Kemperiu po Italiją! Viktorijos Jakučinskaitės kelionėje netrūko nei begalinio džiaugsmo, nei siaubo filmus primenančių akimirkų

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Beveik mėnesį trukusioje „Tiulio fėjos“ įkūrėjos Viktorijos Jakučinskaitės kelionėje po Italiją buvo visko: amą atimančių vaizdų, jaudinančių vienybės akimirkų, mūzų kurti, baimės persmelktų momentų ir... žiurkėnų maištas!

Į kelionę su nameliu ant ratų išvyko visa šeima: sutuoktiniai Viktorija Jakučinskaitė ir Vitalijus Jančenkovas, jųdviejų dukros Veronika bei Ieva ir 11 Ievos auginamų žiurkėnų. Vilniuje liko tik vienas šeimos narys – katinas.

„Kai važiuoji su nameliu ant ratų, gyvūnai tau netrukdo. Baiminomės tik dėl katino, nes jis jau buvo pabėgęs iš namų. Jei pabėgtų Italijoje, nebebūtų šansų jo rasti. Tik dėl to jo nepaėmėme. O šiaip tai į kempingus atvažiuoja žmonės ir su katinais, ir su šunimis, ir su papūgomis, ir su visais kitais gyvūnais. Žmonės į kelionę pasiima net žuvytes ar palmes. Ten pilnas zoologijos sodas“, – pasakojo Viktorija.

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.

Dizainerė tikėjosi, kad kelionės metu žiurkėnus bus paprasčiau prižiūrėti nei katiną. Oi, kaip ji klydo! Mažieji graužikai nuo šeimininkų paspruko net tris kartus. Viktorija iki šiol negali atsistebėti desperatišku žiurkėnų noru pabėgti. Galiausiai iš Italijos į Lietuvą grįžo vos trys žiurkėnai.

„Labai dideli nuostoliai. Pirmą kartą labai verkėme, nes pabėgo mama su trim mergaitėm. Buvo ašarų pakalnė. Vitalijus su vaikais per visą kempingą, kuriame stovėjo gal 100 mašinų, ėjo ir kiekvieno žmogaus klausė, ar nematė mūsų žiurkėno. Vitalijus net išmoko, kaip itališkai pasakyti žiurkėnas – criceto. Galiausiai vienas žmogus atrado vieną mūsų žiurkėnų.

Kai žiurkėnai trečią kartą pabėgo, Ieva buvo labai pikta ir pareiškė, kad nebepasitiki jais. Ji klausė, kaip iš viso galima juos auginti, kai jie taip elgiasi?“ – prisiminė Viktorija.

Ne tik „organizuotas“ augintinių pabėgimas kėlė streso keliautojams. Nemažai nervų išeikvojo ir pati kelionė į Činkve Terę (it. Cinque Terre). Tai Italijos Rivjeros pakrantės ruožas, esantis Ligūrijoje. Činkve Terę sudaro 5 kaimai: Monteroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė. Šios gyvenvietės įsikūrusios tiesiai ant vaizdingų Ligūrijos jūros pakrantės skardžių. Kaimelius aplankyti galima keliaujant tik pėsčiomis, valtimi arba traukiniu.

Tačiau net artimiausias miestelis, pasiekiamas automobiliu, yra įsikūręs labai nepatogioje vietoje. Iki jo reikia važiuoti vingiuotu kalnų keliuku – serpantinu. Tuo tarpu Viktorijos automobilio ilgis kartu su prikabintu nameliu ant ratų – 13 metrų.

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.

„Turėjome važiuoti tuo siauru keliuku per kalnus ir dar praleidinėti mašinas, kurios važiuoja priešprieša. Buvo labai sunku. Važiavome 500 kilometrų, užtrukome visą dieną. Vakarop atvažiavome į miestelį, kuriame galėjome apsistoti, o navigacija mus vedė prie kempingo, įsikūrusiame miestelio centre. O ten gatvelės dar siauresnės nei Vilniaus senamiesčio. Mes su ta autobuso ilgio mašina papuolėme į tokias gatves, kurios skirtos tik pėstiesiems. Tai buvo taip baisu! Negalėjome nei atgal važiuoti, nei išsukti. Žmonės iš kavinių kėlėsi ir ėjo mums padėti. Jie išstūmė tą priekabą, apsuko ją. Mus visa minia palydėjo iki to kempingo“, – prisiminimais dalijosi V.Jakučinskaitė.

Deja, pasiekus kempingą nemalonumai nesibaigė – paaiškėjo, kad laisvų vietų nebėra. Po dvi valandas trukusių skambinėjimų ir derinimų tapo aišku, kad visi penki miestelio kempingai pilnai užimti. Artėjo naktis. Iš miestelio jau nebebuvo kur išvažiuoti, o siaurose senamiesčio gatvelėse nebuvo galima prisiparkuoti.

„Vitalijus paėmė dviratį, apvažiavo juo visą miestelį ir rado apleistą pramoninę teritoriją su sena įranga. Ten stovėjo pasenę traktoriai, laivai... Nusprendėme ten nakvoti. Tai buvo labai baisu, kaip iš kokio siaubo filmo. Aš labai blogai miegojau, vis girdėjau kažką, rodėsi, kad kažkas vaikšto. Ačiū Dievui, kitą dieną radome vietą normaliame kempinge. Ten nuostabiai praleidome laiką, pamatėme visus penkis kaimelius. Tikra pasaka. Buvo verta“, – džiaugėsi dizainerė.

Tokių jau anksčiau aprašytų momentų, kai nepažįstami žmonės supuola stumti namelio ant ratų, buvo daug. Net kempinge sunku laviruoti su tokiu dideliu kroviniu, todėl aplinkui esantys turistai vis stojosi ir ėjo padėti pastatyti priekabos.

„Kai tai mačiau pirmą kartą gyvenime, ši pagalba įkvėpė mane iki ašarų. O dabar tai tapo įprasta. Jau kai mes matydavome, kad kitiems reikalinga pagalba, Vitalijus eidavo stumti kitų kemperių“, – apie keliautojų vienybę pasakojo V.Jakučinskaitė.

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.

Moteris neslėpė – keliauti su nameliu ant ratų yra labai sunku. Tai kas nors nutrūksta, tai kažkas sugenda... Visą laiką turi būti budrus. Štai ir jiems patiems namelio ant ratų priekaba buvo atsikabinusi nuo automobilio. Visa laimė, kad šis incidentas nutiko, kai jie lėtai važiavo per kempingą.

Ketvirtą kartą į kelionę kemperiu išsiruošusi Viktorija tikino, kad tokį keliavimo būdą renkasi tikrai ne taupumo sumetimais. Jei nuspręstumėte į Italiją skristi, nakvoti viešbutyje ir nuomotis automobilį, sumokėtumėte tik šiek tiek daugiau nei keliaudami su nameliu ant ratų.

„Dažniausiai kemperius pasirenka tie, kurie yra tikri keliautojai. Jeigu palyginsi, kas apsistoja viešbučiuose ir kas apsistoja kempinguose, pamatysi, kad tie žmonės skiriasi kaip diena ir naktis. Tie, kurie keliauja su kemperiais, yra nuotykių ieškotojai, jie pasiruošę viskam, jie nori pamatyti labai daug visko.

Mes po Italiją keliavome jau ketvirtą kartą, bet vis atrandame kažką naujo. Per šią kelionę patyrėme tokių akimirkų, kurių visą gyvenimą negalėsime pamiršti. Mūsų vaikams tai buvo pats nuostabiausias laikas“, – patikino V.Jakučinskaitė.

Ką dar reikia žinoti keliaujant su kemperiu? Kaip Viktorija sako, reikia tiesiog nebijoti ir mažiau nervuotis.

„Per kelionę mano vyras vėl pradėjo rūkyti, nes buvo baisių situacijų“, – juokėsi pašnekovė. Pasak jos, tokiai kelionei reikia nusiteikimo, kad gali susidurti su iššūkiais kiekviename žingsnyje. Keliaudamas su nameliu ant ratų pamatai gerokai daugiau, bet ir sunkumų patirti dvigubai daugiau.

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

„Tokios kelionės labai apjungia šeimą. Nepalyginsi su tuo, kai mes važiuojame į Turkiją, kur gyvename viešbutyje. Nu niekaip! Italijoje tapome vienu kumščiu. Būna, Lietuvoje paklausi vaikų, ar sudėjai indus į indaplovę, ir sulauki atsakymo: „Oi ne, pamiršau...“ O čia tiesiog duodi jiems pilną kibirą nešvarių lėkščių bei puodų ir jie eina jų plauti. Kelionėje sustiprėja organizuotumas, palaikymas vienas kito. Keliaudami mes nežiūrime televizoriaus, nesinaudojame iPadais. Visos tokios pramogos dingsta, bet atsiranda tikras bendravimas, – pasakojo Viktorija ir juokdamasi pridūrė, kad ilgainiui paauglių dukrų bambėjimą dėl vieno ar kito dalyko pakeitė nuoširdi padėka. – Pavyzdžiui, mes tris valandas kopėme į kalną. Vaikai žliumbė, sakė, kad daugiau niekada gyvenime nebelips, pasakojo, kaip nekenčia šitos kelionės. Apskritai, kelionės metu dukros vis kartojo, kad nekenčia to ar ano, bet galiausiai buvo labai dėkingos ir klausė, kada vėl galėsim važiuoti.

Nuostabu, kai darai gerokai daugiau nei tikiesi iš savęs. Kad ir tas kopimas į kalną. Nusileidome nuo jo jau naktį, visai kitame mieste, vos ne kruvinomis kojomis. Užtat kai supranti, kad save nugalėjai, apima labai geras jausmas.“

Kelionės po Italiją akimirkos / Asmenininio albumo nuotr.
Viktorijos Jakučinskaitės atostogos Italijoje (67 nuotr.)
+61
Skaitykite daugiau