Istorikas prof. dr. Valdas Rakutis valstybinių švenčių metu dažniausiai dirba, tačiau, sako, visada jaučiasi šventiškai. „Visus raginu burtis į bendruomenes, giedoti „Tautišką giesmę“ ir švęsti, nes tikrai turime kuo didžiuotis“, – teigia karo istorikas.
Liepos 6-ąją viso pasaulio lietuviai turime gražią tradiciją – giedoti „Tautišką giesmę“. Ar ši ir panašios tradicijos vienija lietuvius, stiprina tautinę dvasią?
Manau, kad tai labai graži tradicija, kuri visiems pasaulio lietuviams leidžia pasijusti didele vieninga šeima. Nesvarbu, kaip žiūrėtume į emigrantus, iš Lietuvos išvykę žmonės vis tiek jaučiasi lietuviais. Jeigu gieda himną, vadinasi, patriotiškumo jausmas juose rusena, dalyvaudami ceremonijoje jie prisimena tikrąsias savo šaknis. Labai svarbu, kad lietuviai, galbūt net turintys kitų šalių pilietybę, prisimintų, kas esantys. Kai esi toli nuo namų, vis tiek tave veikia namų ilgesys ir norisi būti šalia savo giminių, artimųjų.
Sukurti tradicijas, kurios vienytų žmones, išsibarsčiusius po visą pasaulį, nėra paprasta...
Be tradicijų žmonės tampa statistiniais vienetais. Kai neturi tapatybės, nežinai, dėl ko gyvenime turi stengtis. Tada lieka tik materialūs norai – pralobti, susikrauti kuo daugiau turtų. Tačiau juk vien to žmogui neužtenka. Taip, praturtėjimas yra svarbus iš pradžių, kai dar nieko neturi, bet vėliau žmogus pradeda ieškoti gyvenime prasmės, vertingesnių dalykų už materialų turtą. Gražu matyti ir labai turtingus žmones, giedančius „Tautišką giesmę“ ir išgyvenančius su visais bendrystę. Šio pojūčio, vieningumo dvasios mums dabar ypač reikia. Svarbu pajusti, kad esame vienis, o ne kiekvienas rūpinamės tik savimi (na, ir gal dar savo šeima). Tad valstybinės šventės – puiki proga pasijusti lietuviais, tapti vieningesniems.
Kas vis dėlto sunkiau – kurti tradicijas ar jas išlaikyti?
Viskas yra labai svarbu. Kuo senesnės tradicijos, tuo yra geriau, nes jos patikimesnės, autentiškesnės. Tačiau visada reikia palikti vietos sukurti ką nors naujo ir užmegzti savo santykį su istorija. Jeigu vaikai vien tik atkartotų tėvų žingsnius, nebūtų gerai, nes jie turi sukurti ir savo asmeninį santykį su tėvų diegiamomis tradicijomis, pažinti istoriją savaip – kitaip nesinorės tradicijų tęsti, jos mirs kartu su senosiomis kartomis. Tam, kad senosios tradicijos neliktų tik prisiminimas, reikėtų rasti būdų, kaip jomis sudominti, įtraukti į jų puoselėjimą. Lietuviams labai būdinga viską nuolat keisti – griauti, kurti, vėl griauti... Kaip tik tradicijos šį procesą kompensuoja. Svarbu žinoti, kad keičiant tradicijas dingsta saugumo jausmas, žmogui ima atrodyti, kad valstybė yra dirbtina, kad ją kažkas kažkada sukūrė, vėliau pasitraukė. Tradicijos turi turėti tęstinumą.
Kokiais būdais jaunoji karta atranda tą savo asmeninį santykį su istorija?
Egzistuoja daugybė būdų, kuriais galima rasti savo asmeninį santykį su istorija. Geriausia – patiems dalyvaujant procese, o ne stebint jį. Net šventes su senomis tradicijomis galima minėti laisva forma, sukuriant dar papildomai ką nors naujo, savito, įsimintino. Kai prisidedi prie šventės rengimo, sugalvoji įdomių idėjų, jas įgyvendini, tuomet viskas tau tampa labai svarbu, norisi tai pakartoti, nenumarinti. Žinoma, kai kas turi būti atkartota iš vyresnių kartų. Didžiausia bėda ta, kad mes, suaugusieji, patys bijome būti patriotiški, todėl nutraukiame tradicijas ir vaikams tiesiog nebelieka jokio pavyzdžio. Drovimės garsiai kalbėti apie tautiškumą. Įvairios baimės trukdo būti laisviems.
Kaip jums atrodo, iš kur kyla tokios mūsų baimės?
Tai viena savęs nuvertinimo sudėtinių dalių. Savęs nevertiname, nes mums dažnai atrodo, kad visa, kas svarbiausia, geriausia, vertingiausia, gimsta kažkur kitur, tik ne pas mus. Manome, kad pasaulio centras yra kažkur tarp Vokietijos ir Prancūzijos ar Amerikoje. O iš tikrųjų esame visaverčiai pasaulio žaidėjai, kaip ir kitos tautos. Esame puiki Europos Sąjungos šalis, NATO narė, su visai neblogai kylančia ekonomika, įdomiais papročiais.
Tas nevisavertiškumo kompleksas ir lemia tai, kad esame labiau linkę kopijuoti svetimą patirtį, jos gerai net nepažindami. Nevisavertiškumo kompleksas labiausiai jaučiamas švietimo sistemoje, kuri kopijuoja visus iš eilės ir labai retai analizuoja savo asmeninę patirtį. Turėtume labiau savimi pasitikėti. Be to, turime aiškiai suvokti, kad mūsų tradiciniai renginiai gali būti įdomūs ir kitiems. Mums tik atrodo, kad niekas mūsų nemato, kad esame pernelyg mažučiai. Užsieniečiai dėl to ir važiuoja į Lietuvą, kad čia jiems daug kas yra kitaip. O mes dėl savo nevisavertiškumo komplekso emigruojame į kitas šalis.
Mums tik atrodo, kad niekas mūsų nemato, kad esame pernelyg mažučiai. Užsieniečiai dėl to ir važiuoja į Lietuvą, kad čia jiems daug kas yra kitaip. O mes dėl savo nevisavertiškumo komplekso emigruojame į kitas šalis.
Pastaruoju metu atsakyta į daugelį ilgai kamavusių klausimų: rasti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, Vokietijos diplomatiniame archyve – Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba... Ar tokie įvykiai padeda stiprinti visuomenės nacionalinius jausmus?
Žinoma, kad padeda. Visos sėkmės istorijos mums labai naudingos ir reikalingos, stiprina ir vienija tautą. Pažiūrėkite, kaip buvo prieš karą: švietimo sistema buvo pasiekusi nerealių rezultatų, išaugino žmones, kurie vėliau taip narsiai kovojo už Lietuvą. Kur paslaptis? Atsakymas paprastas – mokykla buvo visiems didelis autoritetas, buvo suformuotas geras jos įvaizdis, gerbiami mokytojai, mokiniai didžiavosi galėdami mokytis tokioje mokykloje, vėliau – gyventi ir kurti savo šalyje. O dabar didžioji dalis jaunimo nori išvažiuoti iš Lietuvos. Vadinasi, mokymo metodai yra visai netikę, kad nesugebėjome įskiepyti meilės savo šaliai. Turime labai daug kompleksų, todėl ir požiūris į savo praeitį – nerimtas. Reikia žmones skatinti mylėti savo Tėvynę.
Ar tik sėkmės (o gal ir nesėkmės) istorijoje gali būti svarbios skiepijant patriotiškumą?
Aišku, kad taip. Mūsų istorijoje būta visko – ir gero, ir blogo. Meluoti vaikams irgi negalime. Turime sakyti, kad esame padarę klaidų, kad ne visada tinkamai rūpinomės savo valstybe, todėl atėjo kiti ir sugriovė ją. Pergalėmis džiaugiamės, iš pralaimėjimų mokomės. Labai naudinga paanalizuoti išdavikų elgesį, kodėl tokie žmonės parduoda savo Tėvynę. Supratę, kad tokie būti nenorime, gal labiau sustiprinsime ir patriotinius jausmus. Labai geras būdas jaunimą su istorija supažindinti per asmenybes – tuomet susidėlioja daug aiškesnis istorijos paveikslas.
Esate ilgametis Lietuvos skautų sąjungos narys. Papasakokite, kaip skautai skiepija patriotines vertybes?
Skautai turi daug tradicinių gražių dalykų, savus priesakus. Skautų sistema puikiai veikia visose amžiaus grupėse. Pagal amžių vaikai gauna gerą dozę patriotizmo ir jį su savimi nešasi per gyvenimą toliau. Man asmeniškai ši organizacija buvo labai svarbi tada, kai grįžau iš kariuomenės. Maniau ir manau, kad tai yra ta ideologinė platforma, kuri leidžia kiekvienam žmogui būti naudingam visuomenei. Ne žodžiais turime padaryti ką nors gero Dievui, Tėvynei, artimajam, o realiais veiksmais. Skautai tai išties daro. Man ir dabar labai patinka rengti karinius istorinius žaidimus kitiems.
Po tokio žaidimo, kai vaikai apsiginkluoja skydais, kardais, kai vieni būna savi, kiti priešai, žinai, kad istorijos pamoką jaunimas tikrai įsisavino puikiai. Kad prisimintum faktus, reikia gyvo patyrimo. Žaidimai tam tinka kuo puikiausiai. Praktiškos patriotizmo laboratorijos duoda patį didžiausią efektą. O kokių įspūdžių vaikai patiria dalyvaudami naktiniuose žygiuose! Visa keista, neįprasta aplinka geriausiai ir tinka pilietinėms nuostatoms formuoti. Man yra tekę dirbti su lenkų studentais. Jie apie savo krašto istoriją žino tikrai labai daug. Kelionės po savo kraštą, kaimynines šalis, lankant kultūros objektus, įveikiant po keliolika ar net keliasdešimt kilometrų, įsimena ilgam.
Toks gyvas patriotizmo ugdymas keliaujant, o ne sėdint mokyklos suole labai naudingas būtų visose Lietuvos ugdymo įstaigose. Tačiau šioje vietoje suaugusieji vėl susiduria su galybe baimių: bijo vaikus apgyvendinti palapinėse – gal nebus patogu; bijo vesti per pievas – kad tik neįsisiurbtų erkė; bijo vesti per pelkes – kad tik neįkristų... Taip ir negali vaikai išgyventi tikrojo pažinimo džiaugsmo. Taip, įvairiausių grėsmių gyvenime yra kiekviename žingsnyje, bet tai juk nereiškia, kad reikia visko atsisakyti. Manau, kad būsimi pedagogai turėtų išeiti specialius mokymus, per kuriuos jie būtų mokomi neformalaus ugdymo metodų. To labiausiai pasigendu mūsų lietuviškose mokyklose. Dabar atrodo, kad visi būtinai turi sėdėti klasėse ir salėje. Tokia aplinka vaikams yra pati neįdomiausia.
Švietimo sistemoje, manote, reikalingos esminės permainos?
Būtinai! Tauta savivertę gali susigrąžinti būtent per kultūrą ir švietimą. Žinome, kad šios sritys mūsų šalyje yra labai neprioritetinės.
Švietimo sistema turi būti peržiūrėta iš esmės. Reikia galų gale padaryti visų mūsų pasikeitimų nuo 1990 metų analizę ir atrinkti geruosius, kurie pasiteisino. Tiesa, reformas darome nuolatos, bet kas iš to. Kai pažiūrime, ko vaikai realiai išmoko, darosi liūdna. Žinoma, reikia didinti mokytojų autoritetą, gerinti mokytojų ruošimą. Smetoninėje Lietuvoje mokytojai nebuvo turtingi, tačiau pasiturintys, juos visi gerbė. Kodėl dabar patys gabiausieji, turintys prigimtinę pedagogo gyslelę nenori dirbti mokytojais?
Todėl, kad atlyginimai tokie, kad galo su galu sudurti negali, darbo krūvis – milžiniškas, pagarbos pedagogui jokios. O jaunimas svajoja apie emigraciją. Keliauti yra gerai, bet bėda ta, kad dauguma išvažiavusiųjų net neketina grįžti į Tėvynę. Jauni žmonės jau nusiteikę tarnauti svetimiems. Vis dėlto jaunimo kaltinti negalime – geriau pažiūrėkime, ką jis žino apie savo kraštą, ką gero matė, patyrė, išgyveno Lietuvoje. Kokias vertybes formuoja jų tėvai? Gal kalba apie tai, kad svarbiau gyventi turtingai užsienyje, nei būti sėkmingais lietuviais savo Tėvynėje? Tad pradėkime jaunimą ugdyti pirmiausia kiekvienas savo šeimoje – patriotizmo tikrai bus daugiau.