Vestuvių metinių proga Julija (34) ir Laurynas (42) Žižiai su dukromis Lėja (5) ir Otilija (2) leidosi į kelionę po Madžorės ežero Italijoje apylinkes. 5000 kilometrų su nameliu ant ratų įveikusi šeima sako, kad nuostabesnio nuotykio nebuvo patyrusi.
Liepos 3-ioji – Žižiams ypatinga diena. 2014 metais tądien jiedu sukūrė šeimą ir įteisino savo meilę prieš Dievą. Abu norėjo paminėti svarbią sukaktį, o kadangi ir Julija, ir Laurynas be galo mėgsta keliauti, puikesnės progos planuoti šeimos išvyką ir negalėjo būti.
Kelionę su nameliu ant ratų vestuvių metinių proga sugalvojo Laurynas. Žižių kaimynai į išvykas visada leidžiasi kemperiu, tad geri atsiliepimai suviliojo ir Lauryną, planavusį kaip nors nustebinti žmoną. Iš pradžių jis troško visą šeimą nusivežti į Kroatiją, tačiau netrukus paaiškėjo, kad dėl pandemijos ten nuvykti nepavyks – užsivėrė šalies sienos. Pasitarė su Julija ir viską nuodugniai saugiai suplanavę leidosi pamatyti Madžorės ežero apylinkių. Per dvi savaites jie ne tik išvydo antrą pagal dydį Italijos ežerą, bet ir nuvyko į Komo miestelį, grožėjosi krištoline Gardos ežero pakrante.
Julija pasakoja, kad jau anksčiau automobiliu buvo aplankiusi šalia Madžorės esantį Strezos miestelį, o šį kartą norėjo ten nukeliauti su šeima. „Nuostabus miestelis, apsodintas margaspalvėmis gėlėmis, įsikūręs ežero pakrantėje. Žinojau, kad važiuojame į pasakišką vietą“, – tikina. Anot jos, vos pradėjus planuoti kelionę, viskas atrodė nebesvarbu: nei kiek laiko ten važiuos, nei kokių sunkumų ilgoje išvykoje patirs. Keliauti mėgstančiai šeimai šis nuotykis atrodė puiki galimybė daugiau laiko praleisti kartu.
„Kirtome Lenkiją, Vokietiją, Austriją, Šveicariją. Iš karto ėmėme džiaugtis kemperio pranašumais. Nereikėjo sukti galvos nei dėl viešbučio, nei dėl maisto. Mūsų namelyje ant ratų buvo viskas – didžiulės lovos, virtuvėlė. Nejutome streso, kad ko nors pritrūksime. Sunkiau gal tik buvo priprasti prie nuolatinio transporto priemonės siūbavimo. Vis dar ima juokas prisimenant, kaip naktį, vienam žmogui verčiantis ant kito šono, sujudėdavo visas namelis. Pirmuosius kartus net kėliau Lauryną išsigandusi, gal mus kažkas bando nutempti. Vyras tuomet šypsodamasis ramino, kad čia vaikai ar kartu esanti anyta sukrutėjo savo lovose.“
Madžorės ežeras yra milžiniškas. Pirmą naktį po pusantros paros trukusios kelionės jie apsistojo dar Šveicarijai priklausančiose žemėse. „Pirmoji naktis ir rytas mums buvo kiek netikėti. Atvažiavome į kemperių aikštelę vėlai, jau sutemus, todėl išaušus kartu su saule mus pasitiko gana komiškas vaizdelis: tikėjomės būti keturiese laukinės gamtos apsuptyje, o atvykome į kemperių džiungles. Jie buvo išrikiuoti vienas prie kito ir taip tankiai, kad buvo vos galima ką aplinkui matyti, – pasakoja Julija. – Ten išgėrėme kavos, papusryčiavome ir leidomės Madžorės pakrante į nuotykius. Netrukus mus pasitiko tikras turistų rojus – viskas atrodė tarsi paveikslėlyje, kurį daug kartų piešiau mintyse. Paskui toliau važiavome, apsistojome Kanobijaus mieste, vėliau įsikūrėme jaukioje stovyklavietėje, esančioje penki kilometrai nuo Strezos. Iš ten buvo paprasta nuvykti į salas, garsėjančias įspūdingu kraštovaizdžiu.“
Didžiausia iš trijų Madžorės salų Isola Madre šeimai padarė neišdildomą įspūdį. Ji visa paskendusi soduose, o juose auga ir žydi iš skirtingų pasaulio kampelių atkeliavusios gėlės. Vietovės, kuriose Žižiai lankėsi, įtrauktos į būtinų pamatyti pasaulyje turistinių vietų sąrašą. Julija džiaugiasi, kad magiško grožio sodai jos anytai taip patiko, jog ši vos spėjo vieną po kito gerti įspūdžius.
Šeimą džiugino ne tik besikeičiantis gamtovaizdis, bet ir buvimas kartu. Su šešiaviečiu kemperiu kelionė Žižiams tapo puikia galimybe pažvelgti į šeimą kitomis akimis: „Visą laiką buvome drauge, labai daug bendravome, suartėjome, pamatėme įvairių savo charakterių savybių, o dukros dar labiau atsiskleidė. Jos buvo tokios laimingos.“
Julija neslepia, kad sunkiausia buvo grįžti namo. Suaugusiuosius tokia kelionė vargino, nes kemperis – lyg autobusiukas: siūbuoja, svyruoja... Keliaujantiems tokiu būdu patariama kas keletą valandų sustoti pailsėti.
„Dukroms, aišku, namelis ant ratų buvo viena didžiausių atrakcijų. Ir dabar darželyje kitiems vaikams pasakoja, kaip apkeliavo Italiją, maudėsi nuostabiausiuose skaidriuose ežeruose ir ragavo saldžiausių ledų. Na, o mes, suaugusieji, džiaugiamės pasiryžę tokiai kelionei ir atradę ne tik pasakiško grožio vietų, bet ir vienas kito stipriausias savybes“, – šypsosi Julija.