Kauno muziejaus direktorius G.Sužiedėlis: „Virtualios parodos neatstos gyvo apsilankymo“

Gabrielius Sužiedėlis / Martyno Plepio nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-06-20 15:29
„Gyvenimas sparčiai keičiasi, kinta ir muziejai. Šiuolaikinės technologijos palengvina muziejininkų darbą, vis dėlto svarbiausias muziejuje išlieka žmogus, įdomus ir įtraukiantis jo pasakojimas“, – sako Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis.

Gegužės 18-ąją minėjome Tarptautinę muziejų dieną. Kaip jūs ją švenčiate?

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų šalies kultūros mylėtojams turbūt geriau žinomas kitas yra panašiu metu vykstantis renginys – muziejų naktis. Ta proga daugelis jau buvo įpratę lankytis muziejuose, įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Gatvės būdavo pilnos smagiai nusiteikusių žmonių. Deja, pandemija pakoregavo įprastą ritmą. O Tarptautinę muziejų dieną galima laikyti labiau muziejininkų švente, tačiau su laiku ji taip pat vis labiau tampa mūsų visų bendra proga, aktyviai įtraukiančia ir lankytojus.

Bėgant metams, kaip ir patys muziejai, taip ir muziejų dienos tradicijos keičiasi. Pastaruoju metu kultūros mylėtojus daugiau kvietėme muziejus lankyti virtualiai. Ir šiemet šios šventės proga daugelis muziejų eksponatus plačiajai auditorijai pristatė vaizdo formatu. Aišku, lankytojai su nostalgija prisimena renginius mieste, kai galėdavo ne tik daug ką pamatyti, bet ir nemažai patirti. 

Minint šią dieną muziejininkams tikriausiai labai svarbu ir būti įvertintiems?

Be abejo, svarbu. Lietuvos mastu vyksta metų muziejininko apdovanojimai. Vis dėlto rodyti dėmesį muziejų darbuotojams, skatinti ir įvertinti juos reikėtų ne tik per šventes. Man pačiam tai taip pat gera proga stabtelėti ir pagalvoti, ką aš asmeniškai ar muziejus, kuriame dirbu, teikia visuomenei. Juk kasdien, kai užgriūva darbai ir įsisukame į savo veiklas, apie tai net nesusimąstome. Tad tokios šventės, kaip ši, geriausia proga įsitikinti, kokią vertę mes ir mūsų muziejai dovanoja žmonėms.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte per karantiną?

Didžiausias iššūkis – fiziniai apribojimai. Tam pasiruošti, persiorientuoti nebuvo lengva, bet manau, kad šį iššūkį įveikėme sėkmingai. Labai didžiuojuosi savo darbuotojų komanda, visi itin aktyviai įsitraukė į procesą, kūrybiškai, su didele fantazija pažiūrėjo į esamą situaciją ir rado geriausius sprendimus, kaip pateikti eksponatus skirtingoms auditorijoms. Mums buvo labai svarbu suteikti žmonėms kuo daugiau teigiamų emocijų šiuo daugeliui nelengvu laiku.

Mūsų kultūrinės įstaigos, manau, tikrai gali prisidėti prie žmonių emocinės būklės gerinimo. Sukūrėme virtualių parodų, parengėme filmuotą medžiagą, komiksų, trimačių eksponatų... Įsitikinome, kad viso to žmonėms tikrai labai reikia. Mane nustebino, kad kone daugiausia dėmesio sulaukė labai paprastas konkursas – pasiūlėme surasti ir parodyti seniausią daiktą savo namuose. Ši akcija buvo itin populiari, įtraukė gyventojus – sulaukėme daugybės eksponatų. Manau, kad ir karantinui pasibaigus virtualios veiklos išliks populiarios, žmonės ir toliau dalyvaus įvairiuose panašiuose projektuose.

Gabrielius Sužiedėlis / Martyno Plepio nuotr.
Gabrielius Sužiedėlis / Martyno Plepio nuotr.

O ar nebus taip, kad visi įpras prie virtualių projektų ir nebenorės fiziškai ateiti į muziejų?

Manau, kad muziejų lankymo ilgesys yra gana stiprus ir virtualūs dalykai jo nenukonkuruos. Gerai prisimenu, kaip po pirmojo karantino, kai duris atvėrėme balandžio pabaigoje, buvo malonu matyti atėjusius laimingus žmones. Visi sakė labai išsiilgę muziejaus. 

Per karantiną pasiilgome bet kokių kultūrinių renginių, bet iki jo žmonės buvo persisotinę įspūdžių, pramogų, norėjo vis aštresnių pojūčių. Ar lengva visuomenę sudominti muziejaus eksponatais?

Aišku, gyvenimas eina į priekį, atsiranda vis naujų dalykų, žmonės pageidauja kažko neatrasto, dar nematyto. Kalbėdami apie muziejų atsinaujinimą, žinoma, turime paminėti šiuolaikines technologijas, padedančias perteikti norimą įspūdį. Jos neabejotinai keičia muziejų, suteikia naujų galimybių, tačiau į technologijas būčiau linkęs žiūrėti kaip į priemonę, bet ne kaip į tikslą.

Pagrindinis muziejaus centre turėtų būti žmogus, gyvas jo pasakojimas. Tai ir yra raktas, padedantis sudominti, įtraukti lankytoją. Technologijos yra greitai nusibostantis ir sparčiai kintantis dalykas. Gali investuoti milijonus, įdiegti naujausius techninius ekspozicijų sprendimus, bet šie greitai pasens, tad juos po kurio laiko vėl teks keisti naujais. 

Vis dėlto senajame muziejuje, kokį turėjome prieš kelis dešimtmečius, didžiausias dėmesys buvo skiriamas eksponatams. Tada vyravo itin griežta tvarka – darbuotojai akylai stebėjo lankytojus, kad tik ko nepaliestų, nepajudintų. Dabar taip nėra. Muziejus keitė ne tik technologijos, bet svarbus tapo ir žmogiškasis faktorius. Lankytojai vis labiau skatinami pasijusti bendruomenės dalimi. Norisi, kad žmonės čia ateitų ne tik kelis kartus per gyvenimą, bet apsilankytų keliskart per metus, kad matytų muziejų kaip savo gyvenimo dalį. 

Papasakokite, kokie yra jūsų muziejaus lankytojai? 

Mūsų muziejus orientuotas į tam tikras tikslines auditorijas: šeimas, jaunimą, miesto svečius. Šie lankytojai dažniausiai ir ateina. Jaunus žmones norime pritraukti per individualias veiklas. Pavyzdžiui, vienoje muziejaus patalpų suteikėme erdvę jiems patiems kurti tokį muziejų, kokio nori, kaip jį įsivaizduoja. Jaunimas susiburia pasiklausyti mėgstamos muzikos, kviečiami įdomūs žmonės pasidalyti patirtimi, vyksta diskusijos, pokalbiai apie kultūrą.

Žinoma, per karantiną viskas persikėlė į virtualią erdvę. Ypač akcentuojama jaunimo saviraiška ir gebėjimas kurti, galimybė atrasti save ir idealaus muziejaus modelį. Šiuolaikinis jaunimas tikrai yra aktyvus. Norime, kad mūsų bendradarbiavimas būtų ilgalaikis, suteiktų akivaizdžios naudos miestui. 

Gabrielius Sužiedėlis / Martyno Plepio nuotr.
Gabrielius Sužiedėlis / Martyno Plepio nuotr.

Kaip laikui bėgant keičiasi muziejininkų darbas? 

Darbas išties yra pasikeitęs. Dabar eksponatai, kurių yra arti 100 tūkstančių, patogiai randami kompiuteryje, įvedus raktinius žodžius į paiešką. Prieš kelis dešimtmečius tekdavo ilgai ir nuobodžiai vartyti kartotekas. Rasti kokį eksponatą būdavo didžiausias iššūkis. Be to, muziejininkai vis labiau plečia partnerių ratą, dirba su ekspertais, su įvairiomis kuriančiomis ekspozicijas įmonėmis. Pasauliui vis globalėjant, patys darbuotojai irgi yra labiau prisitaikę prie pasaulinių pokyčių, domisi aktualiomis temomis. Galime matyti užsienio muziejų pavyzdžius, semtis patirties, bendrauti su jų atstovais. Aišku, ir technologijos leidžia atlikti darbus kokybiškiau bei efektyviau. 

Bendradarbiaujate su kitais mūsų šalies muziejais? 

Taip, galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos muziejų bendruomenė yra gana stipri, glaudžiai bendradarbiaujanti. Vyksta bendros konsultacijos, dalijamės gerąja patirtimi, veikiame bendroje asociacijoje. Žinoma, išlaikome ir sveiką konkurenciją. Ji turi būti. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau muziejininkai suvokia, kad dirba dėl bendro tikslo, bendros auditorijos. Bendromis jėgomis norime sukurti kuo geresnį rezultatą ir jį pateikti mūsų visuomenei. Ir Latvija, ir Estija jau kalba apie bendrą eksponatų saugyklą. Tikiuosi, ir mes žengsime šiuo keliu.

Daug įdomių projektų mūsų laukia ir kitais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Drauge su MO muziejumi rengsime parodą apie Vilnių ir Kauną, ji veiks abiejuose miestuose. Partnerysčių buvo ir bus ir su kitais, ne tik Lietuvos, muziejais įvairiausiomis temomis.

Gabrielius Sužiedėlis / KMM archyvo nuotr.
Gabrielius Sužiedėlis / KMM archyvo nuotr.

Kokie pasaulio muziejai jums yra palikę didžiausią įspūdį? 

Labai nelengva prisiminti visus, kuriuose teko būti (šypsosi). Kiekvienas muziejus kitoks, tad ir įspūdžiai skirtingi. Galiu paminėti Estijos nacionalinį muziejų Tartu mieste. Pastatas stovi ant lėktuvų nusileidimo tako. Šis muziejus tikrai palieka įspūdį, tad kiekvienam labai linkėčiau jame apsilankyti. Kaimyninėje Lenkijoje dėmesio vertas Gdansko Europos solidarumo centras. Tai itin konceptualus muziejus, jame pasakojama visa „Solidarumo“ istorija su autentiškomis nuotraukomis, asmeniniais to laiko didvyrių daiktais.

Šiek tiek parūdijęs ir pakrypęs pastatas iš išorės primena plaukiantį laivą, o viduje – modernios konstrukcijos, kiekvienam istoriniam etapui skirta autentiškai įrengta, visiškai kitaip atrodanti salė. Iškalbingas kiekvienas vaizdas. Šis muziejus veikia emociškai, palieka labai stiprų įspūdį. Tam tikrus faktus, skaičius galima pamiršti, tačiau nuotaika, išgyvenimai, įspūdis lieka visam gyvenimui. 

O gal yra kokių pasaulio muziejų, kuriuose dar nesilankėte, bet progai pasitaikius mielai juos apžiūrėtumėte?

Europoje nemažai muziejų jau esu aplankęs. Įdomu būtų apžiūrėti objektus už jos ribų – gal Azijoje ar Amerikoje. Svajočiau apsilankyti Vašingtone bei Meksike – šie miestai garsėja kaip daugelio žymių muziejų telkiniai.

Kokį norėtumėte matyti Kauno muziejų po kelerių ar keliolikos metų? 

Norime tapti ypač moderniu miesto ir šalies muziejumi. Kauno rotušėje kuriame moderniausią ekspoziciją šalyje. Vis dėlto, kad ir koks būtų modernus, muziejaus neįsivaizduoju be žmogaus. Norisi, kad mūsų muziejus telktų bendruomenę – aktyvių žmonių grupę ir jiems muziejus būtų kaip tikri namai.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai