Evelina Savickaitė-Kazlauskė, su vyru Karoliu Kazlauskiu apkeliavusi pasaulį ir išleidusi knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“, nenustygsta vietoje ir susilaukusi dvynukų. „Keliaukite su vaikais – jie tikrai atsparūs, – linksmai skatina keliautoja. – O jei turite dvejonių, užteks tik kelių dalykų, kurie padės lengviau susiruošti.“
Nenustygsta vietoje ir susilaukę dvynukų
Kelionė dviejų keliautojų gyvenime dabar veikiau pažinimo džiaugsmas, o ne judėjimas iš taško į tašką. Tačiau Evelina sako, kad besisupdami ant bangų ar kopdami kalvomis mažyliams tikriausiai pasėjo kelionių alkį: „Dar besilaukdama dvynukų, vietinių nuostabai, įsirisdavau į baidarę, ir irdavomės su draugais tolyn saulei šildant veidus ir tiltus“, – prisimena keliautoja.
Prieš kelionę save pagavau mąstant: jei kūdikiai išgyvena tarp klajoklių kur nors Mongolijos jurtoje ar beduinų palapinėje, tad mes Europoje tikrai ištversime.
„Mus su Karoliu vienija nuolatinis troškimas pažinti daugiau, domėtis, ieškoti netikėtų, įdomesnių patirčių net pažįstamoje aplinkoje. Tad ir mūsų vaikai, matyt, yra to vidinio ir išorinio pažinimo papildymas, naujas nuotykis, net jei ir įprastoje – jeigu tokia gali būti su augančiais vaikais – kasdienybėje. O kartais imame ir išvažiuojame toliau. Na, žinoma, nebevažiuojame autostopu“, – juokiasi Evelina.
Pirmoji mažylių kelionė – sulaukus pusės metų
Dabar dvynukams aštuoni mėnesiai, o pirmoji jų kelionė buvo sukakus pusei metų. „Įsigijome didesnę palapinę – juk į tą, apkeliavusią žemės rutulį, jau nebetilptume – susikrovėme būtiniausius daiktus ir iškeliavome iš Anglijos į Portugaliją. Šioje kelionėje mažyliai pirmą kartą ir stovyklavo prie vandenyno.“
Ar yra riba, nuo kokio amžiaus vaikams keliauti, Evelinai atsakyti sunku. „Yra istorijų, mus pačius padrąsinusių, kai šeimos keliauja su visai mažutėliais kūdikiais. Nemanau, kad riba esti vaikams, labiau tėvams, nes jiems reikia apgalvoti įvairias smulkmenas. Prieš kelionę save pagavau mąstant: jei kūdikiai išgyvena tarp klajoklių kur nors Mongolijos jurtoje ar beduinų palapinėje, tad mes Europoje tikrai ištversime“, – neabejoja dvynukų mama.
Evelina prisimena, kad Ispanijoje ir Portugalijoje teko pabuvoti ilgiau, ten stovyklavo ir kalvose siaučiant audrai, ir šniokščiant vandenynui.
„Iš pradžių mums kilo klausimas, kaip vaikai reaguos į palapinę, naktį gaudžiančius vėjus ar bangų mūšą. Ir nieko, mažyliams tai, matyt, gamtos lopšinė. Žinoma, kasdien matyti gausybę žmonių mažyliams gali būti nemenkas iššūkis. Bet reikia stebėti, kada vaikus pagauna nuovargis, ir leisti jiems pailsėti. Tada galima visai ramiai keliauti. Taip, vaikai gali kartais verkti, tačiau mūsiškiai neverkė dažniau nei namuose.“
Kelionė su vaikais – vėžlio lėtumo, bet potyriai neįkainojami
Evelina pripažįsta, kad keliavimas su vaikais įgauna naują matmenį – tempas sulėtėja iki sraigės sliūžių. Tačiau ji įdomi tuo, kad judėdamas lėčiau, atrandi naujų dalykų apie save ir gamtą.
„Prie milžiniško akvariumo tenka medituoti tol, kol jau suskaičiuoji jūros velnių ir ryklių galinius dantis. O pėdinant laukine jūros pakrante tenka kloti megztinį ant pasitaikiusios uolos ir atsargiai išrangyti kurį nors mažylį miego pusvalandžiui. Turi sustoti tam, kad pamaitintum vaikus. Ir sėdi įbedęs akis į vandenyną, ir išgyveni tą patirtį su visomis smulkmėmis: vėjo glosnumu, bangų mūša, smėlio šiluma. O anksčiau, norėdamas įveikti didesnį atstumą, prabangos medituoti miške ar ant vandenyno kranto, nebūtum sau leidęs“, – pliusų įžvelgia keliautoja.
Būtent dėl šios priežasties kilometrų sukarta ne tiek daug – apie pusketvirto tūkstančio per Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją. „Bet jie – tokie pat vertingi, kaip ir tie, kuriuos keliavome tik dviese.“
Iš pradžių kilo klausimas, kaip vaikai reaguos į palapinę, naktį gaudžiančius vėjus. Ir nieko, mažyliams tai, matyt, gamtos lopšinė.
Sunkiausia tai, kad reikia išmokti numatyti kelis ėjimus į priekį, negali elgtis spontaniškai. Ir vis dėlto, kartais spontaniškumas įmanomas: „Pamačius grifus, jų milžiniškus šešėlius ant uolų, mes stodavome ir stebėdavome, kaip jie suka ratus. Naktį būtinai turėdavau lauke parymoti ties mėnulio apšviestu vandenynu. Spontaniškumas kelionėje su vaikais tiesiog įgauna kitokį skonį, kvapą.“
Kad palapinė primintų namus, prisigalvojo gudrybių
Nors daiktų sąrašas kiekvienai šeimai, keliaujančiai su vaikais, yra individualus, tačiau keliautoja sako, kad visada pasitikrina, ar turi visus daiktus, skirtus miegui, maistui, vystymui, visus drabužėlius, žaislus.
Svarbus komandinis darbas, tad reikėtų tiksliai žinoti, kas, ką, kur ir kada atlieka. Pavyzdžiui, numatyti aiškias vietas daiktams sudėti, kad išvengtumėte papildomo streso užklupus netikėtoms situacijoms. Pravartu turėti krepšelį su svarbiausiais daiktais prieinamoje vietoje, o papildomus daiktus sudėti giliau.
„Mums pasisekė, nes jau turėjome miegmaišiukus, kurie šiaip yra skirti kalnų vežimėliui. Juos puikiai panaudojome nakčiai. Kad vaikams palapinė kuo labiau primintų namus, turėjome tą patį čiužinį, ant kurio šalia vienas kito įpratę miegoti. Turime tokį lempučių pripildytą stiklainėlį. Kai jį vakarais įžiebdavome, vaikams reikšdavo, kad laikas ruoštis sapnų karalystei. O štai drabužėlių vaikams pasiėmėme gal kiek daugiau, nei reikėjo. Esame dėkingi bendradarbiams, kurie žinodami mūsų neramią dvasią, padovanojo kalnų vežimėlį. Tačiau nešyklės irgi be galo patogus išradimas.
Reikia pagalvoti ir apie tai, kiek laiko reikia skirti vaikų energijai išlieti. Mums tai buvo kone esminis dalykas: kur ir kaip jie galės judėti, muistytis, rąžytis. Mes turėjome čežančių knygelių ir jų pamėgtų kramtukų, kuriuos jie smagiai dorodavo tol, kol užsnūsdavo kėdutėse“, – būtiniausius daiktus vardija dvynukų mama.
Svarbu laikytis įprastos vaikams rutinos
Svarbiausia yra pusiausvyra tarp įspūdžių ir poilsio. Reikia prisiminti, kad vaikus aplinka jaudina stipriau. „Itin svarbu pajusti, kada vaikui leisti numigti, pailsėti. Daugelis tėvų patys puikiai jaučia vaikų ritmą, tad savo pastabumu vadovaukitės ir kelionės metu“, – į vaikų savijautą atkreipti dėmesį pataria Evelina.
„Vieni keliautojai patarė vaikus būtinai naktimis perrengti sausais drabužiais, kad palapinėje nebūtų vėsu miegoti. Be to, vaikams tai pažįstamas ritualas nakčiai artėjant. Keliaujant su vaikais svarbu kaip įmanoma labiau išlaikyti jiems įprastą rutiną, pavyzdžiui, eiti miegoti panašiu metu, dainuoti lopšines ir sekti pasakas, reguliariai maitintis“, – pataria keliautoja.
Kartais geriau artimas miškelis nei egzotiški kraštai
Net visokių kelionių mačiusi Evelina sako, kelionės su vaikais – drąsus žingsnis, todėl tam pasirengti ne kiekvienas ryšis. Bet aiškina, kad vaikams svarbiausia ne tiek kelionės į svečias šalis, kiek tarpusavio santykis su tėvais ir pažinimo džiaugsmas.
„Bendras tyrinėjimas ir veikla artimiausiame miškelyje, kai vaikai turi galimybę klausinėti, aptarti, valandų valandas tyrinėti boružes ar grybus, gali atnešti kur kas daugiau džiaugsmo nei kelionė į egzotiškiausius kraštus, kai tarpusavio santykis šaltas, o prie stalo – išmaniųjų telefonų susitikimas“, – daugiau dėmesio skirti potyriams pataria dvynukų mama.