Keliautojas Danas Pankevičius: „170 aplankytų pasaulio šalių – tik apšilimas“

Laukiniai liūtai / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-27 12:00
„Mėgstu išbandymus, sąmoningai pasirenku sunkiausius kelionių maršrutus, kurie reikalauja daug fizinės ištvermės ir kantrybės. Vis pasitikrinu savo galimybių ribas. Kelionėse komforto man nereikia“, – sako keliautojas Danas Pankevičius, patekęs į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia valstybių aplankęs lietuvis.

Keliautoju gimstama ar tampama? Nuo ko viskas prasidėjo?

Dėl didžiulio noro pažinti pasaulį esu linkęs rizikuoti, keliauju ir į pavojingus pasaulio kraštus. Pavojingiausios yra Pietų Sudanas ir Somalis. Saugiausia šalimi galėtų būti Norvegija, o draugiškiausi – iraniečiai.

Manau, kad gimstama. Beje, mokslininkai nustatė, kad egzistuoja genas DRD4-7R. Pasirodo, jis atsakingas už keliavimą, aktyvumą ir atradimų siekimą. Pasak mokslininkų, jį turintys asmenys dega noru ieškoti naujų vietų, tyrinėti pasaulį. Kiek save pamenu, nuo mažens labai domėjausi tolimaisiais kraštais, skaitydavau daug knygų apie keliones. Buvo smalsu sužinoti, kaip kitur gyvena žmonės, kokie jų papročiai, kokia gamta juos supa.

Net slapčiausiose svajonėse nepagalvodavau, kad pats turėsiu galimybę keliauti, viską patirti, pamatyti savo akimis. Pirmoji rimta kelionė įvyko 2002 metais. Paskatino laikraštyje perskaityta žinutė apie tai, kaip lietuvis traukiniu atvyko iš Pekino į Lietuvą. Užsimaniau ir aš tai pakartoti, o beplanuojant maršrutas nusidriekė iki pat Singapūro. Iš ten grįžau namo sausuma. Buvau visiškai nepasiruošęs, neturėjau pakankamai informacijos apie vietoves, jokio kelionių gido, nebuvo išmaniųjų įrenginių, interneto. Aš net tinkamų drabužių nepasiėmiau – Singapūre temperatūra siekė 35 laipsnius šilumos, o po kelių mėnesių jau vaikščiojau Mongolijoje spiginant 55 laipsnių šalčiui su... vasariniais batais.

Tas pirmas kartas užkrėtė kelionių virusu visam gyvenimui?

Išties, būtent šioje kelionėje man atsivėrė akys, supratau, kad tai taps neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Nuo to laiko aš nuolat kelyje. Tam, kad pažinčiau pasaulį. Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje esu retas svečias. Grįžtu trumpam pasimatyti su artimaisiais, pasikeisti paso, nes nelieka vietos antspaudams ir vizoms, pasitikrinti sveikatos ir – vėl į kelią.

Visą gyvenimą užsiėmiau didmenine prekyba. Tai man suteikė galimybę neprisirišti prie vienos vietos, galėdavau dirbti iš bet kur, svarbu, kad būtų interneto ryšys.

Šiuo metu esu aplankęs 170 šalių, o valstybės statusą turinčių – 160. Daugelyje jų viešėjau po kelis kartus.

Dėl didžiulio noro pažinti pasaulį esu linkęs rizikuoti, keliauju ir į pavojingus pasaulio kraštus. Pavojingiausios yra Pietų Sudanas ir Somalis. Saugiausia šalimi galėtų būti Norvegija, o draugiškiausi – iraniečiai.

Savo tinklalapyje siūlote žmonėms keliauti kitaip... Jums kelionės – gyvenimo būdas ar ir pragyvenimo šaltinis?

Feisbuke įkūriau savo tinklaraštį „Danas Around The World“ norėdamas pasidalyti kelionių įspūdžiais, aplankytomis nuostabiausiomis pasaulio vietomis, į kurias turistai dažniausiai kojos nekelia. Dėl to, kad kai kurios šalys yra uždaros ir įsileidžia ne visus, kitos aplenkiamos iš tolo dėl ten vykstančių karinių neramumų, pavojų. Arba dėl to, kad tame krašte neišvystytas turizmas, infrastruktūra, todėl reikia turėti labai daug laiko, kad pasiektum tikslą. Man smagu parodyti tikrą šalies gyvenimą, o ne turistams skirtą pagražintą pusę.

Kol kas žmonėms siūlau keliauti virtualiai, bet gal kada nors galėsime į kelionę leistis ir kartu.

Turbūt paprasčiau būtų paklausti, kur dar nebuvote.

Dar nesu buvęs Kanadoje, Islandijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, taip pat nebuvau įkėlęs kojos į Ramiajame vandenyne esančias salas. Neaplankytų šalių dar liko ir Afrikoje. Keliauti norėčiau visą gyvenimą, tol, kol leis sveikata. Visas pasaulio šalis aplankyti įmanoma, bet visų įdomiausių vietų tikrai ne. Tad norėčiau kuo daugiau išvysti tų nuostabiausių perliukų. Šiandien neturiu jokio konkretaus plano, bet beveik esu įsitikinęs, kad po mėnesio ar dviejų vėl būsiu kelyje. Greičiausiai vėl leisiuosi keliems mėnesiams į Afriką. Šis žemynas labai patinka, nes jis vienas autentiškiausių.

Kokių keistų tradicijų teko matyti? Ar tiesa, kad Afrikoje už nuotaką vis dar atsiskaitoma buivolais ir kupranugariais?

Papua saloje egzistuoja neįprasta tradicija – mirus šeimos nariui, moteriai nupjaunamas piršto galiukas.

Papua saloje egzistuoja neįprasta tradicija – mirus šeimos nariui, moteriai nupjaunamas piršto galiukas.

Kuo daugiau mirusiųjų, tuo mažiau pirštų lieka. Namibijos gentyse mergaitės kartais ištekinamos vos kelerių metukų. Jaunoji lieka gyventi su tėvais, bet vyras pradeda ja rūpintis, atneša maisto ir kitų reikalingų dalykų. Tik jai tapus paaugle, apsigyvena kartu. Iš kūno papuošalų ir šukuosenų vyrai gali išskaityti informaciją apie merginą. Štai jei genties Himba merginos kasomis dengia veidą, tai reiškia, kad ji vyro neieško, santykiams nepasiruošusi.

Daugelyje Afrikos ir Azijos šalių iki šiol tradiciškai už nuotaką atsiskaitoma gyvuliais bei kitomis dovanomis. Papua saloje mokama net kiaulėmis, Etiopijos gentyse – jaučiais. Zimbabvėje kalbėjau su vyru, turinčiu tris dukteris. Jis man pasakė, kad norėtų už dukrą gauti bandą gyvulių ir 5 000 JAV dolerių. Kai pasakiau, kad mūsų krašte niekas tėvams už dukras nemoka, jis negalėjo patikėti. Juk jis tiek daug pinigų išleido, kol jas užaugino, o dabar kažkokiam vyrui atiduoti nemokamai?! Karščiausiame žemyne tiek daug kartų vyrai siūlydavo man į žmonas savo dukteris, kad jau nebesuprasdavau, ar tai tik pokštas.

Kelionės – brangiai kainuojantis malonumas?

Jei norite kelyje praleisti metus, žinoma, pinigų prireiks nemažai. Bet jei keliausite tik kelias savaites, taupant galima išsiversti ir su keliais šimtais eurų. Neturite daug pinigų? Rinkitės Aziją. Ji pigiausia. Kad ir kaip būtų keista, Afrika pats brangiausias žemynas, kuriame kainos stebina iki šiol. Štai vakar domėjausi, kaip patekti į tam tikras skurdžios Kongo valstybės vietas.

Norint nukeliauti į vieną iš nacionalinių parkų, kuriame laksto laukiniai gyvūnai, teks sumokėti apie 10 tūkstančių JAV dolerių už 5 dienas. O norint persikelti valtimi upe iš vienos valstybės į kitą – 500 dolerių. Jei reikia automobilio, turi pakloti dar 300 dolerių už dieną, papildomai susimokėti už kurą. Beje, brangiausias pasaulio miestas ne Tokijas ar Honkongas, o Angolos sostinė Luanda.

Nors keliaujant teko patirti daug įvairių nuotykių, kurie buvo įsimintiniausi?

Nuotykių buvo labai daug. Gal paminėsiu šviežiausius. Teko kopti ledu į kalno viršūnę Bolivijoje, kurios aukštis 6 088 metrai. Daug kartų nardžiau požeminiuose urvuose, nuskendusiuose laivuose, plaukiojau su nuodingomis rajomis, taip pat ruoniais, rykliais.

Teko ir su pavojingiausiais baltaisiais rykliais, bet tą kartą su apsaugos priemonėmis į vandenį panėriau specialiame narve. Esu nušokęs su guma nuo aukščiausio pasaulyje tilto „Bungy“ iš 216 metrų aukščio, vaikščiojęs šalia laukinių liūtų, kalnų gorilų džiunglėse. Buvau apsistojęs nakčiai ant ugnikalnio kraterio, kuriame tyvuliavo didžiausias pasaulyje skystos lavos ežeras. Plaukiojau „Velnio baseine“ – tai Viktorijos krioklio upės vieta, esanti prie pat jo krašto, kur vos už kelių centimetrų beveik 110 metrų aukščio praraja žemyn, į ją šniokščia milžiniška vandens srovė. Nakvojau laukinėse džiunglėse vienui vienas, aukštai medyje pasikabinęs hamaką. Teko plaukioti ir lediniuose Antarktidos vandenyse... nuogam.

Ar tiesa, kad buvote patekęs ir į karo zonas?

Daug kartų teko būti karo zonose Afganistane, Irake, Dramblio Kaulo Respublikoje, Pietų Sudane, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir kitose. Patekus į tokias teritorijas, ekstremaliai paaštrėja visi pojūčiai.

Daug kartų teko būti karo zonose Afganistane, Irake, Dramblio Kaulo Respublikoje, Pietų Sudane, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir kitose. Patekus į tokias teritorijas, ekstremaliai paaštrėja visi pojūčiai.

Turi būti ypač atsargus, priimti protingus sprendimus, tinkamai ir operatyviai reaguoti. Pavojai – minos, ginkluoti žmonės, karinė technika – tyko iš visų pusių. Neslėpsiu, kartais, susiklosčius komplikuotoms situacijoms, pagalvodavau, koks velnias mane nešė į tą galerą. Pamenu, Pietų Sudano kelyje buvo sušaudyti autobuso keleiviai, ten vyksta pilietinis karas. Turėjau bilietus į tą reisą, bet dėl laimingo atsitiktinumo nespėjau išvykti. Kai po kelių valandų kitu reisu teko pravažiuoti žudynių vietą, to vaizdo neįmanoma nupasakoti žodžiais.

Kokių keisčiausių valgių teko ragauti?

Neatsisakau paragauti neįprasto patiekalo. Tai, kas mums egzotika, tam tikrose šalyse – kasdienis maistas.

Teko skanauti storų kirminų, Amazonės tenykščiams gyventojams tai didžiausias delikatesas. Valgiau specialiai fermose auginamų žirafų, taip pat antilopių, kupranugarių mėsos, krokodilienos, strutienos. Kaip garbingas svečias kartą turėjau suvalgyti avies akis. Mano kelionių racione buvo ir keptų žiurkių, skorpionų, vabalų, gyvačių, morenų, net jūrų kiaulyčių, vėžlių bei jų kiaušinių, jūrų žvaigždžių ir ežių.

Sunkiausia, ko gero, buvo atsikąsti ką tik sumedžioto strėlėmis babuino kepenų vienoje Afrikos gentyje. Vietiniai valgė jas žalias, o man vis dėlto pakepė ant laužo. Teko ragauti ir masajų genties nacionalinio gėrimo – tai šviežias ožkos kraujas, sumaišytas su pienu ir pagardintas druska.

Kad geriau perprasčiau vietinių gyvenimo būdą, valgau jiems įprastą maistą, važinėju viešuoju transportu. Traukia autentika, o ne nuglaistyti turistams paruošti maršrutai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Orijus Gasanovas: „Atsisakyti kelionių yra nusikaltimas prieš save“

Naujausi straipsniai