Kaniterapinės pagalbos centro vadovė: „Šunys – geriausi gydytojai“

Iveta Šikšniuvienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2018-11-24 11:17
Kaniterapija – pasaulyje išbandytas ir patvirtintas metodas skinasi kelią ir mūsų šalyje. „Šunys pasižymi daugybe teigiamų savybių, todėl sergantiems žmonėms gali padėti greičiau pasveikti. Teigiamos emocijos juk reikalingos kiekvienam“, – sako kaniterapinės pagalbos centro vadovė Iveta Šikšniuvienė.

Kada susidomėjote kaniterapija?

Viskas prasidėjo prieš šešerius metus nuo avantiūros (šypsosi). Buvau priimta į tarptautinę labdaros organizaciją – darbavausi M. K. Čiurlionio labdaros ir paramos fonde. Jo nariai padeda senelių, vaikų namams, taip pat akliesiems. Galvojau, kuo pati galiu prisidėti. Kaip tik tuo metu dirbau vadybininke šunų veislynuose, dalyvaudavau parodose, tad pažinojau labai platų gyvūnus auginančių žmonių ratą.

Gimė mintis taikius keturkojus pakviesti į mūsų globojamas įstaigas pas senelius, akluosius. Pamenu, pirmiausia su gyvūnais ir jų šeimininkais patraukėme į tuometinį Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Tada į senelių, taip pat vaikų globos namus. Visur buvome labai laukiami, gyvūnų poreikis tokiose įstaigose buvo milžiniškas. Tad supratome turintys į šią sritį pradėti gilintis profesionaliau. Pribrendę rimtai organizacijai, įsteigėme kaniterapinės pagalbos centrą. Oficialiai jis veikia ketverius metus.

Kaip plačiai ji yra taikoma kitose pasaulio šalyse?

Pasaulinė kaniterapijos praktika yra nemažai pažengusi. Jos pamatai buvo padėti Amerikoje, todėl ten ji taikoma labai plačiai. Bet lankomės ir kitose šalyse, kuriose kaniterapija populiari. Buvome nuvykę į Dubliną, kur stebėjome kaniterapeutų darbą. Įdomu tai, kad jis visur skiriasi. Airijoje šios srities specialistai mažiau dėmesio kreipia į šunų testavimą, užsiėmimai vyksta laisvesne forma. Neseniai į Lietuvą buvome pasikvietę Italijos kaniterapijos atstovę. Šioje šalyje kaniterapija yra reglamentuota ir taip pat seansai vyksta paprasčiau. Žinoma, dresuoti ir socializuoti šunis yra privaloma, tačiau italai, airiai į terapiją žiūri kur kas laisviau. Sėkmingai kaniterapiją taiko ir vokiečiai, slovakai. Labai įdomu dalintis patirtimi, keistis nuomonėmis, įžvalgomis. Mes dirbame pagal slovakų metodiką.

Nesakome, kad kaniterapija išgydys žmogų, bet ji padeda sveikti. Taikant ją pacientas patiria virtinę teigiamų emocijų. Ši terapija puikiai pasitarnauja vaikams, kai gydymo procese prireikia fizinės ištvermės, kai stinga motyvacijos atlikti reikalingus veiksmus. Be to, kaniterapija padeda nugalėti baimes. Kartais pasitaiko vaikų, kurie bijo šunų, tačiau susidūrę su draugišku augintiniu staiga užsigeidžia jį pavedžioti, pažaisti. Taip ir baimė išgaruoja.

Kokiais atvejais taikoma kaniterapija?

Dirbu dienos socialinės globos centre su vaikais, turinčiais fizinę, protinę ir kompleksinę negalią. Tokioje vietoje taikant kaniterapiją būtina atsižvelgti į vaiko būklę. Glaudžiai bendradarbiaujame su kineziterapeutais, kurie gerai žino, kokius pratimus vaikui reikia atlikti. Kur kas lengviau mankštos pavyksta, kai jose dalyvauja šuo.

Specialiai dresuoti šunys padeda akliesiems, autistams. Pasaulyje kaniterapija taikoma kaip pagalbinė metodika dirbant ir su Dauno sindromo kamuojamais ar cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais. Žinoma, šuo turi visą laiką išlikti ramus ir stabilus, nepulti, neloti, nekąsti. Po seansų gerėja tokių vaikų koordinacija, atmintis, mažėja įtampa.

Itin naudinga kaniterapija ir augantiems vaikų namuose, nes šuo – socialus gyvūnas, kuris besąlygiškai myli ir prisiriša. Tokios keturkojų savybės padeda be tėvų gyvenantiems vaikams formuoti pozityvias nuostatas, šalina emocinę įtampą, skatina mokytis rūpintis šalia esančiais. Kai niūrias žmogaus mintis šuo išblaško, stiprėja imunitetas, mobilizuojamos jėgos, o tada ir vaistai geriau veikia. Tyrimais nustatyta, kad šunys geba jausti sumažėjusį glikemijos kiekį kraujyje, todėl gali būti naudingi diabetikams. Apie artėjančią kritinę ribą jie praneša lodami arba kitokiu neramiu elgesiu.

Kokie šunys yra tinkami terapijai?

Tik tie, kurių psichika stabili. Veislės gali būti pačios įvairiausios. Turime ir mišrūnę, paimtą iš benamių gyvūnų prieglaudos, kuri puikiai tinka. Šunis testuojame ir matome, ar keturkojis tik atlieka komandas kaip kareivis, ar su šeimininku jį sieja tvirtas ryšys. Taip, šuo turi klausyti komandų, bet neturi būti kareivis. Be to, iš keturkojo elgesio galima matyti, patinka jam dalyvauti terapijoje ar ne. Susitikimas su pacientu nebus labai kokybiškas, jei versime gyvūną terapijoje dalyvauti per prievartą.

Ar gydymo įstaigos noriai įsileidžia keturkojus?

Mes vieninteliai turime sutartį su Kauno klinikomis, sėkmingai dirbame vaikų onkologijos skyriuje. Ir iki šiol kiekvieną antradienį keliaujame lankyti mažųjų onkologinių ligonių. Darbuojamės ir vaikų psichiatrijos klinikoje. Taip pat pradėjome bendradarbiauti su skubios vaikų pagalbos skyriumi, Vilniaus Santaros klinikomis. Žengiame ir į suaugusiųjų teritorijas. Sutinka mus visi su šypsena. Teigiamų emocijų reikia kiekvienam. Bet ne visi susitikimai būna vienodi – kiekvienas turi savo specifiką.

Kaip vyksta užsiėmimas?

Jis trunka apie 30–45 minutes. Būna ir ilgiau ar trumpiau. Veikla parenkama pagal tai, ko pacientui reikia. Vienam gali prireikti sužadinti teigiamą emociją, kitam – padėti atlikti fizinius pratimus. Jeigu reikia aktyvinti vaiko smulkiąją motoriką, imamas ilgaplaukis šuo, kad ir samojedas. Vaikui leidžiama šunį glostyti, šukuoti. Jeigu žmogų reikia išjudinti, imami judresni keturkojai. Tokie yra spanieliai, haskiai. 

Poveikis pastebimas net tada, kai vaikas sėdi kurį laiką meiliai apsikabinęs šunį. Būna, kad iki mums ateinant pacientas jautėsi prastai, tačiau pamatęs šunį iškart atsigavo, pamiršo visus negalavimus. Gyvūnai suteikia galybę teigiamų emocijų. Svarbu viską daryti profesionaliai, tada ir rezultatai būna nuostabūs. Dar gyvi prisiminimai iš skubios pagalbos skyriaus, kur lašelinės laukė vienas labai nusilpęs berniukas. Bet užteko tik pasirodyti mums su keturkojais, ir jo būklė ėmė gerėti akyse. Skausmai dingo, veide suspindo šypsena. Tokie pavyzdžiai ir mus labai motyvuoja toliau dirbti, nenuleisti rankų.

Senelių namuose taip pat vyksta malonūs pokyčiai. Iki mums atvažiuojant sėdi senjorai liūdni ir paniurę, o tik užtenka peržengti slenkstį su keturkojais, akimirksniu atsigauna, atsiveria, pradeda kalbėti, dalintis įspūdžiais. Kartais užtenka vieno tokio šilto pabendravimo, kad žmogus išbristų iš liūdesio.

Onkologijos skyriuje mažieji pacientai guli ilgiau, todėl jie jau pažįsta šunis. Vaikai išsako pageidavimus, kokios veislės keturkojo norėtų sulaukti. Jei tik pavyksta, išpildome jų norus. Vienas šuo pas mus šoka, kitas kamuoliuką nešioja, trečias mėgsta būti ramiai. Turime vieną tokį, kuris labiausiai mėgsta gulėti. Šis keturkojis puikiai pasitarnauja mažiesiems pacientams per kineziterapijos užsiėmimus – vaikas užkelia ant gyvūno kojytes ir su didesniu entuziazmu atlieka pratimus. Eidami į psichiatrijos kliniką gerai apgalvojame, ką galėsime daryti.

O kaip šunys jaučiasi po seanso?

Būna, kad seansas juos išvargina. Tada šeimininkai veža šunis į mišką, kad pabėgiotų ir atsigautų. Gerai, kad šia terapija užsiimama savanoriškai ir šeimininkas gali stebėti savo šuns savijautą. Jei pamato, kad augintinis pervargo, neįprastai elgiasi, jam kažkas negerai, gali iškart nutraukti seansą. Jei tai būtų mokama paslauga, matyt, seansą nutraukti būtų sunkiau, juk už sumokėtą paslaugą reikia kažkaip atidirbti. Šunų gerovė tokiu atveju, galima spėti, nukentėtų.

Ar kaniterapijos poreikis Lietuvoje didėja?

Matome, kad taip. Skirtingų gydymo įstaigų medikai į mus žiūri vis geranoriškiau, vis dažniau kviečia bendradarbiauti. O mes dalijamės patirtimi su užsienio šalių kaniterapeutais. Įdomi jų praktika. Bet labiausiai žaviuosi pas mus dirbančiais savanoriais, kurie su dideliu entuziazmu atveža savo šunis, domisi kaniterapijos galimybėmis, neatlygintinai dalyvauja seansuose. Kai jie mato, kad šuo gali kitam suteikti tiek teigiamų emocijų, apie atlygį negalvoja.

Kokių turite didžiausių troškimų užsiimdama šia veikla?

Labiausiai norėtųsi, kad ši veikla tęstųsi, kad galėtume padėti vis didesniam žmonių skaičiui, o terapijai tinkančių šunų šeimininkai sutiktų geranoriškai bendradarbiauti. Norisi ir toliau dalintis patirtimi su užsienio partneriais ir dar labiau plėsti mūsų galimybių ribas. 

Temos:
Gydymas