Kaukės – per skirtingų kartų menininkų prizmę

Stasys ir Jurgis / Ignacy Eidrigeviciaus ir Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2018-01-13 20:20
Mitologizuotais kaukių įvaizdžiais savo mene garsėjantis dailininkas Stasys Eidrigevičius jau beveik keturis dešimtmečius gyvena ir kuria Varšuvoje ir yra vienas žinomiausių savo kartos lietuvių menininkų pasaulyje. Tapyba, grafika, scenografija, instaliacijos, knygų iliustravimas – viskas paklūsta šiam žmogui orkestrui. O 25-erių dailininkas Jurgis Tarabilda jau spėjo išgarsėti unikaliais gatvės meno projektais (tapyba ant pastatų sienų) ir savitai interpretuojamomis „kaukėmis“ parodoje „Don’t Ask Why“, surengtoje sostinės Pamėnkalnio galerijoje.

Stasys apie…

…didmiesčio vienatvę. „Kuo didesnis miestas, tuo labiau jis uždaro tavo sielą ir tuo svetimesnis jautiesi šiame pasaulyje. Kalbu ne tik apie Varšuvą – gal net labiau apie Paryžių, kuriame kelerius metus teko gyventi ir kurti. Patyriau būseną, panašią į tą, kurią jauti žiūrėdamas lenkų kilmės Holivudo režisieriaus Romano Polanskio filmą „Nuomininkas“ ir kurią jaučia šio filmo herojus. Paryžius tave įsuka į savo meno verpetus, šiame mieste sutinki daugybę žmonių, bendrauji, keliauji, patiri begalę įspūdžių, tačiau vis tiek nuo vienišumo nepabėgsi. Kita vertus, menininkas, ypač dailininkas, jau a priori yra pasmerktas būti vienas.

Lenkijos sostinėje sukuosi jau beveik keturiasdešimt metų, bet ar visada čia jaučiuosi savas, nežinau.

1980-aisiais atvykęs į Varšuvą ir čia apsigyvenęs, beveik trisdešimt metų dirbau mažytėje, vos 30 kvadratinių metrų, studijoje, kur žinojau kiekvieną savo knygelę, katalogą, popierėlį, pieštuką ar puodelį. Dabar jau dešimtmetį kuriu erdvioje studijoje, kur kažkada buvo miesto pirtis, vėliau – motociklų parduotuvė, netoli Rytinės traukinių stoties, už stadiono, – rajone, kuris kadaise garsėjo kaip tirščiausias Varšuvos nusikaltėlių pasaulis. Ir vienur, ir kitur vienatvė buvo ištikimiausia mano palydovė. Lenkijos sostinėje sukuosi jau beveik keturiasdešimt metų, bet ar visada čia jaučiuosi savas, nežinau. Vien kalbos akcento likučiai išduoda, kad esu svečias. Kad vietiniai suprastų, jog nesi jų tėvynainis, pakanka ištarti vienintelį žodelį „przepraszam“ („atsiprašau“), ir jiems viskas pasidaro aišku. Kai įsijautęs dirbu, atrodo, kad esu Lietuvoje. Ir patikiu tuo. Laikotarpis, kai kūriausi Varšuvoje, sutapo su „Solidarumo“ judėjimo pradžia ir įvesta karine padėtimi, egzistavusia daugiau nei pusantrų metų nuo 1981-ųjų gruodžio. Kartą visą naktį esu su kortelėmis stovėjęs mėsos – jos, atidarius parduotuvę, paprastai gaudavo pirmieji dešimt žmonių. Į visa tai mėginau žvelgti kaip į teatrą. Kaip ir daugeliu kitų absurdiškų gyvenimo atvejų.“

Ignacy Eidrigeviciaus nuotr.
Ignacy Eidrigeviciaus nuotr.

...vietą po saule. „Erdvę, kurioje būnu, pirmiausia sieju su vidine laisve, paskui vertinu pagal tai, kur glaudžiasi kūnas: ar gyvenčiau su lagaminu kišeniniame kambaryje, ar ištaiginguose apartamentuose, o gal besikeičiančiose erdvėse kur nors keliaudamas? Kartais savo vietą randu tapomame paveiksle, kartais scenoje, kai statomas spektaklis (Varšuvoje esu sukūręs du teatro darbus: „Baltas briedis“, 1994 m., ir „Medinis žmogus“, 2007 m.), kartais aplinkoje, kurioje fotografuoju, kai fotografavimo aktas tampa panašus į spektaklį – su savita dramaturgija, su paveiksluojamo objekto ir mano paties dialogais.

Beje, teatras manęs neapleidžia ir kasdienybėje: ar lyginčiausi marškinius, ar gaminčiausi vakarienę, ar kraučiausi daiktus į lagaminą – labai dažnai įsivaizduoju, kad tai darau kaip teatre. Studiją, kurioje dirbu ir, galima sakyti, gyvenu, rytais apgaubia vienokia šviesa, per pietus – kitokia, vakarop – dar kita: ir čia matau begalinį gyvenimo grožį ir stebiu savo nuotaikas, kaip optimizmą keičia melancholija, kaip liūdesys perauga į susierzinimą, o šis – į pyktį, kaip nuslinkęs pyktis virsta džiaugsmu. Esu labai jautrus ne tik aplinkos vaizdams, kvapams, bet ir garsams: kai po mano studija įsikūrusiame sporto klube atsainiai ant grindų numetamos štangos, kad net visas pastatas sudreba, tada kėde daužau į grindis, kad žinotų, jog man tai nepatinka. Tiesa, rytais jau būnu užuodęs kaimynystėje benamiams dalijamos sriubos garų ir perrūgusių kopūstų kvapą, o vakarais virš mano studijos, antrame aukšte, veikia kažkokia teatro mokykla, iš kurios sklindančių dainų ir riksmų girdžiu „su kaupu“, – tai ką daryti ir kur dėtis tam vargšui dailininkui? Kartais visu garsu per kolonėles paleidžiu dramatiškai skambantį Pietų Korėjos senų moterų choro įrašą, kuris patinka tik man vienam ir kuris, neabejoju, turėtų erzinti dažną išgirdusį. Bet kuriuo atveju išeitis vienintelė – nesinervinti ir mėginti prisitaikyti prie esamo triukšmo, priimti save kaip jo dalį: kažkas siautėja, groja „metalą“, o tu sėdi prie savo pastelinių kreidelių stalo ir pieši...

Komerciškai patraukliausia būtų daryti tatuiruotes. Man tai atgrasu, bet... Kai sporto klube, kelionėse matau tatuiruotus žmonių kūnus, apima šleikštulys: galvoju, jei nors vienas mano grafikos darbas atsidurtų ant jų odos, pasaulis tikrai taptų gražesnis. Tiesa, japonai jau yra pagaminę porcelianinių kavos puodelių, papuoštų mano grafikos darbais, kolekciją. Dabar jie kviečia, kad po dvejų metų Tokijuje surengčiau parodą „Stasys 70“. 1994–1997 m. buvau pats susigalvojęs unikalų projektą – kasdien nupiešti, nutapyti didelėje knygoje po vieną puslapį, kuris atspindėtų esminį tos dienos dalyką: įvykį, nuotaiką, susitikimą... Sakykime, atsisveikinęs su jumis, ką nors paimprovizuočiau jūsų rožinio diktofono, kuriuo įrašinėjate mudviejų pokalbį, tema. Taigi tokių darbų atgulė į septynias knygas po 150 puslapių gerokai per tūkstantį. Laikui bėgant, šios idėjos atsisakiau dėl kelionių, nes grįžus sunku atkurti kiekvienos praėjusios dienos nuotaikas, impulsus.“

...tolimą erdvę. „Panevėžio krašto Lepšių, Dubų ir Šilagalio kaimai, kuriuose užaugau, šiandien, galima sakyti, jau išnykę ir tik tam tikrais fragmentais užfiksuoti mano parašytoje ir iliustruotoje poemoje „Giedanti gaidžio galva“, kurios pagrindiniai veikėjai – mano tėvai, seserys, kaimynai, naminiai gyvuliai ir paukščiai bei laukai su pamiškėmis. Kai šulinio svirtimi ištraukęs kibirą vandens nūnai jį palyginu su plastikiniuose buteliuose perkamu, skiriasi kaip diena ir naktis. Dabar prirašyta šimtai knygų, skurta begalė televizijos laidų aiškinantis, kas valgyti sveika, o kas ne. Ant krosnies mamos gaminamas maistas tokių klausimų niekada nekėlė. Sekmadienio rytas. Mama keliasi pirma visų, ieško degtukų, kurs krosnį. Klausia, ko valgyti norėsiąs. Abi seserys apsimeta, kad miega, o mane išsiveda į bažnyčią. Ten taip gražu: dairausi – visur šitiek meno, vargonai gaudžia, stiprus choras gieda... Mama liepia negaudyti varnų... Nuo mažens buvau menininkas – nerami siela. Prisimenu, sukviečiau kaime bendraamžius, pastatėm spektaklį, pats vaidinau kunigą, sužinojusi mama baisiausiai persigando, sakė, taip darydamas išjuokiu dvasininkus ir bažnyčią, nors taip iš tikrųjų nebuvo, bet vis tiek liepė klauptis ir išpirkti kaltę... Tai vienintelis atvejis, kai tėvai mėgino nubausti.

Augdamas kaime ir su seserimis dirbdamas sunkiausius ūkio darbus, visada kaliau į galvą mintį, kad niekada tuose Lepšiuose nepasiliksiu. Studijų metais, per atostogas, kai likdavo laisvo laiko, pasidėdavau ant uždaromos siuvamosios mašinos krūvelę popierėlių, teptukų, dažų ir piešdavau miniatiūras. O kai jau išvažiavau, tai ir prasidėjo mano gyvenimas ant ratų: lagaminas niekada nebuvo kur nors užstumtas, kad jį pamirščiau, štai ir dabar laukia išsižiojęs. Daugelis klausia, kur man geriau: Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Berlyne, Atėnuose ar Tokijuje. Negaliu atsakyti, nes visur man savotiškai gera. Tačiau patirti kaimo vaizdai ir reginiai, kad ir kaip jie transformuotųsi mano fantazijose, lydi visą gyvenimą ir mane veikia. Kad ir kur būčiau, na, kad ir sporto klube, vis iššoka koks nors prisiminimas ir saugau jį kaip būsimo kūrinio siužetą ar detalę. Vien jau tai, kad esu matęs į sunkvežimį tempiamo ir į skerdyklą vežamo buliuko akyse ašaras, stebėjęs, kaip atidžiai priėmimo punkto atstovas tikrina žąsų fermoje (ten dirbo mama) mano surinktus kiaušinius, kad įsitikintų, ar jie tinkami perėti, mano kūrybą daro kitokią, nei didmiestyje užaugusio jauno menininko, kuris turi visiškai kitokią patirtį, kitokių išgyvenimų ir praradimų. Savo didžiausiu praradimu pavadinčiau pradingusią magnetofono juostą, kurioje kadaise buvau įrašęs savo kaimo kaimynų Petro ir Napalio balsus, žmonių įgiedotų laidotuvių giesmių.“

...veidrodžius. „Su žmona užauginęs tris vaikus: dukras Justyną ir Ewą Barbarą bei sūnų Ignacy, jau prieš daug metų nusprendžiau gyventi vienas. Sūnus – dešinė mano ranka, fotografas, geriausias patarėjas rengiant personalines parodas ar ruošiantis grupinėms. Grįžtame prie to, nuo ko pokalbį pradėjome, – vienatvės. Kažkuriame Vakarų Europos mieste vakarienės metu vienas neurologijos profesorius pasakojo apie savo tyrimą: stebėjo nervinius pokyčius pelės, kuri narve buvo uždaryta viena, paskui – dviejų pelių viename narve, galiausiai – vienos pelės narve su veidrodžiu. Pasirodo, sunkiausiai ištvėrė ir greičiausiai nugaišo pirmoji. Tada aš ir pajuokavau, kad vienišiems žmonėms būtina namuose pasistatyti kuo daugiau veidrodžių. Ir profesorius labai rimtai man pritarė. Nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio ir jo tamsiame ekrane matau atsispindintį savo atvaizdą – tai ko gi ne veidrodis? Mažuose Japonijos viešbučių kambariuose jaučiuosi kaip milžinas iš pasakų – ten iš esmės telpu tik aš ir mano lagaminas. Tada išsitraukiu eskizų knygelę ir pradedu piešti, rašau ant atviruko adresą, stebiu Tokijo gatvių sankryžas, gėriuosi gėlėtais kimono ir jaučiuosi kaip namuose.“

Jurgis apie...

...dinastiją. „Gimti Tarabildų giminėje, kurios pirmosios atstovės, mano prosenelės Domicelės Tarabildienės, atvaizdas yra ant Lietuvos pašto ženklo ir kuri kartu su savo vyru Petru dar 1937-aisiais Pasaulinėje parodoje Paryžiuje už knygų iliustravimą buvo apdovanota aukso medaliu, yra ir garbė, ir įpareigojimas. Gaila, neteko jos pažinti, nes kai gimiau, jau buvo prieš septynerius metus mirusi. Seneliai, Vija ir Rimtas Tarabildos, – irgi dailininkai, o tėtis, Agnius Tarabilda, – knygų iliustruotojas ir meno redaktorius, tik mama kiek kito meno atstovė – muzikos pedagogė. Taigi kai tik išmokau tarp pirštų laikyti pieštuką, taip jo ir nebepaleidau. Neteko net susimąstyti, kas galėčiau būti, jei ne dailininkas. Tiesa, po pradinės mokyklos buvau rengiamas muzikai M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet, likus penkioms dienoms iki stojamųjų, tėvai leido pačiam apsispręsti ir persigalvojau. Vėliau Dailės akademijoje norėjau studijuoti vitražą, tačiau siaurokas konservatyvus klasikinis bažnytinis vitražo mokymas pasirodė gana ribotas, nevedantis į šiuolaikinio architektūrinio stiklo pasaulį, taigi pasukau skulptūros link.

Akademijoje jaučiau, kad iš manęs reikalaujama ir tikimasi daugiau nei iš kitų, todėl atrodė, kad tarsi per iškeltą kartelę turiu įveikti vis naują aukštį.

Mano pavardė turi ir pliusų, ir minusų: akademijoje jaučiau, kad iš manęs reikalaujama ir tikimasi daugiau nei iš kitų, todėl atrodė, kad tarsi per iškeltą kartelę turiu įveikti vis naują aukštį; tačiau dailės prekių parduotuvėje ši pavardė garantuoja vienokių ar kitokių nuolaidų (šypsosi). Vis dar tebesidomiu tuo, ką darė ir daro Tarabildų giminės menininkai: tėčio akvarelės technologijos man ir, manau, mano broliui Kristijonui, grafikui, iki šiol paslaptis. Įkvėpimas, kultūriniai tekstai ir kontekstai, meno prigimtis – neišvengiamos, organiškai kylančios mūsų tarpusavio bendravimo temos. Pagaliau visa tai būdavo kaip žaidimai, kuriuos patys nusipiešdavome, instaliuodavome. Labai natūraliai užaugau nepriklausomas nuo kompiuterio ir kompiuterinių žaidimų. Niekas jų nedraudė, neribojo, tačiau man kur kas įdomiau būdavo su broliu ir draugais išeiti kur nors į Antakalnio pušyną, susikurti kokią nors „karinę bazę“ ir susigalvoti kokią nors istoriją.“

...meno nuotykį. „Lankyti parodas niekada nebuvo „privalomas“, „būtinas“ ar „priverstinis“ šeimos reikalas. Studijų metais per atostogas su draugais mėgau keliauti autostopu. Vieną vasarą pasiekiau Paryžių, pirmąsyk apsilankiau Orsė muziejuje ir pamačiau Vincento van Gogho retrospektyvą. Natiurmortai, peizažai, batai, gėlės... Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko stebuklingo, tačiau įspūdis liko toks, kad, paveiktas ir emociškai, ir net fiziškai, ilgai tarsi prikaustytas sėdėjau muziejuje ant suoliuko ir nesupratau, kas nutiko, kas apskritai turi nutikti, kad menas sukeltų katarsį. Amžinas klausimas: kaip perteikti žiūrovui savo patirtį, kad ši jį jaudintų? Kelionių autostopu, kurios prasidėdavo Grigiškėse, periodas suteikė labai daug įspūdžių. Kai mama rašydavo SMS ir klausdavo, kaip sekasi, dažniausiai atsakydavau: „Kaip filme...“ Pavyzdžiui, Vokietijoje sustoja brandaus amžiaus vyras, išsikalbame, pasirodo, jis yra geras prezidento Valdo Adamkaus draugas. Ką reiškia nakvoti po atviru dangumi ant Sen Mišelio kalvos, esančios tarp Normandijos ir Bretanės, pradedu suprasti tik šiandien. Neįkainojama patirtis. Kita vertus, grįžimo į namus džiaugsmas, kai gali nesukdamas galvos išsivirti arbatos, irgi niekuo neišmatuojamas.

Labai vertinu spontaniškumą, pirmas kilęs jausmas visada bus pats tikriausias, stipriausias, nes bet kokios korekcijos sunaikina impulso grožį. Dėl tokio mano įsitikinimo ir tokios kūrybinės manieros kildavo nemažai diskusijų, netgi konfliktinių situacijų su dėstytojais. Jie reikalaudavo tapybos darbo eskizų, o jų neturėdavau, nes paveikslą nutapydavau „iš pirmo karto“. Todėl formalumams pasiduodavau taip, kad, užbaigęs drobę, eskizus ar etiudus kurdavau vėliau – kaip akademinę duoklę.“

Redos Mickevičiūtės nuotr.
Redos Mickevičiūtės nuotr.

...pinigus. „Nuo mažens mačiau, kad meno pasaulis funkcionuoja kiek kitaip nei, pavyzdžiui, verslo ar valstybinių institucijų. Rinkausi jį sąmoningai, žinodamas, kad neteks dirbti nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro, kad neturėsiu stabilių ir nuolatinių pajamų. Kad ir kaip ten būtų, verčiuosi gana užtikrintai, užsiimdamas tuo, kas labiausiai patinka ir ką geriausiai sugebu, džiaugiuosi, kad netenka dairytis vadinamųjų chaltūrų, kad išgyvenu vienas, neatstovaudamas jokiai galerijai, kad meno projektai, kuriuos mudu su drauge pateikiame įvairioms institucijoms, visada randa atgarsį ir sutinkami palankiai.

Ne kartą teko girdėti verkšlenant tėvų kartos menininkus, kad jie nepripažįstami, kad jų niekas neremia, kita vertus, jie patys linkę nieko nedaryti, nerodo jokių iniciatyvų, kad tų pinigų atsirastų. Tam tikra banko kortelėje esanti suma, kurios niekada nesureikšminu ir kuri niekada skausmingai manęs neveikia, reikalinga tam, kad galėčiau minimaliomis sąlygomis gyventi ir kurti. Norėdamas kokybiškai pasirengti parodai ir kokybiškai savo kūrinius eksponuoti, finansiškai esi kertamas kiekviename žingsnyje, tačiau tam būni nusiteikęs, iš anksto viską skaičiuoji ir darai taip, kaip leidžia kišenė. Tuo įsitikinau pavasarį Pamėnkalnio galerijoje rengdamas parodą „Don’t Ask Why“. Kad ji atsipirktų, reikia parduoti ne vieną kūrinį. Kai dar parodos atidarymo dieną sužinojau, kad vienas darbas jau nupirktas, pasijutau devintame danguje. Malonumo parduoti savo kūrinį niekada nesiejau su tam tikra finansine išraiška. Iš meno uždirbti pinigai man yra daugiau nei pinigai – tai emocija, kad esi kažkam įdomus, kad palietei žmogaus mintis ar jausmus taip, jog jis tau atvėrė piniginę. Tiesiog sunku apsakyti tą būseną. Gal tai irgi katarsis? Geriausiai apie tai kalba vienas mano darbas – iš JAV dolerių kupiūrų origamio principu sukurti ir adatomis ant drobės susmaigstyti drugeliai: galingiausias pasaulio pinigas, dėl kurio vyksta karai, griūva gyvenimai, štai tampa drugeliu, trapiu, pažeidžiamu, išnykstančiu. Ir galvok tu, žmogau, ką tik nori...“

...viešumo poreikį. „Man jis būtinas – ir labai didelis. Nesu iš tų kuriančių žmonių, kurie dedasi esantys labai kuklūs, kurie neva nori būti nematomi. Tiesą sakant, netikiu tokiais samprotautojais: arba jie meluoja, arba labai abejoja savo kuriamo meno tikrumu ir bijo patys savęs. Niekas man neįrodys, kad klasikinio dainavimo atstovas balsą visą gyvenimą lavina tik tam, kad pats sau dainuotų vonioje, kad jis nesvajoja apie geriausias pasaulio sales ir operas. Esu visiškas ekstravertas: viešai giriami, peikiami, kritikuojami mano darbai suteikia galimybių tobulėti. Tiesa, laikui bėgant, šiek tiek keičiasi mano požiūris į viešose erdvėse kuriamą meną, nuolat jaučiu vis didesnę atsakomybę už tai, ką eksponuoju ant namų sienų ir kokią žinią siunčiu visuomenei. Ar tai būtų darbas sostinės Odminių gatvėje, priešais Arkikatedrą, ar studentų miestelyje, Saulėtekio alėjoje, ar „Lofto“ kieme, Naujamiestyje (projektas „1/4 laisvės“, atliktas kartu su kolega Aisčiu Kavaliausku), – visos erdvės reikalauja didelės pilietinės menininko atsakomybės. Reikia tik pamąstyti, kokiais pavidalais tavo kūrinys gali nusėsti praeiviams pasąmonėje, jei jis kasdien įkyriai šmėžuoja prieš akis. Kažkada per gatvės meno festivalį užsienio dailininkai ant vieno namo sienos nupiešė juodą pelėdą – kvartalo gyventojai, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo patenkinti ir sužavėti, o viena moteris labai sunerimusi kreipėsi į organizatorius, sakydama, kad jos mažametė dukra pro tą piešinį bijo net į mokyklą eiti…

Kaip gatvės meno atstovas, turiu užsiauginti tvirtą odą ir dar prieš tapydamas turiu būti nusiteikęs, kad po kurio laiko, greičiausiai jau po dienos kitos, į tavo darbą pasikėsins grafičių subkultūros atstovai. Regis, jie tik ir tyko progos, kada galės pasitenkinti ir išlieti destruktyvias emocijas. Atviras požiūris į viešumą, matyt, leido mane pastebėti sportinių batų kompanijai „Converse“, remiančiai jaunus menininkus visame pasaulyje. Sulaukiau labai priimtinų pasiūlymų išvien realizuoti idėjas, prikišamai ir tiesmukai nereklamuojant šio prekės ženklo, neeksploatuojant logotipo taip, kad jis taptų įkyrus ir užgožtų patį dailės darbą. Tačiau didžiausias pastarųjų metų įvykis – kelionė į Malaiziją, kur su draugais praleidau vieną vasarą. Turbūt nėra pasaulyje kitos šalies, kuri taip svetingai pasitiktų europietį menininką. Malaiziečiai pasiryžę padėti viskuo už tai, kad į jų valstybę atneši naujų idėjų. Sunku patikėti: mums patikėjo nutapyti dvi freskas didinguose rūmuose – vienoje garsioje krišnaistų šventykloje.“

...jausmus. „Kol kas nesu tas menininkas, kuris kiekviename savo kūrinyje įkūnija ir regi labai asmeniškus, galbūt net intymius išgyvenimus su mylimąja. Man be galo pasisekė: „du viename“ (juokiasi) – įsimylėjau merginą, kuri sykiu yra ir mano kūrybos vadybininkė. Neįsivaizduoju šiandien savęs be Gabijos Žilionytės: dėl jos keliaučiau į pasaulio kraštą. Sykiu Gabija yra nepamainoma komercinių užsakymų ir projektų vadovė, nes sutartys, finansiniai įsipareigojimai man – kaip paukščių kalba. Tik draugės dėka galiu būti „nuplaukęs“ ir šimtu procentų atsidėti kūrybai. Neįsivaizduoju tvirtesnio tandemo ir geresnės dviejų žmonių „svajonių komandos“ (šypsosi). Niekada nebijau Gabijos kritikos, o ją ji dažniausiai pareiškia, jei mano realizuotose idėjose nemato komercinio „cinkelio“. Antai rodau eskizą, o draugė ir sako: „Hm, tikrai galėtum geriau...“ Negaliu įsižeisti, nes tai sako žmogus, turintis ne tik puikų meninį skonį, bet ir meninį išsilavinimą. Šiandien tapyba ant drobės žmogaus nebeveikia taip, kaip XIX a., todėl provokacijų ieškome pasitelkdami menų sintezę, architektūrinių erdvių įvairovę.“

Elaima.lt

Naujausi straipsniai