Sakoma, kad niekada neverta išsižadėti kalėjimo, ligos ir ubago lazdos... Ir tai yra didesnė tiesa, nei galime pagalvoti, kadangi gyvenimo keliai ir klystkeliai būna tokie netikėti, klaidūs ir bauginantys.
Žmonės, kurie gyvena gatvėje. Ar susimąstėte, kaip jie ten atsidūrė? Drebančios sudiržusios rankos, raukšlių išvagoti, o kartais net visai jauni veidai, ašara akyse, prie širdies glaudžiamas šunelis ir kasdienė kova – kaip išgyventi? Kaip ištempti dar vieną gyvenimo dieną?
Mes negalime žinoti, kad neatsidursime jų kailyje, todėl kviečiame jus įvertinti jautrų ir dėmesio vertą projektą, atskleidžiantį kitokią benamių žmonių kasdienybę. „Rethink Homelessness“ iniciatyva skatina atsigręžti į tuos, kurie šalia, tačiau mes jų stengiamės nepastebėti. Tačiau ar jie nėra visuomenės dalis?
Benamių žmonių buvo paprašyta užrašyti faktą apie save. Tokį, apie kurį niekas nesusimąstytų, praeidamas pro šalį. Kai kurie atsakymai jus gali nustebinti, sugraudinti ir sujaudinti. Pavyzdžiui, „Aš kalbu keturiomis kalbomis“, „Praradau viską. Pradedu iš naujo“, „Sveikstu po širdies operacijos“...
Ir kiekviename fakte slepiasi asmenybės istorija, patirtis, išgyvenimai, jų siela. To, kas įrašyta veide, neįmanoma suvaidinti ar neįvertinti. Belieka tik pagalvoti, ką galime pakeisti. Pirmas žingsnis – pamatyti to, kuris gatvėje, sielą, o ne praeiti pro jį lyg pro tuščią vietą.