Kauno valstybinis muzikinis teatras į savo sceną sugrįžo ambicingai – su G. Verdi opera „Makbetas“

G. Verdi opera „Makbetas“ pristatymas Kauno muzikiniame teatre/ Domo Rimeikos nuotr.
G. Verdi opera „Makbetas“ pristatymas Kauno muzikiniame teatre/ Domo Rimeikos nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2019-11-27 20:30
AA

Gruodžio mėnesį Kauno valstybinis muzikinis teatras sugrįžta į savo sceną. Atlikta didžioji scenos rekonstrukcijos darbų dalis ir renovacijos procese kitiems metams pasiliko tik paskutiniai potėpiai.

Kūrybinį sezoną savoje scenoje teatras pradeda ambicingai – gruodžio 14 d., žiūrovus kviečia į G. Verdi operos MAKBETAS premjerą. Psichologinė ir giliai mistinė W. Shakespearo dramos tobula muzikinė versija Kaune statoma pirmą kartą, stiprios tarpukario Valstybės teatro trupės repertuare jos taip pat nebuvo. Teatro vadovas Benjaminas Želvys džiaugiasi, kad pasirinkimą šią G.Verdi operą įtraukti į teatro repertuarą lėmė vienas svarbiausių kūrybinių faktorių – čia dainuoja brandžios, solidžios patirties ir gilaus vaidybinio meistriškumo įgijusios solistės Gitana Pečkytė ir Raminta Vaicekauskaitė.

Operos melomanai aukščiausiais balais įvertino jų paruoštą ir padainuotą Liučijos partiją G.Donizetti operoje, taip pat judviejų Rozinas (Sevilijos kirpėjas), Violetas (Traviata), Ponias Flut (Vindzoro šmaikštuolės), o kur dar įspūdingas pagrindinių vaidmenų kraitis operetėse. Pageidaujant realizuoti šią G.Verdi operą Ledi Makbet partija neretai trupei būna beviltiškas iššūkis. Nemenkiau sudėtinga yra ir pagrindinio veikėjo – Makbeto – partija. Nebuvo paprasta rasti dainininkų, galinčių įkūnyti daugybės kontraversiškų asmenybės vertinimų sulakusį karaliaus personažą. Teatras vaidmenį patikėjo kauniečiams jau pažįstamam, žymiam baritonui, Baltarusijos nacionalinio operos teatro solistui Stanislavui Trifonovui, jis „Makbetą“ dainavo keliuose skirtinguose spektakliuose. Šiuo vaidmeniu apie save primins ir baritonas Dainius Stumbras. Prisiliesti prie aukščiausio meistriškumo reikalaujančios partijos proga suteikta ir jaunam solistui Pauliui Bagdonui.

G. Verdi opera „Makbetas“ pristatymas Kauno muzikiniame teatre/ Domo Rimeikos nuotr.
G. Verdi opera „Makbetas“ pristatymas Kauno muzikiniame teatre/ Domo Rimeikos nuotr.

Operos muzikiniam veiksmui vadovaujantis teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius ir dirigentas Julius Geniušas prisipažino, kad tai itin sudėtingas ir iš esmės meninio kolektyvo kūrybines galias išbandantis darbas. J. Janulevičius liudija, kad tokio tamsių jausmų ir emocijų spektaklio mūsų teatre dar nebuvo: „kūrinys skleidžia sukrečiančią žinią, kad kraugeriškas valdžios troškimas visada sulaukia žiauraus atpildo. Operos draminis užtaisas yra labai įtraukiantis – tai Makbeto ir ledi Makbet kuriama psichologinė linija ir raganų, pranašaujančių misticizmu bei okultizmu persunktą lemtį, scenos.

Dramos ir muzikos galiomis ši pamokanti istorija pasakoja žiūrovams amžiną žmogaus vidinę kovą su demonais. Tokie demonai glūdi kiekviename iš mūsų, nuo jų mus saugo tikėjimas ir šeima“. Jam antrina J. Geniušas: „Atlikėjams pasinerti gilyn į „Makbeto“ gelmes – nepaprastai sudėtingas uždavinys. Būtinas ne tik muzikinės dramaturgijos išmanymas, bet ir literatūrinės dramaturgijos suvokimas. Perteikdami daugiasluoksnes personažų vidines būsenas, solistai privalo turėti dramos aktoriaus gebėjimų, milžiniškos dvasinės jėgos. Orkestras turi atskleisti visas muzikos potekstes ir tai, kas parašyta „tarp eilučių“. Aš įsitikinęs, kad opera tikrai nepaliks nei vieno abejingo žiūrovo, nes visi šio spektaklio atlikėjai yra labai aukštai iškėlę meninio lygio kartelę“, sako J.Geniušas.

„Makbeto“ režisūrinę versiją realizavo Sankt-Peterburgo konservatorijos profesorius režisierius Gintautas Želvys. Atverdamas emocijas, kurios apėmė prisilietus prie šio kūrinio, režisierius sakė: „vaizdo ir garso harmonija, veiksmo ekspresija, dramatizmas turėtų padėti žiūrovui suprasti amžinas Šekspyro minčių tiesas, pajusti epochą, jos moralę, išgirsti Verdi muzikos didybę. Kiekvienas žmogus kaip ir visais laikais: praeityje, dabartyje, ateityje savaip vertins gyvenimiškąją tiesą, istorinius įvykius, nuveiktus darbus, žmogaus poelgius ir tikslus. Žingsnis, žengtas keršto, įsiūčio, nusikaltimų kupinu keliu į valdžią, pavojingas ir pražūtingas jį žengusiam – pasukti atgal galimybių nėra. Operoje atsiskleidžia prieštaringa žmogaus prigimtis, supranti, kaip atsargiai ir atsakingai privalai vertinti veikiančiųjų asmenų poelgius. Suprasti, o ne teisti, akcentuojant ne nusikaltimus, bet parodant personažų likimo dramą, jų kančios istoriją yra šio pastatymo režisūrinė esmė“.

Slėpiningą tragedijos koloritą čia sukūrė jauna rusų dailininkė Taisija Chiža, mokslus baigusi ir šiuo metu savo teatrinius projektus realizuojanti Sankt-Peterburge. „Jaučiau, kad šiame spektaklyje labai svarbus tikroviškumo ir tradicijos santykis, jų pusiausvyra“, – mintimis apie sukurtą scenovaizdį dalijosi menininkė, – „Norėjau, kad spektaklio erdvinė ir plastinė forma, dekoracijos ir kostiumų detalės išreikštų bendrą spektaklio esmę. Manau, tai žiūrovams kels daugybę meninių vaizdų-prasmių turinčių asociacijų, užpildytų jausmais, aistromis ir emociniais išgyvenimais. Aš labai tikiuosi, kad mūsų su režisieriumi rastas įvaizdis, pasitarnaus ir kaip atsivėrimas Shakespeare‘ui ir kaip ideologinis raktas, atrakinantis visą jo teksto semantinį turtingumą“.

Operoje sudėtingą ir didžiulį draminį bei režisūrinį krūvį turi choras, tai tiesiog dar vienas reikšmingas kolektyvinis personažas, o dabartinis choristų kolektyvas yra pajėgus ir gali imtis tokio sudėtingo veikalo. Chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dalindamasi įspūdžiais apie ambicingą teatro užmojį, pripažįsta: „Sudėtingi smulkios technikos ir aukšto vokalinio profesionalumo reikalaujantys moterų ir vidinio susikaupimo kupini vyrų chorai yra reikšmingas mūsų kolektyvo išbandymas. Didžiuliai finalai ir unikalus kompozitoriaus kūrybinis principas – mažorinių tonacijų naudojimas tragiškai nuotaikai skleisti, dar kartą liudija Verdi muzikinį psichologinį talentą ir skatina mus tai perteikti plečiant savas chorinio muzikavimo erdves.“

G. Verdi opera „Makbetas“ pristatymas Kauno muzikiniame teatre/ Domo Rimeikos nuotr.

Paklaustas apie ši vaidmenį baltarusių baritonas S. Trifonovas dalijosi sava patirtimi, kad bet kuriam baritonui Makbeto partijos paruošimas yra esminis etapas kūrybinėje biografijoje, lyg sportininkui aukštai iškelta kartelė – pasiekti iki tol nepasiektą aukštį, ar nušokti į nesuvokiamą tolį. Reikalinga gili patirtis, tarsi nueiti šimtai, tūkstančiai kilometrų. Makbeto partija ne tik sudėtinga ir reikalauja rimto profesinio vokalinio pasiruošimo, svarbiausia čia būti dainininku-aktoriumi, ne tik atlikti užrašytus muzikinius garsus, bet gebėti perteikti personažo vidinę būseną“.

Ledi Makbet vaidmenį dainuosianti G.Pečkytė turi savų argumentų herojės elgesiui: „Nors šios moters poelgius pateisinti sunku, stengiausi joje įžvelgti kuo daugiau šviesos. Juk visi mes turime tiek teigiamą, tiek neigiamą pusę. Ledi Makbet vyrą kursto žudyti ne šiaip sau, o vardan sosto ir Škotijos ateities, jai tenka rūpintis ir pačiu Makbetu, palaikyti jį, kad būtų stiprus ir nesvyruojantis žengdamas lemtingus žingsnius“.

„Šis vaidmuo energetiškai nepanašus į jokį ankstesnį“ – pripažino ir R. Vaicekauskaitė, – „sakyčiau, kad ji – raganų ragana, visiškai valdanti savo vyrą Makbetą, kursto jį žudyti. Ji labai pikta, turi daug neigiamos energijos, tad įkūnyti tokį personažą, be abejonės, gana sudėtinga“. Solistės teigimu, per savo karjerą ji nėra atlikusi sudėtingesnės partijos: „Ji skirta draminiam sopranui, kartais atliekama ir mecosoprano. O mes su Gitana esame sopranai, tad tenka nemažai pavargti, stengiantis išdainuoti žemas ir stiprias apatinio registro natas.“

Temos: