Visai netrukus pirmagimio susilauksiantys Katažina ir Deivydas Zvonkai savo laukimą įprasmino fotosesijoje. Laukdami gandrų būsimi tėvai sugrįžo į savo gimtuosius kraštus, kur pozavo vaikščiodami gimtaisiais takais.
Žinia, įamžinti kūdikio laukimą pastaruoju metu madinga. Dalis nėštukių pozuoja namuose, kitos renkasi fotostudiją... O Katažina ir Deivydas Zvonkai sugalvojo pažvelgti originaliau: įsiamžino savo tėviškėse.
„Su Deivydu panorome sugrįžti į savo gimtuosius kraštus ir juose įsiamžinti, kad vėliau galėtume parodyti savo vaikams. Norėjome eiti tais takeliais, kuriais mynėme anksčiau... Abu augome skirtingose Lietuvos pusėse: Deivydas – Klaipėdoje, aš – Vilniaus rajone, atstumas – apie 400 km“, – Žmonės.lt pasakojo K.Zvonkuvienė.
Fotosesijos metu pora pozavo K.Zvonkuvienės gimtuosiuose Padvarionyse, taip pat Klaipėdos senamiestyje – ten, kur užaugo Deivydas.
Tokia idėja pirmiausia gimė Katažinos galvoje. „Ėmus lauktis mano gyvenime atsirado daugiau laiko. Visada mėgau archyvuoti, rinkti informaciją, ją saugoti. Atradus senas tėvų, senelių nuotraukas, many atsirado stiprus noras grįžti į tas vietas. Tada jau turėjome idėją pasidaryti laukimo fotosesiją, taigi šias mintis suderinome“, – pasakojo ji.
Dainininkė neslepia iš pradžių nuogąstavusi, ar Deivydui mintis pasirodys patraukli. Juk jis – vyras, kuris gali idėjos ir nesuprasti, šiek tiek patingėti... Tačiau D.Zvonkus tučtuojau pasakė „taip“, ir šiandien abu jie džiaugiasi ypatingais fotosesijos rezultatais.
Iš viso pora fotografavosi dvi dienas. „Žinoma, nuovargis buvo nemažas. Ypač man, vaikščiojusiai su tuo dideliu pilvu, o kartais ir su aukštakulniais... Bet rezultatas, pojūčiai atpirko visiškai viską. Šiandien džiaugiuosi, – sako Katažina. – Tai buvo daugiau nei fotosesija.
Prisimenu, atsistojau prie medžio su obuoliais, ir galvoju: dievaži, aš čia kone visą gyvenimą praleidau, bet niekad taip, kaip dabar, nesijaučiau. Tas ruduo toks gražus... Suprantu, kad galbūt bėgant metams mano tėvų namo nebeliks. Tada juk neturėsiu ką parodyti savo vaikams.“
Ypatingą padėką ji reiškia ir kadrus įamžinusiai fotografei Viktorijai Vaišvilaitei-Skirutienei: „Viktorijos negalima vadinti tiesiog fotografe. Ji – menininkė, kūrėja, užvedusi mus į teisingą kelią. Ji labai ilgai galvojo, kaip perteikti gilią mintį.“
