Kai pasakojau apie save knygai „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“, įvyko paradoksali situacija: galutiniame interviu liko nepaminėta, kad esu biseksuali. Kai tai pamačiau, kilo įvairūs jausmai. Visų pirma buvo juokinga, kad patvirtinau stereotipą apie veganus – knygoje apie LGBT+ bendruomenę daugiau išdidžiai papasakojau apie tai, kad esu veganė... Kartu buvo kiek liūdna, nes man svarbu kalbėti apie biseksualumą, kuris vis dar dažnai lieka nematomas. Tas interviu buvo puikus tokio nematomumo pavyzdys.
Žmogaus seksualinė orientacija dažniausiai suvokiama pagal jo antrą pusę. Jei esi su priešingos lyties asmeniu, manoma, kad esi heteroseksualus, o jei su tos pačios – homoseksualus. Bet juk kai esi biseksualus, nesvarbu, su kokios lyties žmogumi bebūtum, tai neatspindi tavo orientacijos. Būtent taip biseksualumas ir tampa nematomu, o viešumoje atspindima mažiau biseksualių asmenų patirčių.
Spaudimą, skeptišką požiūrį jaučiu ir iš dalies LGBT+ bendruomenės. Kol dar neturėjau aiškios nuomonės apie savo seksualumą, ilgą laiką teigiau, kad esu lesbietė – taip buvo paprasčiau. Kartais pažinčių portalų skelbimuose tiesiai rašoma – „biseksualės nesikreipkit“. Egzistuoja nusistatymas, kad biseksualūs žmonės ieško tik vienadienių nuotykių, yra neapsisprendę ar netgi specialiai naudojasi tam tikromis privilegijomis.
Toks požiūris, tiesą sakant, mane šiek tiek atstūmė nuo Lietuvos LGBT+ bendruomenės. Galbūt dabar situacija yra pasikeitusi. Feisbuke radau vieną biseksualių asmenų grupę, kartais susitinkančią Vilniuje. Būtų smagu, jei kas suorganizuotų susitikimą Kaune – nors ir į Vilnių vis žadu nuvažiuoti, tik kol kas nepavyko suderinti laiko.
Į Kauną atsikrausčiau iš Vilkaviškio, Suvalkijos lygumų. Tąsyk liūdėjau, nes nebuvau priimta studijoms Vilniuje. Teko vykti į Kauną – čia studijavau psichologiją. Galvojau, jog magistrui vis tiek stosiu į Vilnių, norėjau į sostinę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man pradėjo patikti Kaunas. Paneigiau dalį stereotipų apie šį miestą, atradau sau mielų vietų, vaizdų, o gal ir pats Kaunas ėmė gražėti. Dabar esu čia jau aštuonis metus ir niekur nebenoriu keltis.
Labiausiai Kaune man patinka savitas gatvės menas. Kitoje gatvės pusėje nuo traukinių stoties ant nušiurusio pastato rieda dviratis. Šančių balandėliai, pavadinti „Jis ir ji“, žavi savo raštuotu motyvu, primenančiu senoviškus tapetus. Smagu, kad šio darbo autorė yra moteris – Gražvyda Andrijauskaitė – man tai vis dar atrodo neįprasta, kalbant apie gatvės meną. Dažnai apsilankau „Kiemo galerijoje“ po atviru dangumi, ten vis atsiranda naujų eksponatų.
Kaune tikrai daug renginių, nuo nekomercinio kino iki parodų atidarymų ar knygų pristatymų. Nespėju visur, kur norėčiau, apsilankyti. Tiesa, LGBT+ bendruomenės renginių vis dar trūksta, ir tie dažniausiai nubyra nuo Vilniaus.
Kai su buvusia kursioke sugalvojome imtis riešutų sviesto verslo, sulaukėme daug skeptiškų reakcijų. Ne tik dėl lietuviams neįprasto produkto, bet ir dėl pačios idėjos imtis smulkaus verslo. Prisiklausėm: „suvalgys jus institucijos, visur reikės kyšius nešti“. Mes vis tik nenešėm jokių kyšių, tiesiog laikėmės visų standartų ir reikalavimų. Kadangi buvome dviese, palaikėm viena kitą ir nepasidavėm.
Lietuvoje smulkus verslas ne itin vertinamas. Susiduriam su tokiu stereotipu, kad verslininkas turi turėti užmojį užaugti iki begalybės ir užkariauti visą pasaulį. Tačiau mums patinka būtent smulkus verslas, artimas ryšys su klientais.
Deja, ne tik visuomenė, bet ir įstatymai smulkiesiems verslininkams nepalankūs. Nors politikai mėgsta deklaruoti palaikymą, bet iš tikro daug reikalavimų smulkiajam verslui yra pertekliniai, o mokesčių sistema darosi vis nepalankesnė. Tarkim, mes dirbame dviese, tad mano kolegė turi mane oficialiai prižiūrėti. Įsivaizduokite – esam draugės, dirbame kartu, o ji įpareigota mane netikėtai užklupti ir tikrinti mano darbo saugą. Juk tai absurdiška. Suprantu, kad didelėje korporacijoje reikalinga tokia darbo sauga, bet šiuo atveju?..
Per dieną gamyboje turiu užpildyti kokius penkis žurnalus. Pati sau pažymiu, kad neviduriuoju, nors esu ir gamybos vadovė, ir darbuotoja, todėl tokiu atveju juk paprasčiausiai nedirbčiau. Man tokia biurokratinė praktika atrodo atgyvenusi ir nereikalinga. Politikai neįsivaizduoja, ką reiškia Lietuvoje kurti smulkų verslą ir kaip sudėtinga atitikti visus šiuos formalius reikalavimus.
Esu veganė, biseksuali, verslininkė – turiu daug tapatybių. Man atrodo svarbu neįsikibti vienos tapatybės, priimti save ir kitus iš įvairesnių pusių. Įvairovė – neišvengiama šiuolaikinės visuomenės dalis, todėl džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje daugėja skirtingų, ryškių balsų. Tai padeda sukurti saugią aplinką, kurioje daugiau žmonių nebijotų būti savimi, jaustųsi pilnaverčiais visuomenės dalyviais.
Kai buvau moksleivė ir pradėjau ieškoti žinių apie homoseksualumą ir biseksualumą, pagrindinis žinių šaltinis buvo Gayline.lt portalas. Dabar jau yra įvairių savipagalbos grupių, skirtingų projektų, renginių. Kasmet vyksta „Vaivorykštės dienos“, kino festivaliai skiria nemažai dėmesio LGBT+ temos filmams. Atsiskleidžia daugiau žinomų žmonių, žiniasklaida daug plačiau nušviečia šią temą.
Panašiai ir su veganizmu. Kai tapau vegane, niekas nežinojo, kas tai yra. Dabar visiems būtina apie tai pajuokauti, pakritikuoti. Bet juk kaip sakoma: „iš pradžių jie tave ignoruos, paskui juoksis, o galiausiai – laimėsi“.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.