Išskirtinis vizitas, kurį suorganizavo „Kaunas – „Europos kultūros sostinė 2022“ – į Lietuvą atvyko Serbijos performanso menininkė, fenomenu tapusi Marina Abramović (75). Antradienį surengtoje žiniasklaidos konferencijoje, į kurią atvyko žurnalistai iš įvairių Europos šalių, menininkė kalbėjo apie parodą „Būties atmintis“ bei atsakinėjo į susirinkusių klausimus.
Iš pažiūros rimta ir paskendusi savo pasaulyje – tokia pirmiausia pasirodė į Kauno paveikslų galeriją įžengusi Marina Abramović. Tačiau vos apsipratusi prie kamerų blyksnių, menininkė su šypsena priėmė kiekvieną žurnalisto klausimą, į jį atsakydama be jokių užuolankų, neretai ir pajuokaudama.
Pasaulį išmaišiusi menininkė pasidžiaugė, kad Lietuvoje lankosi pirmą kartą ir iki šiol su šia šalimi ją siejo tik Jono Meko draugystė.
„Niekada nebuvau surengusi jokio šou Lietuvoje ir sutikusi Joną Meką visada norėjau aplankyti į šią šalį“, – pasakojo menininkė, dar prieš trejus metus sutikusi atvykti į Europos kultūros sostinę.
Kaune pristačiusi išskirtinę parodą „Būties atmintis“, kurioje pasitinka ryškiausi menininkės performansai vaizdo instaliacijose, M.Abramović sulaukė klausimo apie jų ilgaamžiškumą ir norą perduoti savo idėjas ateities kartoms.
„Ne man spręsti, kurios mano idėjos nemirtingos. Į tai gali atsakyti tik auditorija ir laikas. Žinoma, aš tikiuosi, kad mano idėjos gyvuos po mano mirties. Idėjos, kuriomis rėmiausi 50 savo gyvenimo metų yra šios: paversti performansą vyraujančiu menu, sukurti „reperformanso“ galimybę ir įtvirtinti ilgos trukmės meną, bei galiausiai – per performansus pakylėti žmogaus sielą“.
Marinos Abramović fenomenas
Marina Abramović pasauliui leido save pažinti ne tik per meną, bet ir per knygas – daugeliui žinomą jos biografiją „Eiti kiaurai sienas“ bei neseniai pasirodžiusį leidinį „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“. Susitikimo metu vienas iš žiniasklaidos atstovų pasiteiravo, ar menininkė nesigaili ypatingai atsivėrusi pastarojoje knygoje, kurioje per dialogus su psichoanalitike ji atskleidė neprieinamiausias savo asmenybės puses.
„Tikrai ne, aš neturiu paslapčių. Parašiau savo biografinę knygą, kai buvau 70-ties ir papasakojau kiekvieną savo gyvenimo paslaptį. Iki šiol pusė mano draugų su manimi nesikalba, nes to jiems buvo per daug“, – šyptelėjo menininkė.
„Aš dirbu su savo kūnu ir protu, todėl man labai svarbu viską pasakoti. Labai svarbu neturėti paslapčių, dalintis dalykais su kitais. Nes visi žmonės yra vienodi, mes visi turime tas pačias problemas, ligas, širdgėlą... Paslaptis yra didelė našta. Aš esu laisvas žmogus, nes neturiu paslapčių“.
Ji tapo fenomenu – tikriausiai nei kiek ne per drąsu taip sakyti kalbant apie M.Abramović. Tačiau pasiekus pasaulinę auditoriją, lengva pasiklysti: jos populiarumą lemia asmenybė ar darbai?
„Tai tikra betvarkė! – salėje išgirdusi tokį klausimą tikino menininkė. – Kai tik pradėjau performanso meną, pradžioje mano auditorija buvo mano draugai: 10 žmonių buvo daug, vėliau 30 – didelė publika. Dabar mano auditorija – tūkstančiai žmonių. Įdomu tai, kad mano populiarumas atėjo po performanso Niujorko Modernaus meno muziejuje, kur turėjome rekordinį lankytojų skaičių.
Amerikiečiai atranda tave, apie tave rašo antraštėse, išgiria ir po to „nužudo“. Tai yra jų projekcija, kaip jie mane piešia, o ne tai, kas aš esu. Mano darbai man yra svarbiau nei aš pati“.
Draugystė su Jonu Meku
Susitikimo su žurnalistais pradžioje užsiminusi apie tai, kad ją ir Lietuvą sieja draugystė su Jonu Meku, M.Abramović kiek plačiau papasakojo ir apie jų pažintį 1978-aisiais, kuomet ji su savo šunimi apsilankė viename iš kino kūrėjo filmų.
„Norėjau sužinoti, kas už viso to slypi ir taip sutikau Joną Meką. Jis po savaitės parodė dar vieną filmą su vienu iš mano didvyrių Sergejumi Paradžanovu. Jaučiausi tarsi atradusi savo šeimą... Tai buvo pati pradžia. Vėliau drauge keliaudavome, mylėjome vienas kitą. Žinojau jo sielą. Atpažįstu tikro menininko DNR, o Jonas Mekas buvo būtent toks“, – prisiminimais apie „avangardinio kino tėvu“ vadintą J.Meką dalijosi serbė.
Menininko balsas karo fone turi būti girdimas
Ne vienas klausimas, adresuotas M.Abramović, siejosi ir su dabartinėmis aktualijomis – vykstančiu karu Ukrainoje ir menininko vaidmeniu šiame fone.
Performansų kūrėja prisiminė 70-uosius, kuomet menininkas galėjo gyventi lengvabūdišką gyvenimą, vartoti alkoholį, sėdėti studijoje ir laukti pripažinimo. Tačiau, tai – jau praeityje. Pasak jos, menininkas turi turėti savo balsą ir aiškią poziciją.
„Dabar menininko rolė yra būti atsakingam už savo darbą, už savo siunčiamą žinutę. Menininko balsas turi būti girdimas, ypatingai tokiose situacijose jo pozicija turi būti aiški“, – tikino M.Abramović ir pati ne kartą viešai pasisakiusi prieš Rusijos invaziją Ukrainoje.
Galiausiai sulaukusi klausimo, kas gali išgelbėti pasaulį, ji nusikvatojo: „Tikrai ne Putinas!“
„Tik mes patys. Mes turime keistis. Paklausti savęs, ką galime padaryti ir veikti dabar“, – pridūrė menininkė ir prasitarė, kad šiuo metu menas Ukrainoje nepadės, todėl ji renka pinigus maistui, ginklams, medikamentams ir kitiems būtiniausiems dalykams, kurie keliauja į karo alinamą šalį.
Trečiadienį Kaune atidaroma serbės paroda „Būties atmintis“. Joje numatyta išsamiai pristatyti svarbiausius M.Abramović kūrybos etapus nuo 1960-ųjų.
Ši paroda yra Kaunas – Europos kultūros sostinė programos dalis. Ji veiks iki liepos.
M.Abramović ketvirtadienį „Žalgirio“ arenoje taip pat skaitys paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“.
Fotogalerija:
