Katare su vaikais ketverius metus gyvenanti Gintarė Vilčinskienė: „Jaučiuosi čia saugi“

Gintarė Vilčinskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Laisvė Radzevičienė
Šaltinis: Žmonės
AA

Kažkada turėjau svajonę išvykti svetur, pagyventi toliau nuo Lietuvos. Negalėjau įsivaizduoti, kad kelias mane nuves taip toli“, – sako jau keletą metų Katare su šeima gyvenanti Gintarė Vilčinskienė. Išvykusi su vos šešių savaičių antruoju sūnumi ant rankų, moteris sako, kad vaikus Katare auginti labai saugu, tačiau jų vasaros priklauso Lietuvai.

Gintare, kaip nutiko, kad atsidūrėte Katare?

Man labai patinka Lietuvoje, tačiau kelionės praplečia akiratį, natūralu, nuotykiai traukia. Ypač kol vaikai maži, juk nebūtina prisirišti prie vienos vietos. Daug apie tai svajojome, kol vieną dieną mano vyrui – informacinių technologijų saugumo specialistui – pasiūlė darbą Katare. Kaip tik tuo metu pagal seną mūsų vasaros tradiciją dalyvavome sąmoningo gyvenimo festivalyje „Masters of Calm“. Aš tuo metu kaip tik laukiausi jaunesniojo sūnaus, dabar Jurgiui – treji su puse. Gana keista istorija: festivalyje tąsyk buvo žaidžiamas toks savęs pažinimo žaidimas „Lila“. Žaisti jį gali tik tada, jei esi nuoširdžiai suformulavęs klausimą, kuris kelia nerimą.

Jei klausimas nėra teisingas, tinkamos kauliukų kombinacijos, kuri leidžia pradėti žaidimą, neišmesi. Tąsyk į žaidimą atėjau norėdama išspręsti visai kitus dalykus, bet man visiškai nepavyko. Tada nusprendžiau paklausti apie Katarą – vyras kaip tik mūsų palapinėje dalyvavo darbo pokalbyje. Netrukus žaidimas buvo baigtas, o mintis, kad vyksime į Katarą, – paleista. Po žaidimo susitikusi su vyru pasakiau: „Nežinau, kaip tau sekėsi pokalbis, bet aš jau važiuoju į Katarą ir jau pakviečiau į svečius „Lilos“ žaidimo mokytoją.“ Vyras tik nusišypsojo: „Panašu, kad mes tikrai ten važiuojame.“

Vyras į Katarą išvyko po gero mėnesio, rugsėjo pabaigoje. Aš išvykau tik pagimdžiusi, su šešių savaičių kūdikėliu ant rankų.

Gintarė Vilčinskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kataras – skamba labai egzotiškai. Papasakokite daugiau apie šalį, kurioje gyvenate jau beveik ketverius metus.

Egzotikos ten – tikrai daug. Vidurio Rytai, arabų šalis. Turėjome prisitaikyti ir prie jų tradicijų, ir prie kultūros, gerbti jų gyvenimo būdą, laikytis jų taisyklių. Tarkime, per ramadaną viešoje vietoje negalima gerti net vandens. Nustebau sužinojusi, kad mano nuosavas automobilis yra vieša vieta. Ir jei kas mane nufotografuotų geriančią vandenį iš buteliuko per ramadaną, sumokėčiau tūkstančio eurų baudą arba gaučiau keletą dienų arešto. Tačiau, nepaisant visko, Kataras – labai saugi šalis. Gal dėl to, kad joje nėra alkoholio ir veltėdžių. Bedarbių joje nematyti, – darbą gauna tik turintieji darbo vizą. Nieko čia nestebina ir filmavimo kameros, be to, šalies taisyklėse numatoma, kad visi atvykėliai ilgesniam laikui turi padaryti kraujo tyrimus, taip pat paimami pirštų atspaudai ir peršviečiami plaučiai. Kažkam gali pasirodyti, kad tokia aplinka yra bauginanti, tačiau Katare jautiesi visiškai saugus.

Ir nejauti, kad laisvė yra suvaržyta?

Ne, ne, atvirkščiai! Jei netyčia paliksi vaiko vežimėlį ir atvirą rankinę jame, galiu šimtu procentų būti tikra, kad jame rasiu ir piniginę, ir telefoną. Dar gal ir staigmeną – gėlių, pavyzdžiui. Man, mamai, auginančiai du mažus vaikus, tas saugumo jausmas buvo labai svarbus. Vaikų nereikia akylai stebėti, jų ten niekas negrobia, negąsdina, nepersekioja. Grįžusi į Lietuvą, to jausmo pasigendu.

Katare yra tik viena alkoholio parduotuvė, nelabai žinau, kur ji, nes mūsų šeima alkoholio nevartoja. Iš draugų žinau, kad patekti į ją gali tik su specialia licencija, kurią išduoda darbdavys.

Gintarė Vilčinskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Arabų pasaulyje moterys gyvena visai kitokį gyvenimą nei europietės. Ar jaučiate kokius nors suvaržymus?

Galima sakyti, kad Kataro kultūra – gana vakarietiška, nors ir vyrai, ir moterys viešumoje dengia savo kelius ir pečius. Šalyje yra gana daug svetimšalių, kurie dirba paprastesnius darbus, taigi parduotuvėje moterims nereikia prekių krauti į maišus, juos už tave sukrauna pagalbininkai. Ir benzino įpila degalinėje, jei nori – gali palikti arbatpinigių. Per keletą metų prie to lengva priprasti, atvykusi į Lietuvą kartais parduotuvėje užsisvajoju, kol pardavėja nepažadina: „Ar prekių nekrausite į maišą?“ Apsaugos darbuotojai taip pat mieli, šypsosi, kalbina vaikus, Lietuvoje to nėra, gal dar tas sovietinis prieskonis, o gal mes, lietuviai, apskirtai, šaltesni?

Ar jūsų sūnūs lanko darželį?

Ne, mes būname namuose. Pirmagimis Bernardas šiais metais baigė pirmąją klasę, mokėmės nuotoliniu būdu Lietuvoje. Namuose turėjome dar ir savo mokytoją – kartu su mumis Katare gyveno ir mano mama, pradinių klasių mokytoja. Taigi Bernardas mokyklą baigė su pagyrimu. Šiais metais mokslo metai Katare dėl Pasaulio futbolo čempionato prasideda anksti, bet kadangi mokomės namuose, grįžti neskubėsime, pakeliui dar laukia kelionė su vaikais į Indiją.

Gintarė Vilčinskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimas Katare – specifinis, kaip organizuojate ten savo laisvalaikį, ką veikiate?

Katare labai populiarūs sporto klubai, žmonės daug sportuoja. Populiaru lankytis restoranuose, kartu valgyti vakarienes, viešbučių restoranuose galima rasti įvairiausių pasaulio šalių virtuvių.

Labai daug prekybos centrų – molų. Daugelis jų atrodo tarsi rūmai, iš tolo nė nesuprasi, kas tai yra, viduje galima plaukioti gondolomis. Apsipirkimas Kataro gyventojams – tikra pramoga, tačiau mes dažniau renkamės gamtą, aktyvias pramogas, pabūti arčiau vandens. Vanduo Persijos įlankoje – švarus ir skaidrus, mudu su vyru čia pradėjome aitvaruoti, taigi šalis nušvito dar kitomis spalvomis.

Ar svetimoje šalyje radote draugų, bičiulių?

Gyvename uždaroje bendruomenėje, kieme ir apsauga, ir žaidimų aikštelė, ir baseinas, ir teniso kortai. Katariečių draugų neturime, vietiniai gyvena uždarose vilose, su jais sunku susibendrauti. Tačiau atvykėliai užsieniečiai – itin draugiški. Bendruomenėje, kurioje gyvename, yra atvykusių iš Kanados, Prancūzijos, Australijos, Libano, Indijos, Kenijos ir dar kitų pasaulio šalių. Mūsų vaikai laisvai kalba angliškai ir mato labai platų, įvairų pasaulį.

Esame bendruomeniški, su keliomis kaimynėmis subūrėme moterų ratą, sekmadieniais žiūrime filmus, žaidžiame stalo žaidimus, važiuojame pusryčiauti ar vakarieniauti, kartais rengiame kaimynų vakarienes, per kurias irgi pažįstame skirtingas kultūras.

Katare veikia ir lietuvių bendruomenė, švenčiame lietuviškas šventes, mudvi su mama rengiame lietuvių vaikams pamokėles, įkūrėme būrelį. Norisi puoselėti lietuvybę ir nepamiršti, iš kur mūsų šaknys.

Gintarė Vilčinskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Užtat kiekvieną vasarą ir grįžtate namo, į Lietuvą?

Grįžtame ir dėl to, taip pat ir dėl „Masters of Calm“ festivalio, kuris yra tapęs mūsų vasaros tradicija – per vienuolika metų praleidome tik vieną, kuris nevyko per pandemiją. Vaikai be galo mėgsta šią stovyklą, jie visada randa, ką veikti, susidraugauja su kitais vaikais. Man pačiai festivalis tapo svarbia mūsų šeimos gyvenimo būdo dalimi. Būtent nuo „Masters of Calm“ prasidėjo mano kelionė į save, stovykloje sužinojau apie daugybę naujų praktikų, kurios toje kelionėje labai padeda.

Gintarė Vilčinskienė (7 nuotr.)
+1

Sąmoningo gyvenimo būdo festivalis-stovykla „Masters of Calm“ vyks liepos 29–rugpjūčio 7 dienomis Asvejos regioniniame parke. Visą festivalio programą rasite čia www.mastersofcalm.lt

Skaitykite daugiau