Karolina Toleikytė – apie debiutą kine ir ne juokais išgąsdinusią sceną

Karolina Toleikytė filme „Leitis“ / Filmo kūrėjų nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2018-07-21 10:00
„Turėjau būti mistiška, subtili. Ir susilieti su gamta“, – regis, tokį neįmanomą vaidmenį patikėję ne profesionaliai aktorei, o modeliui Karolinai TOLEIKYTEI (21), filmo kūrėjai nė kiek nesuklydo. Istoriniame filme „Leitis“ ant mados podiumų dažniau matoma gražuolė virto mitine būtybe – laume.

Kaip įsivaizdavote, kas ta laumė?

Antgamtinių galių turinti senovės lietuvių mitinė būtybė – tiek žinojau apie laumes. Manosios laumės misija filme – perduoti žinią žvalgams, pranašauti nelaimes ir mirtį. Kai gavau pasiūlymą tokiame filme atlikti tokį vaidmenį, labai apsidžiaugiau. Beje, tai nebuvo mano pirmas kartas kine – yra tekę filmuotis britų trumpametražėje juostoje „Tumbleweed“. Tačiau vis tiek prieš imdamasi vaidmens labai rimtai svarsčiau ir bandžiau pasverti savo galimybes.

Grimas, plaukai, drabužiai, ženklai ant kūno – viskas labai neįprasta. Kaip jautėtės?

Pasiruošimas prieš kiekvieną filmavimą trukdavo geras porą valandų. Daugiausia laiko turbūt buvo skiriama ilgoms kasoms priauginti, nes būtent toks buvo filmo kūrėjų sumanymas. Dar reikėjo skirti laiko išmokti laumių šokį. Dėl to kelis kartus susitikome su humanitarinių mokslų daktare Dalia Urbanavičiene, kuri sukūrė laumių šokio choreografiją ir konsultavo filmo kūrėjus. Ji – bene žymiausia Lietuvoje etninės kultūros tyrinėtoja ir populiarintoja. Su profesionaliomis šokėjomis repetavome tiesiog Dalios kieme.

Filmo kūrėjų nuotr.
Filmo kūrėjų nuotr.

Esate prisipažinusi, kad labiausiai jaudinanti patirtis šiame filme buvo nerti po vandeniu neužsikimšus nosies.

Šios scenos iš tiesų labiausiai bijojau. Nesijaučiu labai jaukiai, kai esu po vandeniu. Ypač – šaltu. O dar ir filmuoti mane turėjo stambiu planu. Brisdama į numatytą vietą ežere buvau be galo susikaupusi ir stengiausi visas mintis vyti šalin. Pirmiausia tai buvo didelė kova su savimi. Labai norėjau, kad visi manimi didžiuotųsi, todėl reikėjo viską padaryti idealiai.

Be to, filmuojant sceną ežere, kai turėjau išnirti iš vandens, buvo labai svarbu, kad viskas pavyktų iš pirmo karto. Artinosi audra, dangus vis stipriau niaukėsi, todėl neturėjome daug laiko filmuoti. Be to, kiekvienas dublis būtų kainavęs daug laiko ir pastangų – kaskart pasiruošimas iš naujo nerti būtų užtrukęs po porą valandų, vėl reikėję grimuoti, iš naujo ruošti šukuoseną ir suknelę. Pamenu, panirau ir laiko pojūtis tiesiog dingo – man atrodė, kad po vandeniu esu jau visą amžinybę, jaučiau, tarsi kažkas praplaukia pro šalį, paliečia mano kojas... Išnirau ir po akimirkos išgirdau: „Nufilmuota.“ Manau, su šiuo iššūkiu susitvarkiau puikiai, nes sceną ežere nufilmavome iš pirmo karto.

Gal klystu, bet jūsų amžiaus žmonės tam mistika apipintam viduramžių laikui, kuris kuriamas filme, neturėtų jausti didelių simpatijų ar susidomėjimo.

Kodėl neturėtų?! Nuo pirmos dienos, kai buvau pakviesta filmuotis šiame lietuviškame istoriniame epe, mane sužavėjo pati idėja. Istorija yra vienas mano mėgstamiausių dalykų. Tikrai daug domiuosi ir Lietuvos, ir pasaulio istorija, mėgstu diskutuoti su žmonėmis, kurie ją išmano, skaityti, studijuoti įvairius šaltinius. Šis istorijos laikotarpis man atrodo labai svarbus Lietuvos tautai. Džiaugiuosi, kad pagaliau jis bus ekranizuotas.

Bet ar buvote kada girdėjusi apie leičius?

Apie leičius man yra tekę domėtis dar besimokant gimnazijoje, kai ruošiausi rajoninei istorijos olimpiadai. Filmuodamasi labai smagiai prisiminiau tą savo gyvenimo laikotarpį. Pasitvirtino tai, kuo visada tikėjau: viskas, ką darai gyvenime, anksčiau ar vėliau įgauna prasmę. Ir anksčiau ar vėliau to gali prireikti.

Ar šis debiutas kine paskatins gyvenimą susieti su aktoryste?

Žinoma, taip! Labai tikiuosi vėliau atlikti dar stipresnius ir svarbesnius vaidmenis didžiajame ekrane. Tačiau tam noriu tinkamai pasiruošti. Už pirmąsias aktorystės pamokas esu labai dėkinga savo pirmai teatro mokytojai Rūtai Knystautienei. Ir dabar labai daug laiko skiriu tobulėti šioje srityje, laisvu laiku semiuosi vis naujų žinių – suprantu, kad aktorystė yra tikrai platus mokslas, sudėtinga profesija. Kiekvienas vaidmuo reikalauja be galo daug repeticijų, daug tavo minčių ir net palaikymo iš artimų žmonių. Laimei, palaikymą aš tikrai turiu.

Beje, šį pavasarį buvau gavusi dar vieną kvietimą filmuotis lietuviškame kine – atlikti vieną pagrindinių vaidmenų. Tačiau buvo neįmanoma suderinti mano darbų grafiko su numatytais filmavimais, todėl teko šią svajonę atidėti. Esu be galo dėkinga prodiuseriams, kad pasitiki manimi, kad nori matyti mane ekrane ir kviečia filmuotis, nors esu dar visai žalia kaip aktorė. Seniai svajoju vieną dieną nerti į aktorystę ir tapti profesionale šioje srityje. Bet prieš imdamasi to labai rimtai, turiu dar daug ko išmokti. Noriu jaustis stipri filmavimo aikštelėje. Todėl, kaip sakau, dabar iki svajones liko tik daug dirbti.

Viganto Ovadnevo nuotr.
Viganto Ovadnevo nuotr.

Naujausi straipsniai