Kanojininkas Henrikas Žustautas: „Sportas tapo vieninteliu pabėgimu nuo sunkių emocijų“

Henrikas Žustautas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Henrikas Žustautas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Valdas Puteikis
Šaltinis: „Žmonės“
2019-11-10 21:05
AA

Kai pastaruoju metu Lietuvos sportininkai tarptautinėje arenoje nuolat patiria fiasko, plaukiko Dano Rapšio pergalės ir kanojininko Henriko Žustauto (25) aukso medalis, iškovotas 200 metrų sprinto rungtyje Vengrijoje vykusiame baidarių ir kanojų pasaulio čempionate, teikia didelį pasididžiavimą. Nuoširdus ir atviras pokalbis su Henriku apie tai, kokia auksinių yrių kaina.

Esi ežerų ir tvenkinių žmogus: didžiąją savo gyvenimo dalį praleidi ant vandens – niekada neturėjai jo baimės?

Apie tai nesu net susimąstęs. Vadinasi, tikrai nebijau būti vandens telkinyje toliau nuo kranto. Be to, neprastai plaukiu, tad iškritęs iš valties turbūt sugebėčiau jos įsitverti ir į ją atgal įsiropšti (šypsosi). Tiesa, kelis kartus, kai visiškai vienas atsidūriau vidury Galvės, toptelėjo: o jei dabar kokia nors nelaimė? Lietuvoje nebūna taifūnų, tornadų ir cunamių, o ežeras – ne vandenynas, todėl, pamatęs net ir patį juodžiausią debesį, savo yriais suspėčiau nuo jo pabėgti į krantą. Du kilometrus per penkiolika minučių neskubėdamas įveikčiau. Beje, pačios gražiausios treniruotės būna, kai prie starto linijos pliūpteli lietus, o finišuojant šviečia saulė. Kadangi mano rungtis – 200 metrų sprintas, sugaištu apie 40 sekundžių, todėl varžybų metu oro permainos per tokį laiką neįmanomos (juokiasi).

Užaugau Plungėje, galima sakyti, ant Babrungo ežero. Prieš tai išbandžiau įvairius sportinius pomėgius, net ir šachmatais neprastai žaidžiau, bet kai per varžybas suvedė su vyresniais, negana to, dar pralošiau vienai panelei, noras stumdyti figūrėles prie lentos staiga išblėso. Nelipo prie manęs nei krepšinis (ūgio pakako – 192 centimetrai), nei futbolas, nei pianinas – pastarąjį praradimą šiandien kompensuoja žmona Viktorija, muzikos mokyklos smuiko mokytoja. Viena, kas mane šiek tiek traukė ir kas neprastai sekėsi, – klasės auklėtojos vadovaujamo dizaino būrelio veikla: kūriau vyriškus drabužius ir pats juos demonstravau!

Henrikas Žustautas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Trejus metus tuo užsiėmiau: nuo penktos iki aštuntos klasės! Su savo kolekcijomis aplankiau ne vieną Lietuvos miestą. Nepatikėsite: ir siūti moku, ir podiumu vaikščioti galiu; žmonos neprašau, kad sagą įsiūtų ar kad prairusią siūlę sugriebtų, – man pačiam net smagu prisiminti tokius rankdarbius (kvatoja)! Pomėgiai paauglystėje greitai keitėsi, niekada nemaniau susieti savo gyvenimo su mada, nes jau septintoje klasėje įsėdau į valtį. Plungėje, ant Babrungo, tai darė beveik visi mano bendraklasiai – aplinkui gal dar trisdešimt vaikinų vienu metu lankė baidarių ir kanojų treniruotes.

Esi iš tų irkluotojų, kurie, sėkmingai finišuodami, nevengia išrėkti susikaupusių emocijų. O sako, žemaičiai – ramūs kaip belgai?

Iš prigimties esu labai ramus. Labiau flegmatikas nei cholerikas. Daug kam keista, kad irkluoju sprinto distancijose, kurios paprastai labiau paklūsta ūmaus charakterio, staigių reakcijų atletams. Man pačiam tai kaip paradoksas. Tačiau emocijos ir sportinis pyktis užverda po apmaudžių pralaimėjimų: pavyzdžiui, sykį Europos jaunių čempionate likau antras, nuo čempiono skyrė vos vienas valties centimetras – tik 0,006 sekundės! Sėdėjau kaip žemes pardavęs ir prisiekiau sau žūtbūt kitais metais atsirevanšuoti visa sekunde ar net dviem...

Paauglystėje niekada nebuvau lyderis, kuris būtų organizavęs ekstremalius nuotykius. Anksčiau vis nepataikydavau į situacijų ritmą ir taktą, todėl išsišokdavau ne laiku ir ne vietoje – kaip Pilypas iš kanapių, – dėl to ne kartą teko nukentėti. Pavyzdžiui, trylikos visai beprasmiškai buvau įsivėlęs į muštynes, nors iš tikrųjų kulminacija jau buvo praėjusi, tačiau be policijos vis tiek neapseita. Mama pedagogų priekaištų išklausydavo labiau dėl prastų pažymių nei dėl prasto elgesio. Aš ir šiandien labiau vertinu lėtą gyvenimo tempą nei amžiną lėkimą strimgalviais: galiu visą dieną nieko neveikti ir kaifuoti nuo to nieko neveikimo. Pagaliau ir aukštesnių sporto rezultatų ėmiau siekti gerokai vėliau už kitus bendraamžius – į Lietuvos čempionato jaunučių prizininkus ėmiau taikyti tik paskutinėse klasėse.

Henrikas Žustautas / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Būtent tada, kai su tėčiu atsikraustei gyventi į Vilnių?

Ir dar vėliau, nes Vilniuje esu nuo šešiolikos, – iki tol savęs net sportininku nelaikiau, gal tik „šiek tiek sportuojančiu“. Treneris Kazimieras Rėksnys (jis – mano treneris iki šiol, o tada buvo pats ką tik atsisveikinęs su aktyviuoju sportu) atvykusio į Vilnių net priimti nenorėjo – sakė, „jau per didelis“. Iki sausio vidurio irkluodavome Žaliuosiuose ežeruose: ant liepto stovėdamas treneris su virve pririšta plyta pradaužo ledą, kad nukrapštę nagais nuo irklo ledus iš kranto išplauktume, ir dirbame dirbame, kol įšyla rankos ir kojos... O šlapius drabužius nusimesdavome ir persirengdavome kažkokiuose šaltuose garažuose... Belieka įsivaizduoti, kaip tuo metu treniruojasi italai, ispanai, portugalai, kroatai...

Šeimyninės aplinkybės susiklostė taip, kad po tėvų skyrybų turėjau gyventi su tėčiu Vilniuje, Žirmūnuose, visai netoli... irklavimo bazės. Buvau paauglys, vienturtis vaikas, ir tėvų gyvenimo permainos taip stipriai paveikė psichologiškai, kad sportas tapo vieninteliu nusiraminimu, vieninteliu pabėgimu nuo sunkių emocijų. Man nereikėjo miesto (per pirmus trejus metus Senamiestyje lankiausi vos keletą kartų), man nereikėjo draugų, netraukė jokie ekstremalūs pojūčiai – tik laukdavau, kada baigsis pamokos ir galėsiu kuo greičiau lipti į valtį. Po keturias valandas kasdien. Išsitaškydavau su irklu taip, kad miegodavau kaip užmuštas. Laimei, Vilniuje ir žiemomis galėdavau irkluoti – baseine su imituojamomis valtimis. Po dvejų metų darbo laimėjau pirmąjį Lietuvos jaunių čempionato aukso medalį.

Pirmais metais Vilniuje nekalbėjau lietuviškai – tik žemaitiškai (šypsosi), todėl labai kompleksuodavau, nedrįsdavau ką nors pasakyti, man atrodė patogiau būti uždaram, tyliam, kad iš mano kalbos niekas nesijuoktų, todėl turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad susidraugaučiau su treniruočių bičiuliais. Šiandien, praėjus dešimt metų, tos paaugliškos baimės jau net juokingos. Kalbėti žemaitiškai atrodo jau kaip pranašumas, o ne trūkumas. Kita vertus, tas uždarumas išėjo į naudą: ne tik nesu praleidęs nė vienos treniruotės, bet ir mokytis pradėjau daug geriau, o tai atvėrė galimybes studijuoti kūno kultūrą tuomečiame Edukologijos universitete. Tam tikra prasme Vilnius mane išgelbėjo: sunku kalbėti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau, įsivaizduoju, gyvenimas Plungėje po dešimtos klasės mane būtų nuvedęs į kokią nors profesinę technikos mokyklą, būčiau tapęs, tarkime, statybininku ir šiandien dirbčiau Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje, palaidojęs visas sportines ambicijas...

Bet jas mėgina apkarpyti dabartiniai olimpinio judėjimo funkcionieriai, pareiškę ketinantys olimpine rungtimi padaryti breiko šokių varžybas, tačiau eliminavę prestižinį 200 metrų kanojininkų sprintą.

Dėl to, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse nebebus mano rungties, labai apmaudu. Tai nėra naujiena – ši žinia oficialiai paskelbta ir patvirtinta iškart po 2017-ųjų Europos čempionato, kuriame taip pat laimėjau aukso medalį. Kad ir kaip ten būtų, reikia labai tvirtos motyvacijos, kad pasilikčiau šiame sporte. Bet nieko naujo – netikrumo būsena lydi visą gyvenimą. Kol neturėjau tarptautinių titulų, apie stovyklas Portugalijoje tik pasvajoti galėdavau, o į pasaulio ir Europos jaunių čempionatus važiuodavau už savo pinigus – suaukoja tėvai, močiutė...

Nakvodavau sporto bazėse, nes viešbučiai ar moteliai – neįperkami... Kanojų irklavimas apskritai yra nišinė sporto šaka Lietuvoje, todėl motyvacijos reikia ne tik man, bet ir kitiems tarptautinį pripažinimą jau pelniusiems mano treniruočių stovyklų draugams: Vadimui Korobovui, Osvaldui Murzai, Jevgenijui Kuračionokui bei Iljai Davidovskiui. Beje, pastarasis kanojininkas – mano dvivietės porininkas, būtent su juo kartu mėginsime prasibrauti į olimpinės 1000 metrų rungties elitą. Nors Iljai – dar tik dvidešimt, studijuoti į Vilnių iš Visagino atvykęs vaikinas labai ambicingas ir darbštus, o svarbiausia – alkanas startų ir pergalių. Pernai pasiūliau lipti kartu į dvivietę, ir pasaulyje likom keturiolikti – ne tokia jau prasta pradžia, ji garantavo mano porininkui stovyklas ir stipendiją, kitu atveju Ilja jau būtų nebesportavęs. Tai pavyzdys, kaip per plauką galime prarasti talentingus irkluotojus: jei tik kyla elementarių išgyvenimo klausimų (buto nuoma ir maistas), jų sporte jau nematyti.

Ar turėjo įvykti didelis psichologinis lūžis, kad, būdamas vienturtis individualistas, liptum į dvivietę ir pergalėmis bei pralaimėjimais išmoktum dalytis su draugu?

Iš tiesų esu individualistas, pripratęs atsakyti tik už savo veiksmus. Absoliutus vienišius: ir džiaugtis, ir graužtis dėl nesėkmių, išsilaižyti žaizdas vienam, atrodo, yra kur kas paprasčiau. Dviviete teko išbandyti jėgas ir anksčiau – nesisekė. Kad 200 m rungtį vienviete kanoja iškeistum į 1000 m dviviete, reikia milžiniško psichologinio persilaužimo ir absoliučiai kitokios fizinės raumenų parengties. Galbūt koją kiša mano uždaras būdas, nusiteikimas „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, jau net Viktorija kartais priekaištauja, kad esu mažakalbis. Draugavome ketverius metai, o vyras ir žmona tapome daugiau nei prieš metus. Mano svajonė – su šeima gyventi sode, toli nuo didmiesčio triukšmo. Vaikai? Būtinai! Tik juos planuotume po visų mano sportų, nes nenorėčiau būti namie niekada nesantis tėtis...

Henrikas Žustautas su žmona Viktorija / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Taigi jau metus dirbdamas vienoje valtyje su Ilja, mėginu šlifuoti savo individualizmą, tiesa, tai daryti nelengva (vargais negalais laimėjom Lietuvos čempionatą), man tai – kaip iššūkis, bet pratinuosi prie tandemo. Nutinka, kad per treniruotes pasipykstam, tačiau, kad ir kaip ten būtų, Ilja – mano mentaliteto žmogus, toks pat vienišius, kaip ir aš. Kartu gyvendami stovyklose, mėginame vienas kitą geriau pažinti. Jau tai, kad jo draugė irgi vardu Viktorija, – didelis supanašėjimo laimėjimas (juokiasi). Jam ir juokauju: „Nekopijuok manęs, išlik individualus ir į nieką nepanašus...“

Šįmet abu gana skausmingai išgyvenome sezoną, nes sykį likome priešpaskutiniai, o per pasaulio čempionatą ir viename pasaulio taurės etape uždelsėme startuodami, gavome nuo varžovų stiprių bangų, iširklavome iš takelio ir buvome diskvalifikuoti. Atrodo, po tokių nesėkmių turėtume vienas kitą prakeikti, bet atsilaikėme kaip kumštis ir toliau dirbame. Prisimenu, po diskvalifikacijos abu tylėjome, aš griebiau savo vienvietę ir išplaukiau horizonto link, kad galvą pravėdinčiau... Atvėsinę emocijas, vakare viešbutyje iš savo nesėkmės ėmėme juoktis – kai perdegi, nieko kito daryti ir nebelieka. Tačiau po akimirkos ėmėme dėlioti ateities planus. Kai sporto užkulisiuose pasigirdo šnabždesių, kad gal man reikėtų keisti porininką, pareiškiau, kad kito kandidato šalia savęs kol kas nematau ir su Ilja noriu išbandyti jėgas iki pat olimpinio ciklo pabaigos. O paskui – matysime.

Įsivaizduokite, kaip gniuždomas jaunas žmogus, kai iš šalies girdi kalbant, neva jis nevertas, per silpnas irkluoti su pasaulio čempionu. Iškart prisiminiau save devyniolikmetį, kai dvivietę irkluoti pasikvietė šešiskart Europos ir triskart pasaulio čempionas Raimundas Labuckas: virpėjau ir iš džiaugsmo, ir iš baimės... Matau, kaip Ilja iš širdies stengiasi per treniruotes, kaip per porą metų atsiskleidė mano akyse kaip labai padorus žmogus ir tapo bene geriausiu draugu, – to pakanka, kad liktume vienoje valtyje. Tiesiog mums reikia sutvirtėti, kad garbingai konkuruotume su kitų šalių pasaulio lyderiais.