuosiu dirbinius, nes jie nebuvo išdegti. Aš tenorėjau lavinti ranką, bet vieną dieną mano draugas pasiūlė nupirkti krosnį – mano neužbaigti menai užėmė vietą, jis baiminosi, kad gali juos netyčia sudaužyti.
Netrukus šiose dirbtuvėse pasistačiau staliuką, o paskui gavau ir atskirą kambarėlį. Studija buvo tokia mažytė, kad degimo krosnis turėjo stovėti kitoje patalpoje. Visus dirbtuvių vyrus nuodydavau, nes įjungus krosnį baisi smarvė pasklisdavo. Siūliausi dirbti naktimis, bet šie vis tikino, kad nekeliu problemų. Vėliau jų mandagumas kažkur dingo (juokiasi).
Po ketverių metų man nusibodo dirbtuvių aplinka. Vyrukai puikūs, iš Lietuvos atvažiavę, bet jų veikla visai neįkvepianti. Įsivaizduokite, viename padalinyje triukšmingai ratus keičia, kitame – stiklą šlifuoja... Susiradau ne pelno organizaciją, kuri padeda pradedantiesiems menininkams atsistoti ant kojų. Su jų pagalba išsinuomojau studiją už labai mažą kainą, tad dabar turiu puikias galimybes kurti ir kasdien sukuosi tarp menininkų: tapytojų, tekstilininkų, net iškamšų meistrų...
Kiek laiko užtrunkate, kol pagaminate vieną lėkštutę ar vazą?
Manęs labai daug kas to klausia, bet iki šiol neturiu aiškaus atsakymo, nes keramikoje yra labai daug etapų. Suformavusi vazą peiliuku išpiešiu ornamentus. Kol ji džiūsta, imuosi kitų darbų, tad vienu metu gaminu tris arba keturis dirbinius. Kartais dieną praleidžiu sėdėdama prieš vazą ir tiesiog žiūrėdama į ją. Tai irgi svarbus procesas, nes jei mintyse neturėsiu nusipiešusi galutinio rezultato, neužbaigta vaza gali ir pusę metų prastovėti lentynoje.
Būna ir tokių akimirkų, kai dėl prastos nuotaikos negaliu nė prisiliesti prie savo darbų. Tuomet atlieku techninį, nekūrybingą darbą, be kurio taip pat neišsiversi.
Prireikė septynerių metų, kad jūsų darbai pasiektų „Liberty“. Kaip sekėsi prekiauti veiklos pradžioje? Juk neapstatysi visų namų palangių vazomis.
Iš pradžių būtent taip ir dariau (juokiasi). Tas laikotarpis buvo labai sunkus, nes nežinojau, nuo ko pradėti. Lietuvoje gana lengva save realizuoti – užmezgi reikiamus ryšius dar sukinėdamasis akademijoje. O Anglijoje nepažinojau nieko. Pirmus metus praleidau važinėdama po tautodailininkų muges, kuriose dalyvauja bobutės su per savaitgalį iškeptais keksiukais. Visą savaitę dirbdavau studijoje, o savaitgaliais važiuodavau į muges, kad parduočiau savo kūrinius už grašį.
Apimta nevilties susiradau internete didžiausias profesionalių keramikų muges ir užsibrėžiau sau tikslą – privalau jose dalyvauti. Pastebėjau, kad visi menininkai priklauso kokioms nors organizacijoms. Vadinasi, reikia ir man. Nusitaikiau į pačią geriausią – „Craft Potters Association“. Per vieną atrankos etapų reikėjo pristatyti komisijai penkis didelius darbus. Aš juos susidėjau į dėžę, bet vos tik išėjau į lauką, ji ištirpo nuo lietaus. Lyg to būtų buvę maža, tą dieną nedirbo šalia manęs esanti stotis, o taksi buvo neįmanoma išsikviesti. Užsimetusi ant kupros sunkius keramikos dirbinius bėgau į kitame miesto gale įsikūrusią geležinkelio stotį. Traukinys, beje, tądien irgi nevažiavo tiesiai į Londoną – teko perlipti. Jau atsidūrusi mieste nedrįsau rizikuoti važiuoti metro, tad išsikviečiau taksi. Kamštyje stovėjome 45 minutes! Juokingiausia, kad bijodama pasišiukšlinti kelionę pradėjau trimis valandomis anksčiau, bet vis tiek vėlavau valandą. Į susitikimą atvažiavau šlapia kaip višta, makiažas jau buvo nubėgęs, plaukai nutįsę... Išvydę mano žvilgsnį komisijos nariai nebedrįso nieko klausti. Nepaisant visko, patekau į asociacijos gretas. Vos tapau jos nare, atsivėrė daugybė durų.
Papasakokite, kaip jūsų dirbiniai atsirado prestižinėje „Liberty“ parduotuvėje?
Išvydę mano darbus žmonės iškart pasakydavo, kad jų vieta yra „Liberty“, o aš nė nežinojau, kas tai per parduotuvė. Vieną dieną nusprendžiau pasidomėti šia vieta ir pamačiau, kad ji instagrame paskelbė konkursą menininkams. Taisyklės buvo paprastos – tereikėjo prie savo darbo nuotraukos prirašyti specialią grotažymę. Nenorėjau nervintis, bet neištvėrusi vis užmesdavau akį į kitų dalyvių darbus – jų buvo apie 10 tūkstančių. Net nesitikėjau, kad mane kas nors pastebės tokioje masėje. Tačiau patekau į antrą etapą, o paskui – į finalą. Vien pastaroji žinia atrodė didžiulis pasiekimas. Prabėgus mėnesiui gavau laišką, jis prasidėjo ta standartine padėkos gaida, kuria žmonės praneša, kad pralaimėjai konkurse. Tik lyg tarp kitko pabaigoje buvo paminėta, jog esu viena iš „Liberty Open Call“ nugalėtojų. Tai buvo pirmas kartas, kai aš išties suabejojau savo anglų kalbos žiniomis. Nubėgau pas draugę į gretimą studiją ir paklausiau, ką tai reiškia. Paskui nulėkiau pas kitą klausdama, ar tikrai laimėjau...
Prieš apdovanojimų ceremoniją susitikau su parduotuvės atstovais, aptarėme visus formalumus. Man buvo duotos šešios savaitės 12 didelių darbų padaryti. Vėliau paaiškėjo, kad pusantro mėnesio tokiam projektui yra žiauriai mažai. Ne kartą panikavau, dirbau savaitgaliais ir vėlyvais vakarais.
Konkretaus susitarimo su „Liberty“ dėl naujo užsakymo datos neturime, tačiau tikiu, kad bendradarbiausime ir toliau. Žinau, mano dirbiniai nėra tie, kurie neša didžiulį pelną. Užtat pritraukia į parduotuvę meną vertinančią auditoriją.
Jūsų aplinkoje yra žmonių, kurie tiki, kad menininkai gali dirbti nemokamai, nes jie ir taip mėgsta savo darbą?
Tiesą pasakius, tokių žmonių sutinku išties daug. Manęs vis paprašo ką nors nutapyti, argumentuodami, kad taip man džiaugsmo suteiks – juk kaifuoju nuo savo veiklos. Buvo metas, kai sutikdavau. Negi gaila draugei ar pažįstamam paslaugą padaryti? Save dalijau, mėčiausi, o laikas tirpte tirpo.
Anksčiau piktindavo, kad aplinkiniai taip nevertina menininko laiko, bet ir pati nedrįsau to daryti. Dabar, kai turiu sukaupusi daugiau patirties, į prašymus nutapyti paveikslą reaguoju labai paprastai. Aš sutinku dovanoti dvi valandas savo laiko, bet paprašau susimokėti už medžiagas. Dažai kainuoja tris šimtus svarų, drobė – dar šimtą. Kai supranta, kad paveikslai yra brangūs, mažai kas jų benori.
Keramika – taip pat brangus malonumas?
Taip, dailės reikmenys yra siaubingai brangūs, bet tai yra mažos investicijos, jei lyginame su keramikų darbo įrankių kainomis. Aišku, molio degimo krosnį perki ne vienam kartui, bet ją išlaikyti taip pat nemažai kainuoja.
Jūsų darbuose iš karto į akis krinta lietuvių tautosakos motyvai...
Dar mokyklos metais domėjausi baltų kultūra, jos simboliais. Studijuodama pastebėjau, kad Lietuvos jaunimas kratosi savo šaknų. Dabar po truputį padėtis keičiasi, bet anuomet buvo klaikiai nemadinga būti lietuviu. Kaip kas sugebėjo, taip tas angliškai kalbėjo. Maniau, kad jei jaunimas nepuoselėja mūsų kultūrinio palikimo, jis tiesiog išnyks. Jau tuomet žinojau, kad mano kūryba bus grynai lietuviška, tad viskas susiklostė labai natūraliai.
O kaip užsieniečiai reaguoja į baltų simbolius? Ar juos atpažįsta?
Pirma reakcija visuomet būna tokia: „Kaip neįprasta...“ O jau paskui klausimas, iš kur aš esu kilusi. Iškart matyti, kad tai ne brito darbas. Per parodas ir muges jie užbėga man už akių sakydami: „Aš atpažįstu raštus... Tai Peru tautodailė? Bulgarijos? Skandinavijos?..“ Taip jie man išvardija visą pasaulį. Iš dalies jie yra teisūs, nes visos kultūros dalijasi tais pačiais pirmapradžiais simboliais. Jie nepavaldūs nei laikui, nei geografijai.
Išduokite, kaip gyvenant užsienyje neprarasti tautiškumo?
Aš ne tik jo nepraradau, bet dar ir sustiprinau. Man atrodo, kuo mažiau turi galimybių puoselėti savo šalies vertybes, tuo labiau jas vertini. Juk ir sovietmečiu žmonės tautiškumą ypač brangino, veikė daugybė pogrindžio organizacijų.
Bet netrūksta ir tokių emigrantų, kurių vaikai jau nekalba lietuviškai.
Juos sutikus mane kiekvieną kartą apima tokia nuoširdi nuostaba! Pavyzdžiui, sykį su manimi moteris kalbėjosi lietuviškai, bet pasisuko į savo vaikus ir prabilo angliškai, nors ta kalba dorai šnekėti nemoka. Kaip ji įskiepys vaikams vertybes, paaiškins pamatinius dalykus, seks pasakas? Tad klausydamasi to paviršutiniško jos ir vaikų pokalbio stebėjausi. Juk vyras irgi lietuvis, tik visai nemoka angliškai. Kaip jam su vaikais ryšį užmegzti?..
Susiduriate su bjauriais stereotipais, lydinčius imigrantus iš Rytų Europos?
Prieš atsikraustydama į Didžiąją Britaniją buvau prisiklausiusi istorijų, kad imigrantai čia priklauso neliečiamųjų kastai. To labai bijojau, nes taip mėgstu bendrauti, kad nesunkiai galiu net nepažįstamą užkalbinti. Tačiau neigiamas požiūris į imigrantus jautėsi tik sumuštinių fabrike. Išsilavinę, kultūringi žmonės būna daug keliavę po pasaulį, jų šeimos neretai būna mišrios, todėl jie yra labai atviri kitataučiams.
Atvirai kalbant, kartais net pasinaudoju tuo, kad esu imigrantė. Kai ką nors ne taip padarau, vaidinu, kad kažko nesupratau. O jei gatvėje užkalbina įvairių labdaros organizacijų atstovai, man užtenka pasakyti vos vieną frazę: „I’m not understand London.“ (Juokiasi.) Jei leisčiausi su jais į pokalbį, mažiausiai pusę valandos prastypsočiau gatvėje.
Pastaraisiais metais daug kalbėta apie tai, kad po breksito britai tapo atšiauresni imigrantams. Ar jūs tai pajutote?
Tenka išgirsti įvairių šnekų, bet pati kol kas nepatyriau išpuolių, nesulaukiau bjaurių komentarų. Galbūt todėl, kad gyvenu Hartforde. Tai vienas seniausių miestų, pragyvenimo lygis čia yra šiek tiek aukštesnis, palyginus nedaug imigrantų.
Netikėjau, kad bus nubalsuota už breksitą. Bet, kaip vėliau sužinojau, net tarp mano pažįstamų buvo tokių, kurie pritarė jam. Manau, balsuodami jie mąstė apie tuos imigrantus, kurie sukūrę daugiavaikes šeimas Anglijoje visai nedirba ir gyvena tik iš pašalpų. Lietuviai negarsėja tokiu elgesiu – britai apie mūsų tautą žino kaip apie darbščią ir nagingą.
„Žmonės UK“ kuria žurnalo „Žmonės“ žurnalistų ir bendradarbių komanda, leidinys spausdinamas Jungtinėje Karalystėje. Pirmojo numerio tiražas – 3000 kopijų. Žurnalas kainuos 1,99 svaro – jį galima įsigyti prekybos tinklo „Lituanica“ parduotuvėse ir jos partnerių taškuose visoje Jungtinėje Karalystėje. Dar šiais metais ketinama pasiūlyti ir „Žmonės UK“ prenumeratą.