Birželio 1-oji Katažinos ir Deivydo Zvonkų namuose – ypatinga diena. Lygiai prieš pusantrų metų jų šeimą aplankė dvigubas džiaugsmas – pasaulį išvydo poros pirmagimiai dvynukai Donatas ir Kornelija.
Katažina prisipažino, kad nors vaikai namus pripildė laimės – dainininkė juose užsidaryti nesiruošia. Ji dažnai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir aktyviai leidžia laisvalaikį. „Supratau, kad nesu buities mėgėja“, – naujienų portalui Žmonės.lt atskleidė ji.
Esate ne tik dvynukų mama, bet ir įvairių muzikinių projektų teisėja, dalyvė, aktyviai koncertuojate. Kaip viską suspėjate?
Atsakymas labai paprastas, kai yra noras – atsiranda ir galimybės. Egzistuoja viena auksinė taisyklė – jeigu tik kažko nenori ar tingi – atsiranda tūkstantis priežasčių kodėl to nedaryti.
Aš esu veikli moteris. Man patinka bendrauti, būti tarp žmonių. Neslėpsiu, nuo to irgi pavargstu, tačiau gyvenime mes pavargstame gan dažnai. O kad pavargtum – nebūtinai reikia turėti vaikų ar daug veiklos. Galima pavargti ir nuo sedėjimo namie, užsisukus buityje.
Birželio 1-ąją dvynukams sueis pusantrų metų. Kas per tuos metus pasikeitė jūsų gyvenime?
Išmokau pasakyti „ne“, kažko atsisakyti ar kažkur nenuvykti, todėl, kad jausčiausi labiau pailsėjusi. Gyvenimo ritmas kuo toliau, tuo labiau linksmėja. Vaikai labai judrūs – vienas į vieną pusę, kitas į kitą. Išeiti pasivaikščioti be vežimo kol kas dar neišeina, nes fiziškai neįmanoma jų sugaudyti.
Tačiau man be galo smagu ir įdomu juos stebėti. Kiekvieną dieną jie išmoksta kažko naujo. Mergaitė darosi madistė – užsideda kepuraites, užsivynioja ant galvos pledus. Mums įdomu kiekvieną dieną ir mes vis laukiame kažkokių naujų žingsnelių, naujų žodžių, šypsenų. Nelaukiame tik vieno – ligų. Manau, kad vaikai mūsų gyvenime yra tas varikliukas, kuris niekada nesustos.
Kaip su Deivydu dalijatės mažylių priežiūra?
Taip ir dalijamės. Susirašome kas, kurią dieną ir kurią valandą bus su vaikais.
Kuris iš jūsų vaikams yra griežtesnis?
Galbūt iš mūsų griežtesnė esu aš. Nes aš daugiau laiko su jais praleidžiu. Dažnai kažko neleidžiu arba paaiškinu, kad šitaip elgtis nėra gerai, kad reikia dalintis. Tačiau mes auklėjame juos pakankamai laisvai, be didelių apribojimų. Žinoma, bandome neduoti žaisti su mobiliaisiais telefonais. Nors jie beprotiškai to nori. Čia ir prasideda didysis darbas, nes su jais reikia kalbėti, aiškinti, o tai reikalauja labai daug kantrybės ir pastangų. Bet tai ir yra vaikai – jie ir didelis darbas, ir didelis malonumas.
Ar neatsirado noras turėti dar didesnę šeimą?
Aš visada norėjau turėti didelę šeimą ir, man atrodo, kad ji šiuo metu jau yra pakankamai didelė. Šurmulio pas mus namie pakanka. Patikėkite. Aš neįsivaizduoju kas būtų, jeigu namie atsirastų trečias ar ketvirtas vaikas. Kartais grįžtu namo ir nežinau nuo kurio kampo pradėti tvarkytis. Tuomet apsisuku ir suprantu, kad po penkių minučių bus tas pats. Todėl tokiomis akimirkomis aš tiesiog stengiuosi atsipalaiduoti ir per daug nestresuoti.
Galbūt auklėdami vaikus vadovaujatės tam tikrais autoritetais ar skaitote specialias knygas?
Aš galvojau, kad taip darysiu. Man pridovanojo krūvą knygų, prisiuntė internetinių nuorodų. Mano bičiulės prijungė mane prie „Facebook“ grupės „Dvynukų mamos“. Žinoma, apie vaikų auginimą pašnekame su draugėmis, pasidalijame savo patirtimi, tačiau kažkokių taisyklių, plano – aš neturiu.
Augindami vaikus mes vadovaujamės savo požiūriu, patirtimi, kaip mus auklėjo tėvai. Suprantame, kad gyvename 21-ąjame amžiuje ir suprantame, kad jie vistiek ims į rankas telefoną, žais su kompiuteriu. Manau, kad viskas turi būti su saiku. O auginti vaikus pagal vieną ar kitą knygą – man atrodo yra nesąmonė.
Koks jūsų požiūris į tas mamas, kurios būtent taip ir daro – vaikus augina pagal knygą?
Aš nelinkusi nei smerkti, nei palaikyti. Manau, kad kiekviena moteris turi teisę pati pasirinkti kažkokias taisykles. Jeigu jai taip yra geriau ir jos įsitikinimai yra tokie – valio. Juk kai kurios vaikus maitina vos ne iki keturių metų! Aš pati šito nedaryčiau, tačiau tai yra mano asmeninė problema ir mano požiūris. Jeigu man aktualu ir įdomu – aš pasitarsiu ar paklausiu patarimo. Tačiau kiekvienas vaikas jau yra individas, jie visi skirtingi. Ir įsivaizduokite, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų gyventume pagal tą patį planą.
Savęs supermamyte nepavadintumėte?
Ne. Ir ačiū dievui! Mano draugės man yra sakiusios, kad kai aš pastojau ir kai gimė dvyniai, jos galvojo, kad man gali pačiuožti stogelis. Tačiau, ačiū dievui, taip neatsitiko.
Aš stengiuosi rasti laiko ir sau, ir pramogai. Supratau, kad nesu buities mėgėja ir nesu naminė mamytė. Mano supratimu, galioja auksinė taisyklė: laiminga mama – laimingi vaikai. Kai aš grįžtu po koncerto, ar kokios man įdomios veiklos patenkinta, laiminga ir vaikui skiriu ne 24 valandas per parą, o 6 – nuo to mano meilė nesumažėja. Tačiau aš esu laimingesnė ir, manau, kad kai jie užaugs – jiems smagiau bus matyti laimingą, sėkmingą ir gražią mamą. O ne susivėlusią, nelaimingą, uždrožtą buities ir amžinai kažkuo besiskundžiančią.