Tikrai ne vien alinantis darbas, o sąmoninga praktika ir koncentracija. Taip teigia psichologas ir žurnalistas, dešimties knygų autorius Danielis Golemanas, išleidęs knygą „Focus: The Hidden Driver of Excellence“.
Danielis Golemanas išgarsėjo prieš du dešimtmečius parašyta knyga „Emocinis intelektas“, kuri įvairiose pasaulio šalyse išleista daugiau kaip 5 milijonų tiražu. Tokios sėkmės jis tikisi ir iš naujo savo darbo, kurį trumpai apibūdina kaip „knygą apie dėmesį, išsiblaškymą ir gyvenimišką sėkmę“.
Golemanas iš dalies kritikuoja plačiai paplitusią teoriją, kad, norint tapti bet kurios srities profesionalu, reikia jai skirti 10 tūkstančių valandų. Nes, jei, tarkime, norite išmokti puikiai žaisti golfą ir tobulinate savo smūgiavimo įgūdžius nuolat darydami tas pačias klaidas, tai 10 tūkstančių valandų treniruočių jums niekaip nepadės. Kaip buvote, taip ir liksite naujoku. Na, gal kiek pasenusiu.
Kadaise ta 10 tūkstančio valandų teorija buvo išpopuliarinta, remiantis psichologo Anderso Ericssono iš Floridos universiteto tyrimais apie profesines kompetencijas, nors tyrimų autorius teigė, kad ką nors mechaniškai kartojant, neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Turint tikslą tapti savo srities asu, reikia keisti technikas, o kelyje į tobulumą bent jau iš pradžių reikia sau leisti suklysti. Tam tikrose specifinėse gyvenimo srityse, kur reikalingi ypatingi fiziniai duomenys (tarkime, krepšininkui – ūgis), kiekvienas puikių rezultatų nepasieks, tačiau, Ericssono nuomone, intelektinėje veikloje beveik kiekvienas atkaklus žmogus gali pasiekti meistriškumo.
Jei treniruodami savo įgūdžius blaškome dėmesį, toks išsiblaškymas nubraukia visas mūsų pastangas.
Tačiau Golemanas teigia, kad yra vienas svarbus veiksnys, kurio negalima pamiršti – tai, kad siekti rezultatų reikia maksimaliai susikaupus. Jei treniruodami savo įgūdžius blaškome dėmesį, toks išsiblaškymas nubraukia visas mūsų pastangas. Taigi, jei ką nors darydami, pavyzdžiui, mokydamiesi svetimos kalbos, viena akimi sekame žinias televizoriuje, niekada tos kalbos tobulai neišmoksime.
Manoma, kad absoliuti dėmesio koncentracija pagreitina smegenų darbą, taip pat plečia ar formuoja neuronų tinklą konkrečiai veiklos rūšiai. Na, o kuo labiau tobulėjame, kuo daugiau kartojame tuos pačius veiksmus, po kurio laiko pastebime, kad sekasi vis lengviau ir lengviau – daug ką jau darome automatiškai.
Ir būtent tuomet išsiskiria mėgėjų ir profesionalų keliai. Mėgėjams dažnai užtenka paragauti pirmųjų sėkmės vaisių: maždaug po 50 valandų praktikos (kai, pavyzdžiui, mokomasi vairuoti ar slidinėti), daugelis pajunta, kad jau visai neblogai šį tą išmoko. Jie nebesiveržia tobulinti įgūdžių iš visų jėgų koncentruodamiesi treniruočių metu. Priešingai – jie atsipalaiduoja. Ir tada tampa ne itin svarbu, ar jie dar daug, ar tik vos vos pasimokys – jie liks ant to paties sėkmės laiptelio. Skirtingai nuo mėgėjų, profesionalai nuolat treniruojasi koncentruodami dėmesį į tai, ką jiems dar reikia tobulinti ir nuolat taiso savo klaidas, šlifuoja detales.
Daugiausia pasiekę profesionalai nesistengia jokio darbo atlikti automatiškai, jie nuolat tobulina įgūdžius, nes jau savo kailiu yra patyrę, kad užmigus ant laurų galima skaudžiai kristi. Taigi, kuo daugiau laiko profesionalai gali skirti maksimaliai susikoncentravę į savo veiklą, tuo labiau bus ištobulintas jų meistriškumas.