Katažinos Zvonkuvienės šeimos Kalėdos: „Sutinkame jas namuose, sveiki – ko daugiau norėti?“

Jaukios Katažinos ir Deivydo Zvonkų šventės / Viktorijos Kuhlins nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-12-25 09:01
Dainininkės Katažinos Zvonkuvienės (40) ir kompozitoriaus Deivydo Zvonkaus (43) šeima šias šventes, nepaisant pasaulyje tvyrančio chaoso, pasitinka ramiai. „Gal todėl, kad tai – jau antrasis karantinas, viskas nebėra taip netikėta. Šventes sutinkame namuose ir neliūdėdami – esame keturiese, sveiki, laimingi, ko daugiau norėti?“ – šypsosi jie.

Katažina pasakoja, kad planai šiemet paprasti – jaukiai susėsti prie stalo, padūkti su vaikais kieme, pasimėgauti ramybe ir tuo, kad nebereikia niekur skubėti, dirbti, spėti visų aplankyti.

„Nieko nėra brangiau už savą šeimą, nes tai žmonės, kurie visada yra ir bus šalia, palaikys, paguos, jei reikės – ir pakritikuos. Man atrodo, mes per dažnai dairomės į šalis, blaškomės, o realiai viskas, ko reikia – yra šalia. Gal tai ir bus svarbiausia šios pandemijos pamoka – sustoti ir pamatyti tai, kas svarbiausia?“ – retoriškai klausia Katažina.

Katažina pasakoja, kad jos tėvų namuose eglutę puošti buvo įprasta likus kelioms dienoms iki Kalėdų, tačiau jos pačios šeimoje – viskas kitaip ir žaliaskarė jau suspindo lapkričio pabaigoje.

Katažinos ir Deivydo Zvonkų dvyniai Kornelija ir Donatas gimė 2016-ųjų gruodžio 1-ąją – nuo tada, sako Katažina, Kalėdos jų šeimoje tarsi prasideda nuo gruodžio pirmos, nes šios dvi progos susilieja į vieną.

„Gimus vaikams, atsirado ir nauja tradicija – eglutę puošiame gruodžio pirmąją, arba net kelios dienos prieš gruodį, kad jų gimtadienio dieną viskas jau spindėtų. Pamenu, kai jie gimė, norėjau grįžti į namus, kuriuose jau būtų šventiškai viskas išpuošta – mano sesuo su drauge pasistengė, kad taip ir įvyktų, tad grįžus su kūdikėliais namuose laukė tikra kalėdinė pasaka“, – prisimena ji.

Dainininkei atmintyje labiausiai ir įsirėžusios tos pirmosios šventės, kurias jiedu sutiko nebe dviese su vyru, o jau keturiese. Nors vaikai dar buvo naujagimiai, o ką tik tėvais tapę Katažina ir Deivydas turėjo nemažai naujiems tėveliams kylančių klausimų, viską atpirko didelis džiaugsmas dėl išsipildžiusios šeimos.

„Prisimenu, kad iš tos laimės nežinojau kaip „išsitaškyti“ – norėjau iškart būti kažkokia motina herojė, tad pirmas mūsų šventes, su dviem naujagimiais, sumąsčiau suruošti pati. Du kūdikiai ant rankų, vis spėju juos maitinti, migdyti, bet ne, leiskite man, aš viską galiu, viską suruošiu! Žodžiu, viskas baigėsi pervargimu. Supratau, kad nereikia taip plėšytis“, – šypsosi Katažina.

Moteris džiaugiasi, kad keturmečiai jau labai domisi šventėmis, laukia Kalėdų Senelio, dovanų, juos džiugina eglutė ir visi kiti su šventėmis susiję dalykai. Tiesa, Kornelija Kalėdų senelio vis išsigąsta.

„Nors ir laukia kasmet, bet kaskart pamačiusi išsigąsta. Maniau šiemet jau darželyje nebebijos, bet pamačiusi vėl išsigando. O Donatas atlaikė vyriškai šį susitikimą, – juokiasi Katažina. – Vaikų amžius dabar – nuostabus. Jie viskuo tiki, tokie tyri, patiklūs, geri. Tai labai žavu ir mus, suaugusiuosius, priverčia truputį nusileisti ant žemės ir vėl prisiminti paprastus dalykus.“

Kornelija Zvonkutė / Viktorijos Kuhlins nuotr.
Kornelija Zvonkutė / Viktorijos Kuhlins nuotr.

Ilgisi tėčio Kūčių patiekalo

Katažina pasakoja, kad savo šventėms tradicinių lenkiškų patiekalų negamina. „Lenkijoje yra savitų maisto įdomybių, tačiau mes jų savo šeimoje nepuoselėjame. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti lenkiškas kopūstų troškinys su dešrelėmis, gaminamas Kalėdoms. Esu bandžiusi jį gaminti, tačiau mūsų šeimoje jis „neprigijo“, – teigia ji.

Tiesa, Katažina iš tėvų namų širdyje nešiojasi vieną nostalgišką prisiminimą iš Kūčių – tai šviesaus atminimo tėčio gamintas patiekalas, kuris Lietuvoje atitiktų kūčiukus su aguonpieniu.

„Tėtis mažas „barankėlės“ sutrindavo su šiltu pienu ir aguonomis, visa tai darydavo prie pečiaus, nes valgis turėdavo stovėti šiltai. Kai buvau vaikas, šis patiekalas man atrodė nelabai skanus –  tie riestainiai piene išmirkdavo, tapdavo kažkokia keista mase... Tačiau vėliau, paauglystėje, jau ėmiau kitaip į jį žiūrėti, o numirus tėveliui supratau, kad labiau už viską norėčiau vėl jo paragauti – kad tėtis būtų savo rankomis pagaminęs, sudėjęs visą savo meilę ir šilumą...“ – atvirauja Katažina.

Pirmus kelerius metus po tėčio mirties šį patiekalą atkartoti bandė Katažinos sesers vyras. Deja... „Nepavyko. Tėtis turėjo savo būdą – trindavo aguonas specialiu prietaisėliu, tokiame dideliame moliniame inde... Būtinai prie pečiaus, šiltai... Tai būdavo tarsi savotiškas ritualas. Vis dar neprarandu vilties, kad pati pabandysiu tai atkartoti ir kažkada pavyks. Dar ne šiemet, bet kažkada – tikrai, nes tai daugiau nei maistas“, – jautriai pasakoja prieš šešerius metus tėčio netekusi K.Zvonkuvienė.

Katažina Zvonkuvienė ir Deivydas Zvonkus su vaikais / Viktorijos Kuhlins nuotr.
Katažina Zvonkuvienė ir Deivydas Zvonkus su vaikais / Viktorijos Kuhlins nuotr.

Kalbėdama apie savo šventinį stalą, Katažina sako, kad jo nenukrauna galybe patiekalų, kaip kad būdavo priimta jos tėvų namuose, atvirkščiai – gamina tik tiek, kiek reikia, kad maisto nereikėtų mesti.

„Pas mane kaime buvo taip priimta, kad per šventes stalai tiesiog lūždavo nuo maisto – po jų visi išsidalindavome, išsivežiodavome, o likutį dar tekdavo nešti į namo priestatą, nes į šaldytuvą nebetilpdavo. Tiesiog žmonės taip darydavo, manau, ne mano vienos šeimoje panašiai buvo. Dabar, pati turėdama savo šeimą, elgiuosi kiek kitaip – gaminu nedaug, nestoviu visą dieną virtuvėje. Aišku, stalą pasiruošti reikia, bet kiek gi to maisto suvalgys keturi žmonės? Mūsų stalas tikrai nebus perkrautas, geriau daugiau laiko skirsime buvimui kartu“, – pasakoja pašnekovė.

Netrukus prasidėsiančiais naujais metais Katažina sau ir skaitytojams linki nelaukti ypatingų progų tam, kad kažką pradėtume daryti, taip pat nepamiršti žmogiškumo ir tikrųjų vertybių.

„Išmokime atskirti tikrus dalykus nuo visai nesvarbių, norėkime gyventi gražiau, ramiau, išmintingiau. Nepamirškime pamatinių vertybių, artimųjų, skambinkime jiems, susitikime, kai jau bus galima, lankykime giminaičius, kai tik baigsis pandemija. Atgaivinkime tikrą žmogiškąjį ryšį vieni su kitais, bendravimą, atjautą. Nelaukime rytojaus, pradėkime jau šiandien“, – linki Katažina.

Katažina Zvonkuvienė ir Deivydas Zvonkus / Viktorijos Kuhlins nuotr.
Katažina Zvonkuvienė ir Deivydas Zvonkus / Viktorijos Kuhlins nuotr.

Naujausi straipsniai