„Europos kultūroje „Kaput“ užima daugmaž tą pačią vietą, kokią Balio Sruogos „Dievų miškas“ užima lietuvių kultūroje“, – sako patį svarbiausią Curzio Malaparte romaną į lietuvių kalbą išvertęs poetas, publicistas, vertėjas prof. Tomas Venclova. Pirmą kartą ši viena kertinių praėjusio amžiaus Europos knygų lietuviškai pasirodė 1967 metais. Pavasarį pasirodžius kitam C.Malaparte romanui „Oda“, skaitytojai ėmė teirautis daugiau nei prieš penkis dešimtmečius išleisto „Kaput“, tad leidykla „Tyto alba“ pristato naują knygos leidimą.
Malaparte kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį, jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas. 1941 metais C. Malaparte buvo pasiųstas į Rytų frontą kaip Italijos karo korespondentas. Jis keliavo per nacių okupuotą Rytų Europą ir rašė apie tai, ką matė iš arti ir už uždarų durų. Šioje beprotiškoje kelionėje per karo nusiaubtas teritorijas gimė ir romanas „Kaput“.
Vokiškas žodis kaputt – „sulaužytas“, „sugadintas“ – tiksliausiai nusako Europą, kokią matė C. Malaparte. Vis dėlto karas romane nėra pagrindinis veikėjas ir net ne fonas – labiau gausybės žmonių, įtakingų ir eilinių, lemtis. Jų istorijas C. Malaparte suveria į vieningą pasakojimą, liudijantį apie apgailėtiną valstybių vadovų bejėgiškumą ir nacių lyderių aroganciją, sumaitotus kūnus ir gyvenimus, šiukšlių krūva virtusius miestus.
„Kaput“ – didingas ir groteskiškas kūrinys apie tikrovę ir karo sąlygomis pačiomis įvairiausiomis formomis išsiskleidžiančią žmogaus prigimtį. Tai pirmoji savotiško triptiko dalis, kitos dvi – „Oda“ ir 2022 metais pasirodysianti „Supuvusi motina“. Plačiau apie naujai lietuviškai pasirodžiusį „Kaput“ kalbamės su knygos vertėju T.Venclova.
Lietuviškai „Kaput“ pirmą kartą pasirodė 1967 metais. Kaip tada vertimas pateko į jūsų rankas? Ar prisimenate, kaip ši knyga buvo sutikta? Juk tai buvo pirmasis „Kaput“ vertimas Sovietų Sąjungos teritorijoje ir išleistas jis nekupiūruotas.
Knygą išversti man pasiūlė leidykla „Vaga“, sovietmečiu vienintelė leidusi grožinę literatūrą. Kam atėjo į galvą toks rizikingas anais laikais sumanymas, neturiu supratimo. „Kaput“ buvo išspausdintas Lenkijoje ir ten labai populiarus (dalis jo veiksmo vyksta Varšuvoje, Krokuvoje, Čenstakavoje, o lenkų tautai reiškiama nemažai simpatijų). Gavau iš leidyklos lenkišką tekstą, ir man jis padarė įspūdį, taigi versti sutikau. Bet pasirūpinau gauti ir itališką originalą. Visose romanų kalbose pakenčiamai susigaudau, nes turiu neblogą lotynų kalbos pamatą, o italų kalba iš romanų kalbų turbūt lengviausia.
Baigdamas darbą, itališkai mokėjau daug geriau, negu jį pradėdamas – vertimas, bent man, yra lengviausias būdas studijuoti kalbą. Žymiai pagelbėjo pirmasis knygos redaktorius, velionis Valentinas Ardžiūnas – disidentas ir politkalinys (pats sau turbūt taikęs ne disidento, o rezistento vardą). Naująjį leidimą dar redagavo Audra Kairienė, su ja dažnai bendradarbiaujame. Ji priartino lietuviškąjį tekstą prie dabartinės vartosenos. Abiem redaktoriams juntu didelę padėką.
Labai džiaugiausi, kad knygoje nebuvo praleistas nei vienas žodis. Anuomet beveik negalėjai tikėtis, kad lietuviškai pasirodys tekstas, kurio tada nebuvo rusiškai, juolab be cenzūros įsikišimų – na, bet 1967 metai buvo gal patys liberaliausi toje epochoje. „Kaput“ buvo greitai išpirkta ir atidžiai skaitoma, apie ją girdėjau gerų nuomonių.
„Kaput“ pratarmėje pavadinate „Paniekos metų Dekameronu“. Kuo jums šis kūrinys svarbus šiandien? Į ką labiausiai siūlytumėte skaitytojams atkreipti dėmesį?
„Kaput“ vaizduoja Antrąjį pasaulinį karą iš Vokietijos, Italijos ir jų sąjungininkų pusės, o nacizmą ir itališkąjį fašizmą netgi iš vidaus. Autorius ne tik lankosi suomių fronte, už apkasų linijos matydamas Petrapilio (tada Leningrado) bokštus, ne tik iš arti stebi pogromą Rumunijoje ar vermachtui skirtą viešnamį Moldovoje, bet pietauja, eina į pirtį, šnekučiuojasi su Hitlerio bei Musolinio artimiausiais bendrais. 1967 metais toks žiūros taškas Lietuvos spaudoje buvo retenybė – tiesą sakant, absoliuti išimtis. Dabar panašių knygų esama, bet jos kalba veikiau apie tarptautinės strategijos klausimus, karo veiksmus, niūrią Rytprūsių patirtį 1944-45 metais, Raudonosios armijos siautėjimą.
Kartais netgi primirštama, kad nacių režimas buvo siaubinga nusikalstama sistema, neabejojamas blogio įkūnijimas, kurį žmonija privalėjo sustabdyti ir per didelį vargą sustabdė. C. Malaparte liudijimai, jo pasakojamos „paniekos metų“ istorijos – masinės, kasdienės, taigi dar košmariškesnės – neduoda to užmiršti. Jis, beje, vienas iš pačių pirmųjų be išlygų aprašė Holokaustą, bet parodė ir tai, kad Holokaustas nebuvo vienintelė nacizmo piktadarybė. Dievas šiame pasaulyje yra miręs ar pasitraukęs, senieji Europos idealai paneigti ar suirę, absoliutus amoralumas tapęs svarbiausiu gyvenimo dėsniu.
Malaparte „Kaput“ rašė karo fronte, tai vienas kertinių karo veikalų, išspausdintas karo pabaigoje, 1944 metais. Jūs teigiate, kad „Kaput“ iš esmės nulėmė ankstyvojo pokario literatūrinį klimatą. Tai vienas kertinių praėjusio amžiaus Europos romanų. Taigi kaip „Kaput“ ir apskritai C.Malaparte paveikė Europos literatūrą ir kultūrą?
Nevadinčiau „Kaput“ romanu – tai veikiau autobiografinė apybraiža ar net atsiminimai. Knyga ne tiek nulėmė ankstyvojo pokario literatūrinį klimatą, kiek buvo jo svarbi sudedamoji dalis. Ji puikiai įsiliejo į egzistencinę to meto atmosferą – drauge buvo ir „sąžinės ataskaita“, ir bandymas apmąstyti anksčiau neįsivaizduojamą patirtį, ir liudijimas, kad senoji Europa virto griuvėsiais, pirmiausia moraliniais griuvėsiais. Surizikuočiau palyginimą: Europos kultūroje „Kaput“ užima daugmaž tą pačią vietą, kokią Balio Sruogos „Dievų miškas“ užima lietuvių kultūroje. Nesakau, kad tie veikalai lygiaverčiai ar net labai panašūs, bet C.Malaparte ir B.Sruogos rašymo būde esama kai ko bendro – distancijos, savotiško santūrumo, ironijos, siekiančios cinizmo ribą.
Kaip apibūdintumėte, kur slypi C.Malaparte kūrybos, rašymo fenomenas, kad jis taip taikliai ir literatūriškai stilingai sugeba analizuoti ir meistriškai skrosti praėjusio amžiaus košmarus?
Malaparte, be abejonės, yra įžymus stilistas, sugebąs ne tik perteikti slegiančiam sapnui prilygstančius siurrealistinius reginius, bet ir piešti peizažą, virstantį jiems kontrastu, apmesti sąmojingą, dažnai, beje, absurdišką dialogą, nubrėžti humoristinę scenelę. „Žiaurumo teatras“ derinamas su poetizmais, monstriško smurto ir nužmogėjimo paveikslai – su melodramatizmu ir patetika, kraštutinis kartėlis – su anekdotais. Autorius jaučiasi esąs dvidešimto amžiaus klasikų paveldėtojas, bando jiems nenusileisti ir dažnai tikrai atsiduria jų draugėje.
„Kaput“ – labai itališkas, emocingas, spalvingas tekstas. C.Malaparte, kurio tėvas, beje, buvo Rytprūsių vokietis, ne be reikalo vadino save ir vadintas „arcitaliano“. Rašytojas įstabiai valdo sakinį – vertėjui itin nelengvą. Pirma, tas sakinys kaip reta pastabus, antra, dažnai paženklintas neeilinės erudicijos, trečia, sklandus ir ritmingas.
Prikausto ir sukrečia ne tik C.Malaparte kūryba, bet ir jo biografija. Tai labai nevienareikšmiška, abejotinos reputacijos asmenybė, prijautusi fašizmui, vėliau komunizmui, kupina kardinalių pokyčių. Tai vienas iš tų amžinų klausimų, ar įmanoma atsieti menininko kūrybą ir gyvenimą. O gal žvelgiant iš laiko perspektyvos C.Malaparte atveju „nugalėjo“ talentas?
„Kaput“ autorius lieka „nepatogus klasikas“ – jis buvo skandalistas ir avantiūristas, nuolat keitė vaidmenis, virsdavo kartais dešiniuoju, kartais kairiuoju radikalu. Ne tik priešinosi antihumaniškiems mitams, bet ir pats jiems pasiduodavo, todėl gyvenime pridarė nemažai nuodėmių. Tų nuodėmių šešėlis krinta ir ant jo kūrybos. Esti ir kitokių C. Malaparte silpnybių – skaitytojas nesunkiai pastebės jo snobizmą, narcisizmą, primygtinį savo įvaizdžio, literatūrinės kaukės kūrimą: dėl to ir rašytojo biografijoje, ir jo pasakojimuose keistai susipina teisybė ir melagiena, elgsenoje jungiasi padorūs ir amoralūs gestai. Vis dėlto šiandien jis pripažintas vienu didžiausiųjų savo meto italų autorių, jo „Kaput“ ir „Oda“ – klasikiniais šedevrais, jo raštus leidžia prestižiškiausia Italijos leidykla „Adelfi“. Taigi talentas nugalėjo – lygiai kaip Knuto Hamsuno, Bertolto Brechto arba Ernsto Jungerio, pagaliau Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos atveju.
Rašote, kad „Kaput“ perteikia tiesą apie praslinkusį totalitarinį šimtmetį. O kokią „Kaput“ vietą matote šiandien, kai pasaulis atrodo vis neramesnis, kai visai šalia vyksta tokie dalykai ir turbūt jau išsisklaidė iliuzijos, kad blogiausia jau praeityje, kad dabar gyvensime demokratijos klestėjimo laikais. Kaip „Kaput“ atrodo mūsų dienų kontekste?
Nors euforija, įsivyravusi po totalitarinės imperijos žlugimo, pasirodė naivi, reikalai Europoje bent kol kas nėra tokie blogi, kaip C.Malaparte laikais. Bet „Kaput“ sako du svarbius dalykus. Pirma, nužmogėjimas gali pasiekti neįtikėtinas ribas ir niekas nėra nuo to apsaugotas – priešintis dera pirmiausia savyje. Antra, tai nėra „azijietiška barbarybė“, o, deja, logiška išvada iš tendencijų, kurios slypi mūsų pačių kultūroje ir istorijoje.
Neseniai lietuviškai išleistas C.Malaparte romanas „Oda“ sulaukė skaitytojų susidomėjimo Lietuvoje ir palankių vertinimų, kaip reikėjo šios knygos. Kaip manote, kur „Odos“, o ir apskritai C.Malaparte kūrybos fenomenas, kad ją atrandame daugiau nei po pusės amžiaus?
Stiprūs veikalai išsaugo savo intelektualinį ir meninį užtaisą kur kas ilgiau negu pusę amžiaus. „Kaput“ ir „Oda“, be abejonės, prie tokių veikalų priklauso.
