„Nerėkiu: žiūrėkit, aš, moteris, viena važiuoju bekele! Man nereikia manifesto. Tiesiog šiuo gyvenimo etapu darau tai, kas labiausiai patinka“, – šypsosi kaunietė laivavedė Jurga Žukauskaitė (38), viena motociklu bekele apkeliavusi Ispaniją, Portugaliją ir Maroką.
Sunku nesižavėti jos drąsa ir užsispyrimu leistis į tokį nuotykį, nors pati Jurga vis pabrėžia – nieko čia ypatingo. Pasak jos, kelionė buvusi nuostabi, bet tikrai ne nutrūktgalviška, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bekele ji jau keliavo po Vietnamą ir Laosą, tik tąsyk ji buvo su patyrusiais draugais, o šįkart – viena. „Viskas mano gyvenime vyksta etapais. Pirmą kartą po Maroką keliavau mašina su sese ir draugais, prieš ketverius metus pakartojau tą patį maršrutą važiuodama motociklu, tik tąsyk ne vairavau, o sėdėjau už nugaros. Dabar daugiau mažiau tas pačias vietoves apvažiavau viena“, – pasakoja Jurga. Aistrą motociklams ji jaučia nuo mažens – juokauja, kad paauglystėje kambario sienas nukabinėdavo ne mėgstamų muzikos grupių ar aktorių, o motociklų plakatais.
Per keturis mėnesius Jurga nuvažiavo 10 tūkstančių kilometrų. Ji pripažįsta – šis skaičius nėra įspūdingas, tačiau būtina suprasti, kad teko grumtis su gamta važiuojant bekele. „Aš nekreipiu dėmesio į ridą, nes nevažiuoju autostrada, kuria geru dideliu kelioniniu motociklu per dieną galima ir 1000 kilometrų įveikti. Bet kapanojantis smėliu, dardant akmenimis net 200 kilometrų per dieną yra daug“, – patikina. Jos didžioji – bent kol kas – gyvenimo kelionė prasidėjo Ispanijoje. Bičiuliai, išsiruošę į Ispaniją kemperiu, paėmė ir lengvutį Jurgos „enduro“ motociklą, nuvežė jį iki pat Barselonos. Kaunietei liko tik atskristi, sėsti ant plieninio žirgo ir leistis į pirmą savarankišką kelionę bekele.
„Žinojau, kad draugai toliau keliaus po Ispaniją ir, jei man kas nutiktų, bet kada galėsiu skambinti. Taip ir buvo – pirmą dieną lijo, pūtė smarkus vėjas, aš įlindau tarp alyvmedžių laukų ir niekaip negalėjau rasti išvažiavimo, vis sukau ratus. Galiausiai pradėjau klimpti į molį, motociklas vis griuvo – vos jį pakėliau! Tai visiškai normalu, bet nežinojau, ar pavyks išsikapstyti, jau temo, o aš vienui viena vidury laukų, – prisimindama kvatojasi Jurga. – Kai išsikapsčiau, nulėkiau iki savo draugų. Atvažiavau šlapia, aplipusi moliu, o jie manęs jau laukė paruošę arbatos, maisto. Man taip to reikėjo, tokia panika buvo apėmusi... Kitą rytą atsikėliu – saulė šviečia, vėl išvažiavau viena į kalnus ir į kempingą daugiau negrįžau. Taip važiavau savaitę, kol pasiekiau Tarifą – ten organizavome vandens sporto stovyklą, mokėmės plaukti su burlentėmis, banglentėmis.“
Palikusi draugus Tarifoje Jurga keltu persikėlė į Tanžerą, paskui pervažiavo visą Maroką: nuo Atlaso kalnų iki Sacharos dykumos pirmųjų kopų. Ar rizikinga vienai moteriai keliauti po Maroką? Jurga purto galvą – reikia žinoti, kaip kur dera elgtis, tuomet nekils jokių nesusipratimų. „Važiuodama viena stengiuosi neišsiskirti savo išvaizda, atrodau labai paprastai, nuosaikiai. Važiuoju, kur man reikia, darau, ką man reikia, bet nieko nekalbinu, neflirtuoju, nesimaivau, – aiškina Jurga ir čia pat skuba pridurti, kad kartais nuo absurdiškų momentų tiesiog neįmanoma apsisaugoti. – Vieną vakarą Maroke išsirinkau gerą viešbutį su baseinu, gražia ir aptverta teritorija. Registratūroje pasitiko du vaikinai, užsisakiau kambarį, masažą – nugara, atrodė, jau sulūš. Einu palei baseiną į savo kambarį, grožiuosi, bet matau, kad žmonių daugiau nėra. Tik tie du dirbantys vaikinai – nei svečių, nei personalo. Tada jau kilo mintis, kad tie vaikinai man ir darys masažą. Nueinu į SPA – ir... akurat! Na, gerai, nusiraminau, kad ir Europoje vyrai moterims daro masažus. Tik kai vienas jų pradėjo pilti aliejų, iškart supratau, kad ko jau ko, bet masažo jis tikrai nemoka daryti. Atsisukau – o jis jau nusirengęs iki pusės. Susigriebiau drabužius ir nubėgau į savo kambarį. Paskui dar ilgai masažų nenorėjau ir ieškojau bet kokio viešbučio, kad tik jame būtų žmonių (kvatoja).“
Toli gražu ne visi netikėtumai buvo nemalonūs. Degalinėje, stovinčioje pakeliui link Sacharos dykumos, sutiko krosiniais motociklais po smėlynus keliavusių vyrukų grupę. Vos Jurga nusiėmė šalmą, jie akimirką nustėro, o paskui pažėrė begalę klausimų: kaip ji viena ryžosi tokiam pačiam nuotykiui, kaip ir jie! „Tai buvo prancūzų motociklininkų grupė – ne iš kelmo spirti. Juos vedė Jordi Arcarons’as, Dakare dalyvavęs 17 kartų, kitas – taip pat dakarininkas, trečias – septyniskart vandens motociklų sporto pasaulio čempionas. Visi jie – ryškūs personažai. Vakare susitikome viešbutyje, prisišnekėjome. Tokie nutikimai – važiavimo vienai pranašumai. Jeigu būčiau keliavusi su grupe, mes greičiausiai nebūtume susipažinę.“
„Sunkiausias kelionės momentas buvo, kai Ispanijoje kalnuose kritau. Negreitai važiavau, tiesiog bandydama apsisukti neišlaikiau pusiausvyros: motociklas krito į vieną pusę, o aš virtau aukštielninka. Gerai, kad nebuvau sugalvojusi nusiimti šalmo ir pailsėti, nes krisdama trenkiausi pakaušiu tiesiai į akmenį. Šalmas neskilo, atrodė, viskas gerai, bet pradėjusi važiuoti pajutau, kad pakaušis tvinkčioja ir tinsta. Pasidarė neramu, nusprendžiau vykti į miestelį. Įvažiuojant į jį pirmas kelio ženklas – ligoninė. Bet ne, man ligoninės dar nereikia, – nuvykau į centre esančią kavinę, užsisakiau arbatos, sumuštinių, paprašiau ledukų, kad galėčiau užsidėti ant galvos. Sėdžiu, geriu arbatą ir jaučiu, kad alpstu. Niekada gyvenime nebuvau apalpusi – taip baisu pasidarė! Juk aš viena, mano daiktai, motociklas čia. Jeigu nualpsiu, kas bus? Greitai susimokėjau, šokau ant motociklo ir nukūriau į ligoninę. Pats pirmas skyrius – skubiosios pagalbos. Palikau motociklą prie greitukių, įbėgau į vidų, o ten niekas nekalba angliškai. Bandžiau visaip išaiškinti, vis kartojau „accident“ – bet kokia dar avarija, kai aš tiesiog nukritau? Paguldė mane į neštuvus ir paliko koridoriuje laukti tyrimų. Prisimenu, žiūriu į lubas ir jaučiu, kaip ašaros byra, – dabar jau juokiasi iš savo patirties Jurga. – Palikta ant neštuvų, šalmas įspraustas tarp kojų – jau vaizdas... Po kiek laiko man padarė lašelinę – nuo jos greitai atsigavau. Žiūrėk, pabliovus šiek tiek jau filmuoju, nuotraukas darau ir juokiuosi. Seselės greičiausiai galvojo: na, tu rupūže! (Juokiasi)“
Šis nutikimas Ispanijoje – Jurgai geriausias priminimas, kad visuomet dera skirti ypatingą dėmesį saugumo priemonėms ir savo paties jėgų racionaliam įvertinimui. Daugiausia nelaimių nutinka, kai kelyje perdėtai rizikuojama, viršijamos paties vairuotojo ribos.
Jurga nesiginčija, kad mašina keliauti kur kas patogiau nei motociklu, – tvarkingame automobilyje nealina nei šaltis, nei karštis. Užtat, pabrėžia ji, stebi pasaulį lyg pro akvariumo stiklą. O važiuodamas motociklu esi toje aplinkoje visa esybe, sugeri tave supančius kvapus, garsus. Be to, motociklas, ypač skirtas bekelei, padeda pasiekti tokius kampelius, apie kuriuos nė nebūtum sapnavęs, – štai Jurgai neišdildomą įspūdį padarė Portugalijos uolėti skardžiai, ypač Europos pakraščiu vadinamas Sagres.„Kai jį pasieki, atrodo, kad tikrai atvažiavai prie pasaulio krašto. Tai viena tokių vietų, kurios gal dėl susiklosčiusių aplinkybių, gal tiesiog dėl gamtos sukuria tokią magišką aurą. Kai atvykau prie Sagres, kaip tik buvo saulėlydis.“
Jurga niekada neskirstė, kurie vairuotojai geresni – vyrai ar moterys. Todėl ir į pasaulinį moterų ralį „Women Riders World Relay“ (WRWR), estafetės principu nusidriekusį per visą Žemės rutulį, ji žvelgė gana atsargiai. Tačiau intriga padarė savo – Jurga prisijungė prie ralio Ispanijoje ir atsikratė... skepticizmo.
„Viskas pasikeitė, kai susipažinau su baikerėmis. Jos angliškai nekalba, aš ispaniškai nemoku, bet mes taip susidraugavome! Visos vyresnės, kai kurios – net močiutės, savo „Harley Davidson“ motociklus apsikarsčiusios pliušiniais meškučiais. Tačiau jos nesielgia močiutiškai, motociklai joms reikalingi, kad į barą nulėktų. Bet jos nėra išprotėjusios, normalios mielos moterys, – pasakoja Jurga. – Vėliau išsiaiškinau – viena jų tądien pirmą kartą leidosi į tolimesnę kelionę. Vis stebėjausi, kodėl ji taip lėtai važiuoja, tad pamažu įsikalbėjome ir paaiškėjo, kad iki šiol tik porą kartų po miestą važinėjo. O tokia baikerė atrodė – odiniai drabužiai, raudoni plaukai, didžiulis motociklas... Maniau, šita tai varo!“