Debiutinis rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmas „Stuff and Dough“ tapo ryškiausiu rumunų Naujosios bangos pradininku. 2001 m. Kanų paralelinėje programoje „Režisierių savaitė“ pristatyta kelio juosta sukurta beveik neišlipant iš automobilio. Ji realistiškai perteikė nuo Komunistinio režimo išsivadavusios šalies nuotaikas.
Kiek vėliau Berlyno kino festivalyje Cristi Puiu trumpametražis filmas „Cigaretės ir kava“ (2004) laimėjo „Sidabrinį lokį“. Didžiausių kino festivalių paramą užsitikrinęs režisierius po metų sukūrė filmą, kritikuojantį šalies sveikatos apsaugos sistemą „Pono Lazaresku mirtis“ („Kino pavasaris“), kuris nugalėjo Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“.
Šis filmas išgarsino Rumunų šalies režisierių ir pelnė jam apie 50 įvairiausių laimėjimų. Iki šiol jis sinefilų leidiniuose įtraukiamas į geriausių praėjusio dešimtmečio filmų sąrašus. 2010 m. Kanų festivalyje pristatytas trečiasis režisieriaus pilnametražis kūrinys „Aurora“ („Kino pavasaris“), kuriame Cristi Puiu atliko ir pagrindinį vaidmenį. O štai šiemet jo filmas pirmą kartą pateko į pagrindinę Kanų konkursinę programą.
„Sieranevada“ – filmas, kurį 2017 m. bus galima išvysti festivalyje „Kino pavasaris“, – viename Bukarešto butų tris valandas trunkantys įprastos rumunų šeimos pietūs. Realistišku stiliumi nufilmuotas filmas gali būti žiūrimas ir kaip komedija, ir kaip drama.
„Juk toks ir yra gyvenimas“, – per spaudos konferenciją kalbėjo Cristi Puiu.
Naudodamasis humoru režisierius kalba apie mirtį, tiksliau – apie atsisveikinimą su mirusiu artimu žmogumi. Rumunijos ortodoksai, praėjusius 40 dienų po giminaičio mirties, susirenka specialiems pietums.
Režisierius tik keletą filmo veikėjų, ir tai labai trumpam, išleidžia į lauką. Likusį laiką jie migruoja po buto kambarius – verkdami, bardamiesi, juokdamiesi, priekaištaudami ir pataikaudami vienas kitam. Mažos problemos išsiplečia ir vėl susitraukia, jas keičia kitos. Tylos, kaip ir statiško vaizdo – filme beveik nėra. Mirtis labai aktyvi. O pietūs, pas mamą vykstančiam neurologui ir jo žmonai turėję trukti porą valandų, užsitęsia, ir turėję išvažiuoti antrą dienos, jie priversti įjungti svetainėje šviesą.
Cristi Puiu nieko neatskleidžia lengvai. Ilgi kadrai, rodos, niekur nevedantys dialogai, negreitai leidžia išsiaiškinti, kokie ryšiai sieja susirinkusius žmones. Ir iš viso, kodėl jie čia susirinko ir kuo viskas baigsis?
Kanų spaudos konferencijoje režisierius atsakė į žurnalistų klausimus.
– Kodėl filmo pavadinimas „Sieranevada“? Norėjote suklaidinti žiūrovą?
– Gal ir pasirodys keistai, bet man tiesiog patiko skambesys. Tai asmeniškas filmas, kurdamas jį, rėmiausi savo patirtimi. Pačiam teko išgyventi tokius šeimos pietus po tėvo mirties. Pagal ortodoksų tradiciją giminė susirenka pietų praėjus 40 dienų po artimojo mirties. Tikima, kad tuomet siela palieka kūną. Taigi, labai subjektyvi linija.
Tačiau aplink ją, žinoma, labai daug fikcijos. Supynęs realybę su išgalvotais dalykais, leidau sau sugalvoti pavadinimą, kokį noriu, papokštauti su išankstinėmis nuomonėmis. Šie spąstai žiūrovui surengti tik jo naudai, kad įspūdis išliktų dar stipresnis. Juk tikiesi kalnuotos panoramos, o patenki į klaustrofobišką erdvę, kelių kambarių butą, kuriame daugelis Rytų ar Centrinės Europos gyventojų yra lankęsi, o kai kas ir užaugęs. „Sieranevada“ gali būti ir vidinė erdvė arba anapusybė. Tai – žaidimas, kurį leidžia kinas.
– Filme beveik nenutyla dialogai. Paliečiama labai daug įvairiausių temų. Viena jų – terorizmas. Koks rumunų santykis su tuo?
– Teroristų išpuoliai Paryžiuje, Rugsėjo 11-osios tema paliečiamos norint sustiprinti įspūdį: mes labai daug žinome visko apie tai, kas vyksta pasaulyje, bet taip mažai apie tai, kad vyksta šalia mūsų. Internetas leidžia filmo veikėjams aptarinėti teroristų išpuolius JAV ar Vakarų Europoje, tačiau jie nežino labai svarbių dalykų apie savo šeimos narius. Ir kartais atrodo, kad tie globalūs įvykiai jiems svarbesni už artimojo būsenas. Susitapatinti su veikėjais šioje vietoje turėtų būti išties lengva bet kurios šalies žiūrovui.
– Terorizmas, kaip ir daugelis kitų temų – nuo tikėjimo iki ekonomikos bei politikos – nėra išplėtotos. Kodėl ir ar veikėjų lūpomis stengėtės perteikti savo pažiūras?
– Sutinku, temų labai daug. Per savo, kaip režisieriaus karjerą, supratau, kad su realybe reikia elgtis labai atsargiai, ypač tokiame kine, kaip mano. Santykis su tikrove man labai svarbus.
Nieko specialiai nenoriu įžeisti, netinkamai paliesti skaudžių temų, kurių vien jau mano tauta turi labai daug. Žinoma, dialoguose perteikiamas ir mano požiūris į tam tikrus dalykus, mano baimės viltys ir pan.
Kitas dalykas – rumunai apskritai labai daug kalba, mėgsta diskutuoti įvairiausiomis temomis, kurios dažnai labai greitai pasikeičia. Šis motyvas filmui suteikia dar daugiau realistiškumo. Žinant Rumunijos istoriją, normalu, kad žmonės vis dar vienas kitu labai nepasitiki, jaučiasi lyg marionetės, kuriais yra manipuliuojama. Tad stengiuosi kurti kuo nuoširdesnius filmus.
– Šiemet Kanuose pristatomi netgi du rumunų filmai: jūsų ir kolegos Cristiano Mungiu. Kokia apskritai jūsų šalies kino situacija?
– Visi, kas nors šiek tiek domisi kinu, žino rumunų Naująją bangą. Mano filmai taip pat jai priskiriami. Ir tai nieko blogo. Pasaulis pagal tai mus atpažįsta, nors kartais ta sąvoka man pačiam darosi juokinga, pernelyg abstrakti.
Iš kitos pusės, Kanai, Berlynas negaili dėmesio rumunų režisieriams. Tas gerai. Tačiau, kad jūs žinotumėte, kiek mums reikia kovoti, kad turėtume ką tiems festivaliams pasiūlyti. Laimėjimai juose nieko nereiškia, pinigų vis tiek tenka maldauti kelerius metus. Masiškai uždarinėjami ir šalies kino teatrai, tad kartais sukurtų filmų neįmanoma parodyti gyvenantiesiems Rumunijoje.
Kad jūs žinotumėt, kiek mums reikia kovoti, kad turėtume ką tiems festivaliams pasiūlyti. Laimėjimai juose nieko nereiškia, pinigų vis tiek tenka maldauti kelerius metus.
– Filmas trunka tris valandas. Ar prieš priimant tokį sprendimą, nebijojote, kad ilgą filmą bus sunku parduoti platintojams?
– Žinoma, buvo baisu. Ir sukurti trijų valandų filmą tikrai nebuvo mano tikslas. Tiesiog tiek laiko prireikė, kad pasakyčiau viską, ką noriu pasakyti.
– Filmo veikėjai nuolat juda po uždarą erdvę. Ar daug jų veiksmuose improvizacijos?
– Vieni režisieriai kuria filmus labai griežtai pagal scenarijų. Aš ne iš tokių. Rašau scenarijų atsakingai, jo laikausi, tačiau aktoriams leidžiu įnešti ir kažką savo. Man aktoriaus profesionalumas pasireiškia tada, kai jis sugeba būti „čia ir dabar“. Ko gero, aktoriai, nepatyrę to, kas vyko ir vyksta Rumunijoje, negalėtų sukurti vaidmenų. Bent jau „Sieranevadoje“ tai tikrai.
– Kamera filme labai aktyvi. Ji – itin arti veikėjų, tarsi juos persekioja, taip sukurdama dar klaustrofobiškesnę aplinką. Kiek svarbus kameros vaidmuo?
– Jis, ko gero, pats svarbiausias. Norėjau sukurti įspūdį, kad viskas, kas vyksta bute, matoma mirusio žmogaus akimis. To, dėl kurio ir susirinkta laidojimo pietums. Mirusysis pasirenka, ką nori matyti, o ko ne. Aktoriams filmuojant nuolat kartodavau – nepamirškite, kad visi kažkada mirsime. Noriu, kad ir žiūrovas tai suvoktų.
Tragiška, bet prieš keletą mėnesių mirė vienas iš filmo aktorių, garsus rumunų komedijų veteranas Sorinas Medelini, įkūnijęs dėdę Tonį. Mirtis filme yra esamasis laikas. „Sieranevada“ – kartu ir būdas susidoroti su mirties baime. Tikiuosi, kad žiūrovas po šio filmo pasijus bent šiek tiek saugesnis.