„Buvusių Moterų Reikalai 3“ kūrėjai šiemet pristatė naują lietuvišką teatro komediją „Man gal magnio trūksta?“. Šįkart scenoje sužibėjo ne tik Lietuvai žinomi aktoriai Mantas Stonkus ir Gelminė Glemžaitė, bet ir Manto studijų laikų draugas suomis Tuomas Tulikorpi.
Siekiant aktoriaus karjeros, pasukote labai neįprastu keliu: išvykote studijuoti į svetimą, nedielę šalį, kurioje kalba – toli gražu ne visiems lengvai suprantama. Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
Svarstydamas studijų galimybes pirmiausia galvojau apie tokius miestus kaip Londonas ar Sankt Peterburgas, kuriuose jau studijavo keletas mano pažįstamų, tačiau tuo metu manęs visai netraukė šie dideli miestai.
Dar 2000-aisiais, kai dirbau asistentu viename teatre, susipažinau su režisieriumi Kristianu Smedsu, kuris kažkada stažavosi ir dirbo Lietuvoje. Man labai patiko šio režisieriaus stilius, todėl netikėtai atėjo mintis, kad jei jis dirbo Lietuvoje, tikriausiai tai yra ta vieta, kurioje ir aš galėsiu sėkmingai semtis aktorystės žinių.
Beje, Lietuvos teatro kultūra jau tada buvo gerai žinoma Suomijos aktoriams profesionalams, kurie lietuvišką teatrą vertino ir iki šiol vertina itin teigiamai.
Viename interviu M. Stonkus minėjo, kad studijų metais jūsų namų sienos buvo iškabintos lietuviškais žodžiais su suomišku vertimu. Prisimenant tuos laikus, ar sunku buvo pirmaisiais metais studijuoti aktorystę nemokant lietuvių kalbos?
Taip, tai buvo vienas iš mano metodų pažinti kalbą, norėjau, kad lietuviški žodžiai visada būtų mano akyse ir, manau, šis metodas kažkiek pasiteisino (juokiasi). Žinoma, pirmaisiais studijų metais buvo sunku, nes nieko nesuprasdavau, tačiau mano kurso studentai, tarp jų ir Mantas, buvo labai paslaugūs ir angliškai paaiškindavo tam tikras paskirtas užduotis.
Dažnai jos nebūdavo itin sunkios, kadangi pirmame kurse retai skaitydavome tekstus, dažniau vaidindavome gyvūnus, atlikinėdavome įvairius pratimus. Beje, kai tik įstojau į LMTA, pirmą semestrą lankiau lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete, todėl jau po metų galėjau suprasti, kalbėti ir net vaidinti lietuviškai.
Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją išvykote atgal į Suomiją ir aktoriaus karjerą tęsėte gimtoje šalyje. Kas po devynerių metų pertraukos paskatino sugrįžti į Lietuvą?
Praėjusių metų šventinu laikotarpiu nusprendžiau atostogauti Lietuvoje. Vieną dieną susitikome su M. Stonkumi papusryčiauti ir visai netikėtai jis man pasiūlė išbandyti „stund-up“ komedijos žanrą „Open Mic“ pasirodyme. Prieš tai niekada nebuvau to daręs ir net pagalvojęs apie tai, todėl nusprendžiau mesti sau iššūkį ir jau skrisdamas atgal į Suomiją pradėjau dėliotis mintis pasirodymui. Taigi, pirmasis mano „stund-up“ įvyko pavasarį „Tamstos“ klube, manau, pavyko visai gerai, o ir man pačiam šis komedijos žanras patiko, kadangi tai buvo visiškai naujas stilius.
Po šio pasirodymo kartu su Mantu apsitarėme ir nusprendėme daryti spektaklį „Man gal magnio trūksta?“. Būdamas Suomijoje visada galvodavau, kad būtų smagu sugrįžti į Lietuvos teatro sceną, o ir dirbti su Mantu man yra lengva, kadangi dar studijų laikais dažnai vaidindavome kartu, mūsų ritmas ir humoro jausmas sutampa iki šiol, todėl sutikau.
Tačiau į lietuvišką sceną žengiate su gana šokiruojančiu personažu – vaidinsite vyrišką lytinį organą. Ar tai Jūsų nė kiek neatbaidė sutinkat vaidinti šiame spektaklyje?
Tai buvo dar viena priežastis, kodėl iškart sutikau, dar net neskaitęs pjesės (juokiasi). Tai yra pakankamai absurdiška idėja, tad pagalvojau, kad iš viso to gali gimti kažkas labai gero. Tiesa, „Man gal magnio trūksta?“ spektaklio tema yra vyrų vidurio amžiaus krizė, o šiai temai atskleisti sukūrėme scenarijų, kai keturiasdešimties metų vyras nusprendžia išsiskirti su savo moterimi, tačiau galiausiai nuo jo atsiskiria jo lytinis organas. Taigi, šią temą atskleidžiame per komediją, tačiau aš manau, kad komedija visada yra labai artima tragedijai.
Prieš keletą dienų įvyko spektaklio „Man gal magnio trūksta?“ premjera Panevėžyje. Kaip vertinate pirmąjį išėjimą ir lietuvišką publiką?
Prieš bet kokią premjerą režisierius, aktoriai bei likusi komandos dalis visada jaudinasi, kadangi dar nėra žinoma kaip publika priims pasirodymą. Kai žengi į sceną ir matai, kad žmonės reaguoja, juokiasi ir supranta tai, ką darai, iškart ateina lengvumo ir malonumo jausmas. Būtent šį jausmą pajutau spektaklio premjeroje. Žinoma, teatro kultūra ir publika čia skiriasi, tačiau man tai yra labai įdomi patirtis ir ypatingas laikotarpis.
Šiuo metu vaidinate ir Helsinkio Nacionaliniame teatre. Ar atvykęs iš Suomijos į Lietuvą pastebėjote kultūrinių skirtumų?
Kai 2006 metais atvykau studijuoti į Lietuvą, pastebėjau, kad šioje visuomenėje teatro kultūra yra svarbi ir „gyva“. Galbūt todėl, kad lietuviško teatro šaknys siekia Sovietų Sąjungos laikus, kai teatras buvo tarsi būdas kovoti. Nors ir Suomijoje teatro kultūra yra labai plati, visgi, Lietuvoje šis jausmas stipresnis. Nežinau, kaip yra dabar, kadangi dėl pasiruošimų pasirodymui neturėjau laiko apsilankyti kituose spektakliuose, tačiau, tikiu, kad lietuviškas teatras ir dabar manęs nenuvils.