Vasarį Ji24.lt portalas skelbia meilės mėnesiu ir siūlo dalytis prisiminimais, kurie jūsų galbūt nepalieka daugelį metų... Nubraukite nuo savo istorijos laiko dulkes ir ištraukite ją į dienos šviesą!
Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.
Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.
Skaitykite Karolinos istoriją.
Dar mokykloje buvau suplanavus savo ateitį, tačiau Dievas nuoširdžiai iš manęs pasijuokė. Būdama paauglė, dėl santykių paaukojau mokslus ir draugus.
Atsisakiau visko, kas kėlė jam pyktį, ir buvau ideali mergina savo mokyklos dievaičiui. Negalėjau skųstis dėmesiu ir aš, nes tuomet buvau viena gražiausių mokyklos merginų, o dar ir protinga, todėl laimė šypsojosi plačiai.
Draugavome ketverius metus, kol galų gale mano kantrybės „kibiras“ persipildė. Atsibodo trejus metus kęsti kitos merginos žinutes, skambučius jam ir apsilankymus, kai manęs nėra.
Vieną dieną tiesiog sutarėm laiką susitikti, tačiau nusprendžiau, kad galiu nustebinti ir atvažiuoti anksčiau, juk jo namų raktus turiu... Nereikėjo nei raktų, nei „labas“, užteko žengus pirmąjį žingsnį pamatyti jos basutes.
Keista, kad būdama tokia jautri, aš sugebėjau įeiti į kambarį, atidaryti duris ir apsisukus 360° kampu, užrietus nosį išeiti trenkdama durimis. Aišku, nebuvo viskas kaip per filmus, – ašaros krito kaip pupos, bet nebuvau kvaila... Jis klykė palaukti, išklausyti, pakalbėti. Aš kaip niekur nieko sutikau.
Grįžau į vidų, ji jau buvo apsirengusi. Pasidariau kavos į savo mėgstamiausią puodelį ir ramiu veidu klausiau, kaip abu puolė teisintis. Pasakiau, kad suprantu ir man reikia poros dienų pagalvoti, sudėlioti mintis. Išėjau.
Nuėjau pas jo geriausią draugą, kur tuo metu buvo ir mano vaikino brolis bei kiti draugai. Visi pamatę mane suprato, kas įvyko, todėl palaikė tikrai gana vyriškai. Tačiau aš verkiau... Verkiau ilgai, gal keturias valandas, paskui išgėrėm, ir vėl verkiau tol, kol nebeturėjau iš ko. Supratau, kad ši klaida ne mano, todėl jis turi suprasti, kaip aš jaučiuosi.
Atstumas iki jo buto buvo nedidelis, todėl apsigaubusi skarele nuėjau pas jį, atsisėdau ir ėmiau verkti, o paskui pasakiau, kad tiesiog esu kvaila. Mačiau visas žinutes, visus pokalbius, bet tylėjau net trejus metus...
Žinoma, jis prisiėmė kaltę, atsiprašinėjo, prašė pasilikti, o aš būdama jauna ir pasilikau. Pasilikau ne tam, kad mane mylėtų ir išpirktų savo klaidas, o tam, kad patikrinčiau, kiek verti jo pažadai.
Prisipažinsiu, elgiausi kvailai, tačiau aš jį kelissyk pasekiau. Kitą dieną jis važiavo ten, kur aš ir tikėjausi, – pas ją. Ką ten veikė, nežinau, tačiau grįžęs ištrynė viską, kas buvo susiję su ja. Aš pateisinau jį, atleidau klaidas – juk esu geras žmogus.
Jo šeima mane mylėjo, dėjo daug pastangų į mūsų santykius, tačiau man to nereikėjo. Aš jam sakiau ne kartą, kad atleidžiu, bet žaizdoms užgyti reikės laiko. Ir vis tik vieną dieną supratau, kad ir kokia gera būčiau, aš esu įskaudinta...
Pasakiau, kad geriausia būtų santykius nutraukti ir pažiūrėti, kaip seksis. Ilgai apie tai kalbėjome ir galiausiai pasiekėme bendrą sutarimą. Daiktų nerinkau, nes žinojau, kad jau po poros dienų čia sugrįšiu.
Jis kasdien maldavo, kad grįžčiau, kad atleisčiau, kad labai atsiprašo, tačiau aš nekreipiau dėmesio į jo žinutes. Net nepastebėjau, kaip praėjo savaitė, kol vieną dieną sutikau jo brolį. Jis suprato mano pasirinkimą ir klausė, ar ilgai tai truks, nes brolis namuose plėšosi.
Atsibodo trejus metus kęsti kitos merginos žinutes, skambučius jam ir apsilankymus, kai manęs nėra.
Sunerimau ir nuvykau pas jį. Išsigandau, nes namai buvo kaip po karo, o ir jo net nepažinau. Jis krito ant kelių, prašė atleidimo ne manęs, o Dievo, verkė, daužė kumščiu sieną... Ėmiau verkti ir aš, po velnių, juk aš jį myliu.
Kai grįžau pas jį, buvo žiemos atostogos, todėl dvi savaites buvome tik dviese. Per jas pažinau jį kitokį ir supratau, kad nenoriu, tiesiog nenoriu būti kartu. Bandžiau jam paaiškinti ir nuraminti. Verkėme ilgai abu, bet galiausiai aš išėjau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Likimo ženklai: kaip išmokti juos pastebėti ir suprasti
Kartą, po kokio mėnesio, jis pakvietė mane kavos, sutikau, nes beprotiškai jo pasiilgau. Kalbėjomės iki pat ryto, kartu nuėjome miegoti, o atsikėlę su šypsenomis kalbėjomės iki pat pietų. Nusprendžiau, kad reikia pasilikti dar vienai nakčiai. Kai ryte atsikėliau, jis buvo padaręs kavos į mano mėgstamiausią puodelį, tačiau staiga atsirakino buto durys ir įėjo ji...
Jis labai sutriko ir, žiūrėdamas į mane, ėmė teisintis, kad raktų jai nedavė. Visas išbalęs žvelgė į ją, bet nedrįso prie jos eiti. O ji labai ramiai pareiškė:
– Tavo raktus pasiėmiau, kai ji juos grąžino tądien, ir atėjau čia, nes noriu tau pasakyti, kad aš tave myliu ir negaliu be tavęs...
Mano rankos ėmė drebėti, o jis priėjo prie jos, apsuko ją, atidarė duris ir paprašė išeiti. Abu kelias sekundes žiūrėjome vienas į kitą, nesupratę, kas čia įvyko.
Tuomet atsipeikėjau ir supratau, kad privalau išeiti.
Nuo tos dienos praėjo jau beveik devyneri metai. Mes abu turime antrąsias puses, tačiau kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį mes kalbamės telefonu lygiai 2 val. ir 33 min. Po to kažkuris padeda ragelį nebaigdamas sakinio, nes toks yra mūsų susitarimas.
Mes tiesiog bijome, kad kitą kartą nebus apie ką kalbėti, todėl pokalbį nutraukiame tiksliu laiku, kad tik sulauktume skambučio kitą mėnesį.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.
Jame dalyvauti galite ir jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.