Iš Klaipėdos kilęs reperis Nikita Sryvkinas, žinomas Atikin slapyvardžiu, ilgą laiką karjerą kūrė už Atlanto. Kaip pasakoja, užmezgęs daugybę išsvajotų pažinčių pametė galvą – klimpo svaigaluose, kol liko tik du keliai: mirti arba gydytis.
Maždaug prieš metus Nikitai teko grįžti į Lietuvą, tačiau ne į šiltus namus pajūryje, o tiesiai į reabilitacijos ligoninę, kur buvo atskirtas nuo visuomenės. Jokio telefono ar kompiuterio – tik gamta ir buvimas su savimi.
„Grįžtu gyventi, kurti, mokintis į Lietuvą. Tai paskatino didžiausi pokyčiai mano viduje, įvykę po susidūrimo su sunkiomis problemomis. Metus teko praleisti reabilitacijoje. Dingau iš visų radarų, metus praleidau miške, izoliuotas nuo visuomenės. Be telefono, be jokių kontaktų. Tiesiog dirbau su savimi ir supratau, kad problema buvo mano viduje – kad man reikia keisti savo požiūrį. Ir šalis čia niekuo dėta. Lietuvoje man dabar labai gera, myliu Lietuvą. Esu labai laimingas, nes pradedu gyventi iš naujo. Ir tas gyvenimas visai kitoks. Gera nusiimti visas kaukes, reperišką įvaizdį, nusiginkluoti ir tiesiog būti paprastu žmogumi, kurti ir nesusireikšminti“, – atvirauja žinomas atlikėjas.
Naują gyvenimo lapą verčiantis Atikin grįžta ir su nauju muzikiniu skambesiu. Įprastai repavęs, dabar atlikėjas demonstruoja dainavimo sugebėjimus ir pristato lyriško skambesio dainą „Vasara labas“.
„Kodėl tiek daug laiko aš nemačiau viso šito“ – skambus ir daug pasakantis sakinys iš dainos. Regis, čia kalbate apie savo patirtį. Kada įvyko tas „pabudimas“ ir ką iš naujo atradote?
Mes visada kažkur skubame, nemokame būti čia ir dabar. Kalbu apie save. Nemačiau gyvenimo, pasaulio, gamtos grožio, nes gyvenau savo ateityje, savo tiksluose, savo planuose, ambicijose ir siekime tam tikrų tikslų, kuriuos taip norėjau pasiekti. Nebuvau čia ir dabar. Visada kažkur savo mintyse ir svajonių pilyse, kažkur aukštai bokšte. Buvau emociškai nepasiekiamas ne tik kitiems žmonėms, bet ir pačiam sau. Kartą tiesiog sėdėjau ant liepto, švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, stebėjau, kaip viskas žydi, mačiau ežerą, mišką ir galvojau – vau, kodėl tiek laiko nemačiau visų šitų dalykų? Jaučiuosi kaip vaikas, nes man viskas taip nauja. Pagaliau nesu prislopintas, tiesiog būnu savo natūralioje būsenoje, gamtoje. Lietuvoje yra gražiausia gamta.
Keleriems metams buvote dingęs iš muzikinio pasaulio. Ar per tą laiką ilgėjotės kūrybos, scenos?
Taip, buvau dingęs ne tik iš muzikinio pasaulio, bet ir apskritai iš pasaulio. Turėjau problemų ir man reikėjo su jomis tvarkytis. Tai buvo mirties ir gyvybės klausimas – ar aš su jomis susitvarkysiu, ar tiesiog mirsiu? Nebuvo jokių variantų per vidurį. Ilgėjausi kūrybos ir scenos, bet man prireikė laiko, kad išmokčiau kurti visiškai blaivas. Aš apie pusmetį jaučiausi neturintis, apie ką kalbėti. Man atrodė, kad tas reperio gyvenimas, kuriame daug visokio judesio, yra tikra svajonė. Aš visada rašiau apie tai, ką išgyvendavau ir kas tuo metu mano gyvenime vykdavo. Kol nepasikeitė mano požiūris ir kol nepamačiau, kur yra tikrovė, o kur veikia mano ligota galva, ego ir susireikšminimas. Man buvo sunku atsiskirti nuo to artistiško iliuzijų pasaulio, kurį pats buvau susikūręs.
Jame gyvenau ne vien aš – aplink buvo ir daugiau žmonių. Man prireikė laiko, kad pradėčiau kurti visai kitaip. Šiuo metu esu be galo patenkintas savo kūryba, stiliumi. Pagrindinis dalykas – net ne rašymo stilius ar kūrybos pateikimas, o tai, su kokia energija aš kuriu, ką aš noriu pasakyti savo kūryba. Klausydamasis kai kurių savo kūrinių iš ankstesnio gyvenimo, net jaučiu gėdą. Bet tuomet man tai atrodė tikra. Naujas etapas – nauja kūryba.
Ar reabilitacijoje gydytis jums teko dėl polinkio svaigintis? Kaip ten atsidūrėte? Ar jaučiatės pasveikęs ir turite naujų jėgų?
Taip, bet tai buvo ne tik polinkis, tai buvo gyvenimo būdas. Tai visiškai suėdė mane gyvą. Aš buvau žmogus, kuris pačioje jaunystėje nukrypo nuo sociumo normų, žmogus, kuris nesitvarkė su savo vidinėmis traumomis, išgyvenimais ir kompleksais. Tie svaigalai buvo tiesiog laikini sielos žaizdų pleistrai. Absoliučiai visi svaiginimaisi. Vieni jau nebeveikia, bandai kitus. Ir taip viskas ritosi žemyn. Man nepadėjo ir tai, kad turėjau pasiekęs tam tikrą lygį kūryboje ir kitur gyvenime. Kai aktyviai vartojau tam tikras medžiagas, man atrodė, kad taip turi būti. Gyvenau Amerikoje, kur labai daug įžymių žmonių, su kuriais leisdavau laiką ar įrašinėdavau studijoje, daro tą patį. Tai tiesiog tarsi gyvenimo būdas. Man atrodė, kad taip turi būti.
Reabilitacijoje atsidūriau tada, kai supratau, kad turiu du kelius – į kapines arba sveikti. Dabar jaučiuosi pasveikęs. Tačiau ši liga, priklausomybė, yra be galo klastinga. Ji nemiega, tad svarbu išlaikyti budrumą. Vos užsisvajosi ir viskas labai greitai gali grįžti atgal ir įklampinti dar giliau. Dabar turiu tiek daug jėgų, kiek niekada neturėjau.
Los Andžele susipažinote su daugybe žinomų atlikėjų. Ką reikėjo pakeisti savo kasdienybėje norint įsilieti į jų gretas? Tai atnešė daugiau žalos ar naudos?
Tų pažinčių užmezgiau ne tik Los Andžele. Kai buvau visai jaunas, 16-18 metų, vos pradėjęs kurti muziką, svajojau apie tam tikras draugystes, partnerystes su žmonėmis, su kuriais vėliau teko bendrauti. Klausydavausi tam tikrų žmonių interviu ir galvodavau – kaip norėčiau, kad jie išgirstų mano kūrybą. Ir po penkerių metų suvoki, kad sėdi kartu su tais žmonėmis įrašų studijoje, kartu kuri, esi kviečiamas į jų gimtadienius ar tiesiog kartu pavakarieniauti su antromis pusėmis. Tokie dalykai man dar labiau rovė stogą ir pridėjo dar daugiau to išpūsto pasitikėjimo savimi. Karūna augo kaip ant mielių. Susipažinau su visais, kuriuos svajojau pažinti, išskyrus Eminemą, Kendriką Lamarą ar J.Cole‘ą. Tai yra keli artistai, su kuriais dar nebendravau arba nebuvau jų apsuptyje, bet norėčiau.
O tam, kad įsiliečiau į jų gretas, man nereikėjo nieko keisti. Tai nebuvo mano tikslas. Aš tiesiog kažkada vaikystėje daviau tokią užklausą visatai, to siekiau ir laikiausi tam tikros kūrybinės disciplinos. Paskui stengiausi palaikyti santykius. Iš tiesų, čia mano nuopelnų – nulis. Tai tik aukštesnės jėgos veikia. O aš tiesiog be galo myliu muziką.
Ar gailitės dėl kažkurių klystkelių? Jeigu atsuktumėt laiką atgal, ką savo gyvenimo scenarijuje perrašytumėt?
Gailėtis dėl praeities – mano senas modelis. Ar aš turiu tikslą grįžti į tam tikrus momentus, kuomet neteisingai pasielgiau su žmonėmis, padariau jiems emocinę, psichologinę ar materialinę žalą? Be abejo. Tai yra vienas iš didelių žingsnių, kuriuos aš, kai būsiu pasiruošęs, noriu žengti. Bet šiuo metu aš tikrai neturiu, dėl ko gailėtis. Kelias buvo toks, koks buvo ir aš turiu gyventi šiandien. Tik šiandien. Esu dėkingas, kad esu gyvas, blaivas. Nieko neatsukinėčiau atgal, nieko neperrašyčiau, nes ta patirtis, kurią gavau ir kaip mane Dievas apsaugojo... Norėčiau ne perrašyti gyvenimo scenarijų, o dar kartą padėkoti. Aš kasdien dėkoju aukštesnėms jėgoms, kad esu gyvas, turiu nuostabią šeimą, nuostabius draugus, didžiulį palaikymą iš artimųjų. Esu gyvas, su dviem kojom, dviem rankom, sveikas, vis dar kuriu. Yra tiek daug dalykų, už kuriuos reikia dėkoti. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Aišku, aš neteisinu savo poelgių, bet manau, kad viskam savas laikas.