Karalienė Viktorija ir princas Albertas: tobula pasaka

Karalienė Viktorija ir princas Albertas / Vida Press nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-04-29 13:15
Jų meilės ryšys – tobulos pasakos prototipas. Karalienė Viktorija ir princas Albertas susituokė iš meilės, gyveno gal ir ne taip ilgai, kaip būtų norėję, bet labai laimingai ir susilaukė 9 vaikų.

Iki visiškos pasakiškos tobulybės – vos keli trūkumai: pirmiausia, jie nemirė vieną dieną, ji pergyveno jį 4 dešimtmečiais, o pikti liežuviai plaka, kad ilgai našlaudama net buvo apdovanojusi savo prielankumu kitą vyrą. Tačiau kur kas didesnė bėda, kad poros atžalos, pasklidusios po visos Europos kilmingiausias šeimas, atnešė į jas ne tik mėlyno, bet ir sugadinto kraujo. Jeigu Viktorijos anūkė Alix nebūtų perdavusi hemofilijos sūnui, Rusijos sosto įpėdiniui caraičiui Aleksejui, gal nemaža pasaulio dalis ir šiandien būtų gyvenusi kitaip... Deja, tariamoji nuosaka istorijos moksle neegzistuoja. Todėl grįžkime prie Viktorijos ir Alberto (garsusis Londono muziejus, įsteigtas Alberto iniciatyva, pavadintas šios poros garbei), kai pasaulis sukasi stabiliai ir palengva, Didžioji Britanija tvyro nuo jūrų iki jūrų, o socializmo ideologai Marxas ir Engelsas dar jauni, bebarzdžiai ir neišleidę komunizmo šmėklos klajoti po Europą. Eina 1837-ieji Viešpaties metai ir birželio 20 d. metais už Marxą vyresnė Anglijos princesė Victoria tampa karaliene.

Karališkoji dukterėčia

Tai nutinka gana kebliomis aplinkybėmis: karalius Viljamas IV buvo ne princesės tėvas, o jos dėdė (tėvas mirė, kai mergytei nebuvo nė metų; po kelių mėnesių į aną pasaulį iškeliavo ir senelis, karalius Jurgis III). Taip jau išėjo, kad Victoria, gimimo dieną buvusi penkta sosto paveldėtojų eilėje, liko vienintelė jo paveldėtoja.

Sakoma, kad pirmasis karalienės Viktorijos įsakymas buvo išnešti jos lovą iš motinos kambario – hercogienės Victorios nurodymu dukrai auklėjimo ir dorovės tikslais buvo draudžiama miegoti atskirame kambaryje. Dar dėl tos pačios priežasties ji negalėjo bendrauti su kitais vaikais, susitikti su žmonėmis, kurių kandidatūrai nepritarė motina arba jos patikėtinis seras Johnas Conroy. (Pikti liežuviai plakė, kad šis karininkas buvo ir našlės hercogienės meilužis...) Būsimoji karalienė ne tik miegojo viename kambaryje su motina – ją mokė hercogienės pasamdyti mokytojai pagal jos pačios sukurtą sistemą, tik tam tikru laiku jai buvo leidžiama žaisti su lėlėmis ir augintiniu spanieliu Dashu, kurį jos biografė Elizabeth Longford vėliau pavadins artimiausiu Viktorijos vaikystės draugu.

Nieko keista, kad pati karalienė paskui rašys, kad jos vaikystė buvo liūdna. Ir lygiai taip pat nieko keista, kad kovodama su motinos įtaka ji daug ką iš jos perėmė – pavyzdžiui, puritoniškas nuostatas sekso ir (ypač) išorinio padorumo klausimais. Ak, ta garsioji Viktorijos laikų moralė, reikalavusi pridengti fortepijono kojas ir draudusi statyti šalia skirtingų lyčių autorių knygas... Ką jau kalbėti apie įžūlumą pasiūlyti damai prie pietų stalo vištos kojelę – tai taip nederama.

Ar vesite mane, pusbroli?

Turint omeny monarchų kaitą iki Viktorijai pakylant į sostą ir su tuo susijusias problemas (pavyzdžiui, jos pirmtakas buvo seniausias monarchas, kada nors užėmęs Anglijos sostą: pradėjo valdyti 65-erių ir nepaliko nė vieno teisėto įpėdinio, nors turėjo 9 nesantuokinius vaikus...), buvo aišku, kad jaunosios karalienės širdies reikalai – ypatingos svarbos valstybės klausimas. Ir – kaip reta – čia sutapo pačios Viktorijos, jos ambicingosios motinos ir įtakingo dėdės, Belgijos karaliaus Leopoldo, nuomonės. Visiems patiko jaunas princas Albertas iš Saksų-Koburgų dinastijos.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Prieš porą metų jauni žmonės jau buvo susitikę. Kaip tvirtina Viktorijos dienoraštis, kurį ji rašė visą gyvenimą, princesę, kad ir kaip sudėtingai ir griežtai auklėtą, sužavėjo pusbrolio garbanos, akys ir kerinčios lūpos, švelnus ir drauge vokiškai rimtas charakteris. Galų gale ir jai, ir jam buvo vos 16-a!

Susižavėjimas neišblėso laikui bėgant, bet nusileisti motinos ir dėdės spaudimui vienąkart, vadinasi, nusileisti visada. O juk karalienė – tai ji! Žodžiu, Jos Didenybė pareiškė esanti per jauna tekėti, tačiau netekėjusi moteris soste buvo taip dviprasmiška... Padorumo dėlei šalia jos visada – visada – turėjo būti motina hercogienė. Bet abi damos vis labiau nesutarė... Vyresniajai buvo skirti tolimiausi kambariai Bakingamo rūmuose, o jaunoji niekaip negalėjo pamiršti liūdnos vaikystės ir skundėsi patikėtiniui, kad motinos buvimas šalia – kankynė.

Taigi santuoka atrodė kur kas mažesnė kankynė. Ir kai 1839 m. rudenį princas darkart atvyko paviešėti pas pusseserę, ji pareiškė ministrui pirmininkui lordui Melbourne᾽ui, kad nusprendė tekėti už Alberto. Politiko ir karalienės dialogas irgi užfiksuotas jos dienoraštyje:

– Tikriausiai reikia jam apie tai pasakyti?

– Žinoma.

– Bet kaip tai padaryti? – sutriko lordas. – Paprastai vyras prašo moters rankos, o ne atvirkščiai...

Princas nutuokė, kad patinka savo pusseserei, bet santūriai laukė, kol ji prabils pirma: jis buvo vyras, bet ji – karalienė.

Viktorija irgi dvejojo – bet juk jiems abiem nuo gimimo diegė mintį, kad karalių santuokos sudaromos ne iš asmeninio įnorio. O ir kas gi atsisakytų vesti Anglijos karalienę! Žinoma, jaunoji monarchė jautėsi sutrikusi; žinoma, princas nutuokė, kad patinka savo pusseserei, bet santūriai laukė, kol ji prabils pirma: jis buvo vyras, bet ji – karalienė. Kaip Viktorija rašė viename iš laiškų, jei princas būtų ją prakalbinęs, tai jai būtų pasirodę miela, bet nederama!

Piršlybos buvo paprastos: Viktorija tepasakė, kad bus laiminga, jeigu jis sutiks išpildyti jos norą ir taps vyru. Albertas parklupo ant vieno kelio, pabučiavo savo išrinktajai – tai yra jį pasirinkusiajai – ranką ir patikino, kad jaučiasi nevertas, bet džiaugsis galėdamas gyventi šalia jos.

„Aš jį myliu dar labiau, nei galvojau, – rašė ji savo dienoraštyje. – Ir padarysiu viską, ką tik galėsiu, kad palengvinčiau jo auką.“

Auka vesti monarchę, kurios titulas gerokai pranoksta tavąjį, išties buvo nemaža. Pirmaisiais santuokos metais Anglijos valdovės sutuoktinis net negalėjo vadintis karalienės vyru. Šalies Konstitucija tokio statuso nenumatė, o kilmingiausias titulas, kurį princui galėjo suteikti žmona, buvo feldmaršalas. Viktorija norėjo, kad jos dievinamas princas taptų karaliumi. Deja, ministras pirmininkas kategoriškai nepatarė Jos Didenybei svarstyti šį klausimą parlamente.

Ji reikalauti nedrįso. Ir tik skundėsi dienoraštyje, kad net negali garantuoti, jog Albertas bus jų būsimųjų vaikų globėjas: jei po jos mirties vyresnysis poros sūnus bus pilnametis, jam ir atiteks jaunesnių brolių ir seserų globa. O jei vaikai bus dar maži, bus paskirtas regentas.

Tačiau Viktorija buvo valdovė. Ji parinko vyrui rūmų svitą, namus, patikėtinius. Albertas norėjo gyventi Vindzore – nuotaka tiesiai paaiškino, kad jis nieko apie tai nesupranta: „Mano mielas drauge, jūs pamiršote, kad aš – karalienė. Niekas neturi trukdyti valstybės reikalams ar jų stabdyti. Parlamentas posėdžiauja ir beveik kiekvieną dieną yra gausybė reikalų, kuriuos sprendžiant reikalingas mano balsas. Aš negaliu palikti Londono. Net dvi ar trys dienos – pernelyg daug.“

Aistringoji karalienė

Kad ir kokių išankstinių nuostatų sekso klausimais Viktorija būtų turėjusi, princas, gal net pats nesuvokdamas, uždegė jos širdyje tikrą aistrą – nors pats teigė, kad meilė turi būti protinga ir ori (cha!).

Vestuvių ceremonija buvo labai novatoriška – tarsi privati ir asmeninė būsimųjų Viktorijos reformų repeticija. Viktorija ir Albertas prisiekė amžiną meilę vidury dienos – 13 valandą (įprastai karaliai tuokdavosi vakarais). Bet koks publikos dalyvavimas visada būdavo griežtai ribojamas, o 1840-ųjų vasario 10-ąją džiūgaujanti minia užplūdo Šv. Jokūbo parką, kurio koplyčioje vyko tuoktuvės.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Karališkosios nuotakos pirmenybę teikdavo sidabrinei spalvai arba bet kokiai kitai, kad tik kuo puošnesnei. O Viktorija pasirinko nepraktišką baltą – ji turėjo simbolizuoti, kad karalienė teka vienintelį kartą ir vestuvinio drabužio nebeprireiks. Ji pasidabino tik deimantų auskarais ir vėriniu, veidą pridengė nėrinių šydu, o plaukus papuošė apelsinų žiedais – vaisingumo simboliu.

Jaunikis, vilkėjęs feldmaršalo uniforma su visomis regalijomis ir apdovanojimais, atrodė kaip tikras pasakų princas. O iškart po oficialios ceremonijos ir pokylio Bakingamo rūmuose jaunavedžiai išvyko į Vindzorą. Viktorija mylėjo šituos XI a. pastatydintus rūmus ir nuostabų parką, iš kurio matyti paveikslo verti vaizdai į Temzę. Užsidariusi savo kambaryje ji tąvakar dienoraštyje užrašė trumpą sakinį: „Aš ir Albertas – mes dviese, vieni.“ Paradoksaliausia, kad pirmoji naktis tąnakt greičiausiai taip ir neįvyko: dienoraštyje užfiksuota, kad karalienę kankino negailestinga migrena, bet vien būti su mylimuoju prilygo stebuklui.

Kas ten žino, koks iš tiesų meilužis buvo jaunasis princas. Sakoma, kad jį visada slėgė rūmų damų meilikavimas, lengvai įsiplieskiančios ir taip pat greitai gęstančios aistros, bet šįsyk miegamajame buvo ne kokia lengvabūdė paukštytė, o jo žmona – mylinti ir greičiausiai mylima. Bent jau jei spręstume iš karalienės laiško dėdei, parašyto kitądien po vestuvių nakties: „Skubu jums pranešti, kad aš – laimingiausia iš moterų, laimingiausia iš visų moterų pasaulyje... Mano vyras – angelas ir aš jį dievinu. Jo gerumas ir meilė taip jaudina. Užtenka pamatyti jo šviesų veidą, pažvelgti į mylimas akis, ir mano širdis prisipildo meilės...“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Dienoraštyje jauna moteris dar atviresnė. Ji rašo apie apkabinimus ir bučinius, jo grožį, saldumą, meilumą ir apie tai, kokia ji dėkinga už tokį vyrą. Kiek vėliau – apie tai, kad ji skaito ir pasirašo dokumentus, o Albertas nusausina rašalo perteklių. Netrukus Viktorijos kabinete pastatomas atskiras rašomasis stalas princui.

Pamažu jis tampa nepakeičiamu patarėju ir patikėtiniu (princas puikiai išsilavinęs: Bonos universitete studijavo politikos ir gamtos mokslus, klasikines kalbas, filosofiją ir istoriją, rašė eiles, piešė, švietimo tikslais keliavo po Italiją). Jie kartu išgyveno mirtiną pavojų – netrukus po vestuvių į jųdviejų karietą buvo dukart šauta (vėliau į Viktoriją kėsintasi dar ne vieną kartą).

Kai gimė poros pirmagimė, motinos garbei taip pat pavadinta Victoria, princas su motinišku švelnumu rūpinosi ir žmona, ir mergyte. Vaikas buvo itin silpnas, tad sutuoktiniai ginčijosi, koks būdas gydyti – geriausias. Kai neišlaikiusi Viktorija išbėgo iš kambario, Albertas sėdo prie stalo ir parašė žmonai laišką: jame išdėstė, kad jei kūdikis mirs, ji bus už tai atsakinga... Tai buvo vienas iš nedaugelio užfiksuotų jų konfliktų. Beje, Viktorija nusileido, mergytė užaugo, tapo Vokietijos imperatoriene ir Prūsijos karaliene, o 7777 laiškai iš jų korespondencijos – fantastiški epochos dokumentai.

Nepakeičiamasis ir nepamirštamasis

Karalienė, pagimdžiusi tiek vaikų, nemėgo būti nėščia, bjaurėjosi maitinti krūtimi ir laikė naujagimius negražiais.

Karalienė, pagimdžiusi tiek vaikų, nemėgo būti nėščia, bjaurėjosi maitinti krūtimi ir laikė naujagimius negražiais. Kartais išvis atrodo, kad ji mylėjo vienintelį savo princą, turėjusį jai didžiulę įtaką. Jis įtikino Jos Didenybę pradėti keliauti geležinkeliu: šeima ėmė daugiau laiko leisti Škotijos Balmoral pilyje – pati karalienė rašė, kad tai buvo laimingiausios jų dienos. Princo iniciatyva rūmuose pradėti žaisti stalo ir kortų žaidimai, kartais jis pats muzikuodavo – skambindavo pianinu keturiomis rankomis, vargonais grodavo Bacho ar Mendelssohno kūrinius.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Albertas pasiūlė Vindzoro rūmuose puošti Kalėdų eglutę – iki tol Anglijoje Kalėdų simbolis buvo amalo ir bugienio šakelės. 1848 m. britų laikraščiuose pasirodė fotografija, kurioje įamžinta karališkoji šeima, susibūrusi apie eglutę, paskui nuotrauka tiražuota kaip atvirukas.

Brangiausias ir neprilygstamas Albertas, kaip tekstuose jį vadino Viktorija, keldavosi prieš saulėtekį ir sėsdavo dirbti: rašydavo laiškus, rengdavo dokumentus ar atsakydavo į juos. Neretai Viktorija tik pasirašydavo tai, ką pateikdavo vyras, jie tarsi pasikeitė vaidmenimis: karalienė vis mažiau domėjosi politika, o jos sutuoktinis pasirodė esąs ypač puikus šioje srityje.

„Mes, moterys, nesukurtos valdyti; jei būtume atviros pačios sau, atsisakytume vyriškos veiklos... Kiekvieną dieną aš vis labiau įsitikinu, kad moterys neturi valdyti karalystės“, – rašė ji.

Kažin, kas būtų išėję iš tokio darbo pasidalijimo: kai kurie istorikai teigia, kad princas Albertas vedė Angliją absoliutinės monarchijos link. Tačiau 1861 m. gruodį Jo Didenybė susirgo. Niekas neįtarė, kad liga mirtina. Manyta, kad princas tiesiog pervargo, tačiau gruodžio 14-osios vakarą viskas buvo baigta. Paskutiniai jo žodžiai buvo skirti žmonai, bet jį apverkė ir visa šalis.

Jo atminimas buvo įamžintas paminklais, muziejais, mokyklomis, ligonėmis ir net Alberto ežeru Afrikoje. O žmona, tapusi našle, užsidarė miegamajame ir atsisakė išeiti iš kambario. Tačiau ilgai gedėti nebuvo kada – karalienės pareigos tada anaiptol nebuvo formalios. 40 metų po Alberto mirties ji dėvėjo juodai ir beveik nesirodė Londone – tik priversta būtinybės. Kur kas mieliau leido laiką Vindzore, kur buvo palaidoti Alberto palaikai, ar Balmoral pilyje, kurią jis taip mėgo.

Į savo karstą karalienė liepė įdėti princo chalatą ir gipsinį raištį, kadaise prilaikiusį jo ranką.

Karalienę net praminė Vindzoro našle – rūmuose viskas buvo palikta taip pat, kaip Alberto laikais: kiekvieną vakarą tarnai klodavo jam lovą ir padėdavo pižamą, kiekvieną rytą pripildavo vonią karšto vandens, pamerkdavo šviežių gėlių į vazas, užvesdavo laikrodžius. Jai nurodžius, Londone atsirado Alberto krantinė, Karališkoji Alberto salė, Alberto paminklas, Alberto tiltas. Sklido gandų, kad Jos Didenybė kvietėsi mediumų, nes norėjo užmegzti ryšį su mylimo vyro dvasia.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

1897 m. monarchė parašė instrukciją, kaip rengti jos laidotuves: jos turėjo būti kariškos, vietoje įprastos juodos nurodyta naudoti baltą spalvą. Ją pačią irgi reikėjo aprengti balta suknele, pridengti veidą šydu, su kuriuo ėjo prie altoriaus. Į karstą, be kita ko, liepta įdėti princo chalatą ir gipsinį raištį, kadaise prilaikiusį jo ranką...

Nurodymų prireikė po 4 metų – karalienė mirė 1901 m. sausio 22 d. Ji pergyveno vyrą, du savo vaikus ir visą epochą (karalienė Viktorija valdė 63 metus 7 mėnesius 2 dienas – ją pralenkė tik dabartinė monarchė Elizabeth II). Ji ilsisi Vindzoro parko Frogmore mauzoliejuje šalia savo mielojo angelo.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai