„Ryt bus pirma misijos diena, kur oficialiai pradėsime pažindintis su visu tuo, kas vyksta ir ko čia atvažiavome. Labai jaudinuosi. Nors begalo smalsu ir labai laukiu rytojaus, žinau, kad lengva nebus.“ - savo pasakojimą iš Etipijos pradeda socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino. Būtent ji kartu su Juste Arlauskaite-Jazzu ir kunigu Ričardu Doveika išvyko į UNICEF misiją. Ten žinomi Lietuvos žmonės bandys padėti badaujantiems Afrikos vaikams.
Kol kas jaučiuosi dar keistai, nes vis dar negaliu suvokti, jog iš tiesų esame Afrikoje! Po visų skrydžių ir ilgos kelionės naktis atrodo truko 10min., o atsibudus iš ryto lietingas, drėgnas oras dar labiau atitolino realybės suvokimą, kad taip – aš Etiopijoje.
Šiandienos dieną galėčiau apibūdinti kaip apšilimą. Lankėmės Unicef ofise, susipažinome su komanda, pasiklausėme saugumo instruktažo ir išgirdome daugiau „vidinės“ informacijos apie politinę šalies padėtį... Viskas kažkaip blogiau nei tikėjomės, keista, kad apie tai kalbama tiek mažai, nes šaliai žūt būt reikalinga pagalba, bet kokia minimali parama jiems reikštų labai daug. Taip pat dėl saugumo negalvojau, kad reiks perdaug sukti galvą, bet tarp instruktažo punktų buvo ir tokie sakiniai kaip „nevaikščioti po vieną“, „neatidarinėti mašinos langų, nes tai pavojinga“ ir panašiai. Ypatingai rekomenduoja saugotis vaikų grupelių gatvėse, mat jie yra profesionaliausi vagiukai, kurie tau visiškai to nepastebint ištuštins visas kišenes. Taip pat lankėmės Unicef maisto sandėliuose, kuriuose matėme tonas dėžių riešutų kremo ir pirmosios pagalbos rinkinių, kasdien siunčiamų sunkiai gyvenančioms šeimoms ir badaujantiems vaikams.... Kol kas visa tai atrodo tarsi netikra, sunku suvokti kiek jų daug ir kad tai vyksta realybėje, o ne per televiziją ar kokiam vadovėlyje.
Ryt bus pirma misijos diena, kur oficialiai pradėsime pažindintis su visu tuo, kas vyksta ir ko čia atvažiavome. Labai jaudinuosi. Nors begalo smalsu ir labai laukiu rytojaus, žinau, kad lengva nebus. Šiandien atskridus į Oromia regioną iškart pasijuto skirtumas nuo sostinės Adis Abebos, oro uosto net nepavadinsi oro uostu, nusileidome atrodo į atvirus laukus ir aplink iškart pasimatė skurdas.
Labiausiai sužavėjo, jog žmonės čia beveik nieko neturėdami visi atrodė tokie ramūs, draugiški ir laimingi, be galo tvarkingi, aplink iš medžių šakų pintų ar molinių namukų nerastum nei šiukšlės, visi susitvarkę ir sunkiai dirbantys. Tvoros iš apsodintų kaktusų, o darbuojasi visi – nuo pačių mažiausių iki senyvo amžiaus žmonių, visi vairuoja priekabėles su asilais ir nešioja milžiniškus kibirus bei šakų krūvas ant pečių. Jaučiausi kaip filme. Turėjome važiuoti porą valandų iki vietos, kurioje planavome apsistoti visai savaitei, bet dėl saugumo sumetimų, nes anksti temsta, teko pakeisti planus ir likome nakvoti jaukiame vietiniame viešbutuke apie 30 minučių nuo vietos, kur nusileidome lėktuvu.
Vakarieniaudami lauke su mūsų nuostabia kompanija turėjome galimybę pasigrožėti aplink šokinėjančiomis beždžionėmis ir milžiniškais paukščiais, kurie atrodo kaip kažkoks hibridas tarp flamingo ir erelio, kurių pavadinimo taip ir nepavyko išsiaiškinti iki dabar. „Vyšnia ant torto“ buvo link vakarienės pabaigos užklupusi liūtis ir dingusi elektra, bet tai nei kiek nekėlė nerimo, nes viskas pasidarė tik dar labiau egzostiška! Dabar sėdžiu su mūsu vietinio gido paskolintu interneto blokeliu ir bandau šiaip ne taip pranešti visiems Lietuvoje kaip man sekėsi kelionės pradžia ir kad aš visdar gyva! Tikiuosi viskas bus okei ir koks uodas neužkrės maliarija. Labanaktis.
