Gegužės 14 dieną aktorė ir dainininkė Karina Krysko-Skambinė švenčia savo 36-ąjį gimtadienį. Iš savo tėčio paveldėjusi kantrybę ir kruopštumą ji iki šiol kiekvienoje gyvenimo situacijoje šypsosi. „Apie blogus dalykus negalvoju, iš problemų mėgstu kuo greičiau išsivaduoti. Ką darau, stengiuosi daryti nuoširdžiai“, – tikina Karina, kuri šiais metais savąją šventę perkėlė į pajūrį ir draugus kvietė kartu leistis į žygį.
Su Karina kalbėtis paprasta. Ji nuoširdi ir žodžių kišenėje neieško. Visų pirma moteris yra mama, žmona, o tik tada visų mylima ir vetinama dainininkė bei aktorė. Kokia jos amžino žydėjimo paslaptis? Mėgstama veikla ir supratimas, kad mylint save, lengviau mylėti kitus.
Išduokite paslaptį, kaip pavyksta gyventi tokiu intensyviu ritmu. Darbas teatre, dainavimas merginų grupėje, sportas. Juk šeimai laiko taip pat skirti reikia...
Gan ilgą laiką, nuo rudens iki vasaros, gyvenu rytinį gyvenimą. Nuvežu berniuką į mokyklą ir keliauju į sporto klubą. Kai prasideda pastatymai - dirbu daug ir įtemptai. Nuo 10 ryto vaikštau į repeticijas, vakare vėl grįžtu į teatrą ir ten rengiuosi pasirodymams. 100 procentų atsiduodu darbui. Po visų premjerų ir pastatymų, leidžiu sau pailsėti ir atsigauti, pabūti su artimaisiais. Daugeliui atrodo, kad visiškai neturiu laisvo laiko, tačiau iš tiesų, kaip ir kiekvienam žmogui, man taip pat jo lieka.
Ką laisvu metu veikiate?
Tiesa, jog įtempta dienotvarkė organizmą alina, tad stengiuosi atsipalaiduoti, išsimiegoti. Pasitaiko, kad nuvežusi vaiką į mokyklą aš sugrįžtu į lovą. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę tai sau leisti.
Ir toliau kopiate karjeros laiptais, atrodo, jog niekuomet nesustojate. Ar kada nors galėtumėte visko atsisakyti, būti tiktai mama, besirūpinanti šeimos židiniu ?
Būti mama – sunkus darbas, dar sunkesnis – derinti mėgstamą veiklą su motinyste. Visada sakau, kad jei esi neįdomus sau, toks atrodysi ir savo vaikui. Žinoma, kiekvienas pasirenka jam patinkantį kelią. Svarbiausia, jog tavo šeima niekuomet neatsidurtų antrame plane. Mano sūnus yra daug laimingesnis, kai grįžtu namo realizavusi idėjas. Kodėl? Nes aš tokia jaučiuosi. Juk yra skirtumas tarp laimingos mamos ir tos, kuri visą laiką galvoja, jog gyvenime jai kažko trūksta.
Viešumoje jūs visuomet šypsotės, optimistiškai kalbate visais klausimais. Būna situacijų, jog nesusivaldytumėte?
Pasitaiko įvariausių situacijų, laikotarpių bet taip, esu optimistė. Apie blogus dalykus negalvoju, iš problemų mėgstu kuo greičiau išsivaduoti. Ką darau, stengiuosi daryti nuoširdžiai. Dažnai susimąstau, jog svarbiausias laimėjimas – tai, kad esame žemėje. Galbūt, toks ir yra mūsų tikslas. Daryti tai, kas patinka, įkvėpti kitus.
Vienas žymiausių jūsų sukurtų personažų teatre yra čigonaitės Esmeraldos. Kaip manote, kiek prie gautų vaidmenų prisideda egzotiška išvaizda?
Nors daug kas sako, jog Esmeralda, štai tamsaus gymio, ją vaidinti turėtų nelietuviško kraujo turinti mergina, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad svarbiausias yra pats aktorius. Kad ir kokio vaidmens besiimtų jis turi mokėti persikūnyti. Šiais laikais teatre apstu profesionalų, galinčių pakeisti tavo išvaizdą.
Šį vaidmenį gavau ir priėmiau, nes jis man pasirodė įdomus. O jei gyvenime kažkas domina, kodėl gi to nedaryti?
Pirmąjį kartą „Paryžiaus katedrą“ skaičiau labai seniai. Planuoju šią knygą atsiversti ir vėl.
Vis dar jaučiate jaudulį besiimdama kažko naujo?
Kas liečia teatrą ir naujus dalykus – taip. Esu iš tų žmonių, kurie jaudulį visuomet jaučia. Kartais atrodo, jog bėgant metams turėtum išmokti tai kontroliuoti, tačiau iš tiesų iki šiol esu tik prie to pripratusi.
Prisipažinkite...Būna, jog iš nuovargio pravirkstate?
Įsikniaubusi į pagalvę iš nuovargio neašaroju, tačiau jautriai reaguoti galiu į kino filmą, klausydamasi muzikos, žiūrėdama emocionalų pasirodymą teatro scenoje. Kartu su Lietuva išgyvenu tragiškas naujienas, jei tokios mane pasiekia. Ypatingai veikia tos, kurios liečia vaikus.
Atsidūrusi teatre niekuomet nesusimąstėte, kad, galbūt, jau pakaks dainuoti merginų grupėje „69 Danguje“ ir laikas visą save atiduoti vaidybai?
Nesu toks žmogus, kuris spontaniškai priima sprendimus. Apsvarstau visus „už“ ir „prieš“. Griežtai gyvenime nieko neužbaigiu, nenupjaunu. Iki šiol grupei viskas puikiai sekasi. Su merginomis esame šeima. Kiekviena turi papildomų veiklų ir nei vienai tai netrukdo.
Kai laukiausi vaikelio, pirmaisiais jo gimimo metais nuo dainavimo atitrūkau, padariau pauzę. Ir dabar tenka dėl savo veiklos kažką praleisti, tačiau kiek įmanoma prisidedu ir stengiuosi dalyvauti „69 Danguje“ veikloje. Dabar man grupė yra tarsi laisvalaikis.
Karina, mitas ar tiesa, jog teatro aktoriai į pramogų pasaulio atstovus žiūri iš aukšto, kadanors tenka susidurti su menininkų elito priekaištais, žiūrėjimu iš aukšto?
Visiškai nesutinku. Iš savo teatro kolegų niekuomet negirdėjau nei vieno blogo žodžio. Galbūt, tokie mitai atsirado iš senų laikų. Grupė – dar vienas mano vaidmenų. Tikriausiai dar ir dėl to, kad niekam neleidžiu blogai apie ją kalbėti. Kaip sakoma: arba gerai, arba nieko. Manau, kad jei ne karjeros pradžia „69 Danguje“, tikriausiai daug ko dabar neturėčiau. Viskas gyvenime įvyksta taip, kaip ir turi būti.
