Keliautojos Ievos Šabanės laiškas draugams: „Gauname tai, ko esame verti“

Leonardo Pobedonoscevo gyvenimo Balio saloje akimirka / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-07-09 17:22
Keliautojai Ieva Šabanė ir Leonardas Pobedonoscevas prieš dvejus metus pradėjo dalintis savo patirtimis ir įspūdžiais tinklaraštyje „Balinėtojai“. Simboliškai dalinamės pirmuoju tekstu, padėjusiu pagrindą visam tinklaraščiui.

Kažkur Ubudo ryžių laukų kavinukėje, besėdint sėdmaišyje, besiklausant vėjo šnaresio ir lengvos muzikos, atskrido mintis, grįžus į Lietuvą, pasikviesti draugus arbatai.

Sėdėti, šnekučiuotis, pasakyti kokie brangūs man esate, koks pilkas mano gyvenimas būtų, jei kiekvienas iš jūsų neįneštų spalvų. Šilti dėkingumo ir meilės jausmai pleveno manyje.

Pabandžius paversti juos žodžiais, mintis vijo mintį, pasidarė smalsu, kaip visi nuostabūs žmonės atsirado mano gyvenime, ar tik aklas atsitiktinumas mus suvedė? Net ir rinkdamiesi valgį iš meniu, mes būname sentimentalūs.

Renkamės tai, ką jau esame išbandę, kas jau mums įprasta, mėgiama. Arba rizikuojame ir bandome kiekvieną kartą vis naują patiekalą, prieš tai įvardinę padavėjui visas savo galimas alergijas, ar nepageidautinus ingredientus.

Dar yra galimybe užsisakyti tos kavinės populiariausią patiekalą ir „sulyginti“ savo skonį su kitais lankytojais. Neapsisprendusiems yra galimybė užsimerkus bestelėti pirštu į bet kurį patiekalą ir pasikliauti atsitiktine sėkme.

Yra ir kitų galimybių išsirinkti patiekalą, pasirinkimo laisvė begalinė. Suklydus nuostoliai menki, nusivylimas trumpalaikis, valgyti noras nepraeina. Su draugyste sudėtingiau.

Čia niekas meniu nepaduoda. Gauname tai, ko esame verti. Kad ir kokių draugų tikėtumės, kad ir apie ką svajotume, nežengę žingsnio patys, nesikeisdami patys, daugiau negausime.

Per gyvenimo upę keliaujame su sukauptu draugystės patirties bagažu. Kažkas žmoguje nebepatinka, kažką ne taip pasakė, ne taip padarė, ne taip pažiūrėjo, ar dar blogiau – tave apgavo, pamelavo, tave išdavė ir dedi draugystei tašką.

Kartais tas taškas reiškia išsiskyrimą, kartais atitolimą. Kuo didesnis tokių taškų skaičius, tuo budresni, įtaresni, mažiau pasitikintys, mažiau save atskleidžiantys mes tampame.

Ir bendraujame su kitais būdami tokie pusiau savimi, neryškūs, pilki, vidutiniški, be nuomonės, be drąsos. Už tokias mūsų pastangas ateina apdovanojimas – mūsų gyvenimas tampa ramus, be išdavysčių, be didelių nusivylimų savimi ir kitais žmonėmis.

Ramus it užutėkyje, kur saugiai plūduriuoji su savo bagažu ir stebiesi savo gyvenimo pilkumu. Kol vieną dieną pramerki akis ir pamatai visai šalia tekančią srovę, verdantį gyvenimą.

Daug pastangų ten patekti nereikia – tik išdrįsti nusimesti praeities bagažą, tik išdrįsti būti savimi ir srovė tave, tokį palengvėjusį pati pagaus ir ims nešti pirmyn.

Ir greit supranti, kad plauki ne vienas, kad tokių drąsiai gyvenimo upe besiiriančių, beplaukiančių, benardančių bendraminčių tiek daug! Ir supranti, kad visi tie nuostabūs žmonės yra šalia, nes esi to vertas!

Tai – didysis gyvenimo stebuklas, didžioji draugystės paslaptis. Mielieji, brangieji mano, ačiū, kad ilgą laiką plaukėme kartu, kad išsiskyrimas manęs nuo jūsų neatitolino, kad galiu su jumis būti sentimentali :) Myliu jus :) Kažkur iš toli,

Ieva

Daugiau tekstų ir įspūdžių galite rasti www.balinetojai.lt

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai